Filme atskleidžiamas V. Jasukaitytės santykis su gyvenimu – sunkumais, džiaugsmais, ligomis, netektimis ir meile. Režisierė neslepia – tai yra tikrai jautru.
Poezijos grožį atskleidė žodžių žaismu
„Net ir artimai pažinoję Vidmantę sakėsi ją naujai pažinę. Atrodytų, stotinga, tvirto žodžio moteris, tačiau kartu ir rami, ir trapi. Visų pirma, – kūrėja. Daugumai, o ir man pačiai buvo atradimas Vidmantės eilės“, – pradėjo pasakojimą D. Rust.
Filme skamba tik V. Jasukaitytės skaitomos eilės. Bet liturgiją „Motinos miršta“ skaitė pranciškonas brolis Benediktas, buvęs kartu su rašytoja ir jos artimaisiais iki pat paskutinės dienos. Jis tas žmogus, kuris padėjo išlydėti Vidmantę.
Tarp pačių artimiausių – ir D. Rust. „Iki šios dienos stebiuosi, kaip atsiradau Vidmantės gyvenime prieš septynerius metus. Tampriai bendravome“, – prisiminė ji.
Kartais likimas mus suveda su naujais žmonėmis. Tačiau įdomiausia, kad jie ateina, kaip tik tada, kai to labiausiai reikia. „Kuo toliau gyveni, įsitikini, kad gyvenimas atsiunčia žmones ne šiaip sau. Su vienais tiesiog prasilenki, o su kitais – pasilieki. Vidmantė atsirado turbūt todėl, kad man atskleistų poezijos grožį“, – svarstė pašnekovė.
Režisierė perskaitė visą bičiulės kūrybą: iš pradžių prozą, vėliau priėjo prie poezijos. „Regis, kalbi gimtąja kalba, dėlioji sakinius, žodį prie žodžio. Bet, kai perskaičiau jos kūrinius, supratau, kaip iš tikrųjų galima žaisti žodžiais“, – neatsistebėjo D. Rust.
D. Rust palygino autorę su rusų prozininku, dramaturgu Andrejumi Platonovu, kuris pasižymėjo filosofinės vaizduotės jėga. Kaip pavyzdį pateikė V. Jasukaitytės romaną „Po mūsų nebebus mūsų“, 1987. Nors jis nėra apie nebūtus dalykus, čia atvaizduojami šeimos likimai, kuriuos skaudžiai palietė sovietinė Lietuvos okupacija, priverstinė kolektyvizacija bei deportacija, emigracija į Ameriką, tačiau istorija pateikta ypač įtaigiai.
Apie savo išgyvenimus kalbėjo drąsiai
Ar V. Jasukaitytės asmenybė, gyvenimo įvykiai atsispindėjo jos kūriniuose, kiek savęs ji išnešė į viešumą?
„Turbūt ne kiekvienas nori save parodyti silpną ar nesėkmingą. Bepigu, nuo Olimpo viršūnės šaukti ir rėkti: žiūrėkit, koks aš nepakartojamas. O jeigu tuo metu nekaip jautiesi? Kūryba geras būdas kalbėti apie tai, kas guli tavo viduje. Gali apsinuoginti, prie tavęs niekas negalės prisikabinti, juk tai tik kūryba, – šypsodamasi sakė D. Rust. – Žinoma, gali visko išmąstyti, tačiau net ir tavo fantazijos ateina iš pasąmonės.“
Daugelis kūrėjų – vieniši. Ir Vidmantė apie savo vienišumą kalbėjo, nors ir turėjo bendrakeleivį(taip ji vadino savo sutuoktinį Vincą Dineiką), augino tris atžalas. „Kuriant vienatvė neišvengiama. Kad save susirinktum – turi likti tik su savimi“, – apie kūrybos kainą, kurią tenka sumokėti meno žmonėms pasakojo D. Rust.
Tačiau apskritai paėmus, V. Jasukaitytė apie save, savo išgyvenimus kalbėjo drąsiai.
D. Rust manymu, savo kūryba ji buvo drąsi. Skaitant jos knygas galima suprasti, kas ją kamavo, kas nedavė ramybės, kuo džiaugėsi, dėl ko atgailavo: „Aišku, kai kur pagražinta, bet... Yra moterų, kurios neišmylėtos. Nežinau, ar ji būtent tokia. Tačiau rašant tokio lygio knygas, kaip „Dievas miršta vienišas“ (2003) tikrai turi nuo visų pabėgti, nesirūpinti vaikais, užsidaryti.“
Režisierė, paklausta, ar filme pavyko užfiksuoti, kokia gi iš tiesų buvo V. Jasukaitytė, – linkteli galvą. „Filme tik Vidmantė. Dėl savo nuoširdumo ir nemokėjimo apsimetinėti ji visada turėjo problemų. Kaip ir su diplomatija. Kalbėdavo neieškodama suktų žodžių, rėždavo tiesiai šviesiai, kas yra ne taip. Žinoma, galėjo klysti, bet ką galvodavo, tą ir pasakydavo“, – šiltai pasakojo pašnekovė.
Labas, mano drauge
Literatė iškart sutiko filmuotis. Kad būtų jaukiau, režisierė pasirinko operatorę- moterį – Kristiną Sereikaitę. „Vidmantė dažnai vykdavo į ligoninę, grįždavo pavargusi. Mes su Kristina atvykdavome, tokios savos, ji nekompleksuodama galėjo ir rengtis, ir šiurentis, būti su chalatu“, – pasakojo D. Rust.
D. Rust prisipažino dažnai pagalvojanti apie savo draugę. „Ir vakar ją prisiminiau. Vidmantė gyveno Subačiaus gatvėje esančiame name, buvusiame gete. Net ir sirgdama į šeštą aukštą kopdavo laiptais su sunkiais krepšiais. Kartais padėdavau užnešti. Palangės plačios, tad prisėsdavo pailsėti, tuo metu pasišnekučiuodavome. Pasvarstydavo, kad gerai būtų liftas... Kai viena užeidavau – skambindavau į baltas duris. Girdžiu, atšlepsi – atidaro sakydama: labas, motin, arba labas, mano drauge. Ryškiai prisimenu, trūksta jos“, – sunkiai atsiduso pašnekovė.
Kai labai pasiilgsta, D. Rust skaito V. Jasukaitytės knygas, aplanko ją Antakalnio kapinėse: „Juk su tais žmonėmis, kurių nebeturi – gali kalbėtis. Taip, viduje atsiranda tuščios vietos, kurių, aišku, niekas nebeužpildys. Turbūt ir nereikia stengtis jų užpildyti, ieškoti pakaitalų. Verčiau padėkoti jiems už tai, ką tau davė. Tie, kurie tavyje giliai – davė daug.“
V. Jasukaitytė režisierei pasirodė kaip žiniuonė.
„Nepasakyčiau, kad tarp mūsų didžiulis amžiaus skirtumas. Bet, kaip kokia paauglė sėdėdavau ant medinio suolo valgydama jos virtas sriubas, keptus kepsnius ir guosdavausi: žiūrėk, ką daryti – ir vėl prisidirbau... Patardavo labai išmintingai. Pats savęs iš šono negali matyti, objektyviai spręsti, o čia žmogus iš šalies. Kiekvienam labai svarbu turėti tą kitą, kuriam gali ateiti ir pasipasakoti nieko neslepiant, žinant, kad prieš tave tai niekada nebus panaudota. Duok Dieve, kad kiekvienas mūsų turėtų tokių žmonių šalia“, – apie abipusį pasitikėjimą kalbėjo D. Rust.
