aA
Knygynų lentynose ką tik pasirodė nauja keliautojos, rašytojos, fotografės Eglės Aukštakalnytės-Hansen kelionių eseistikos knygaLaukinė Motina Gamta“ (leidykla „Tyto alba“). Laukinė gamta – savotiški namai, pilni ramybės, tikrumo, kuriuose niekas nepozuoja, nemeluoja, pilni gražiausių spalvų, formų, gyvybės išraiškų, rūšių, santykių, dramų, meilės, rūpesčio, kovos už būvį. „Žmogus ir bet kuris žinduolis, paukštis, žuvis, vabzdys priklauso tai pačiai gyvūnų karalystei, skirtumas – mūsų mažai, bet savo veikla neigiamai nulemiame kitų gyvybės rūšių gyvenimą ir ateitį. Tampame savanaudiškais žudikais, net to nesuvokdami. Laikas susimąstyti”, – įspėjo rašytoja.
Eglė Aukštakalnytė- Hansen
Eglė Aukštakalnytė- Hansen
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas”, – yra pasakęs vokiečių literatūros klasikas Johanas Volfgangas Gėtė. „Kaip tiksliai pastebėta. Jau dvidešimt metų turėjau galimybę ( ir vis dar turiu) būti laukinėje gamtoje ir ją stebėti, sutikti daugybę gyvūnų tyrinėtojų, mokslininkų, aplinkosaugininkų, išvysti daug laukinio grožio ir sužinoti. Ryšys tarp gyvūnų ir žmogaus yra labai stiprus ir abipusis”, – pažymėjo autorė.

Pasiklydusią savanoje moterį drambliai apsupo ir nulydėjo iki artimiausio kaimo, neleisdami jai žūti nuo savanos plėšrūnų.

Banginis nuo vandens paviršiaus ant nugaros pakėlė ruonį, kurį vijosi ryklys – tiesiog išgelbėjo. Delfinai išgelbėjo gyvybę jūreiviui iškritusiam už laivo borto.

Ir tai tik keletas pavyzdžių, kuriuos E. Aukštakalnytė-Hansen pateikė norėdama įrodyti, kokie gi mes visi esame panašūs.

Pati rašytoja aktyviai dalyvavo tigrų išsaugojimo projekte Bandhavgaro nacionaliniame parke Indijoje. Jau 10 metų stebi laukines baltąsias meškas arktinėje tundroje prie Hudsono įlankos Kanadoje, seka kalninių gorilų išsaugojimo projektus Ugandoje, organizuoja gamtos mylėtojų išvykas į mažai žinomas, bet unikalias vietas stebėti laukinių gyvūnų.

„Laukinė gamta ir gyvūnija nyksta, tad itin norisi pasidalinti su skaitytojais savo patirtimi, gamtos grožiu, sužadinti empatiją jai. Kad kiekvienas pagalvotų apie klimato kaitą, savo ryšį su aplinka, veiksmus, dėl saugios žmonijos ateities”, – tikslus vardijo E. Aukštakalnytė-Hansen.

Naujoje knygoje galima išvysti pačios autorės užfiksuotus spalvingus Papua Naujosios Gvinėjos (PNG) gyventojų portretus, rasti aprašymus apie genčių gyvenimą. E. Aukštakalnytė-Hansen pasakojo į PNG vykusi stebėti rojinių paukščių, bet atrado – fantasmagoriškiausias gentis.

„Unikalias kultūras, meną, istoriją ir žmogaus ryšį su krokodilu. Manau, kad su savitomis, uždaromis gentimis arba pasiseka arba ne. Man padėjo kažkokios gamtinės jėgos – manimi patikėjo vietiniai Sepiko žmonės. Tas keistas pasitikėjimas, pagarba tikriausiai padėjo man tiek daug sužinoti apie hulių ir kitas gentis. Įdomiausias dalykas – šią gegužę gavau elektroninę žinutę iš vieno Sepiko regiono (PNG) kaimo seniūno brolio, kuris kvietė prisijungti prie kuriamo jų genties kultūros išsaugojimo projekto. Smagu girdėti, kad prisiminė, kviečia pagalbon”, – kalbėjo rašytoja.

Na, o grįžtant prie knygos – autorė nė kiek neabejojo, kad šičia skaitytojas patirs ir išgyvens kelionės, safario, ekspedicijos skonį skirtinguose tolimiausiuose pasaulio kraštuose.

„Tikiuosi, kad kartais jis pasijus dalyviu – eidamas paskui mane, knygos tekstuose pamatys tai, ką man teko išvysti. Sužinos nerealias istorijas ir faktus, kartais skaitydamas tiesiog stebės dokumentinį siužetą, kurį atskleisti padės fotografijos. Daug patirties, žinių, energijos ir meilės sudėta į šią knygą. Tikiuosi, ji pradžiugins daugelį, bus prasminga Kalėdinė dovana kiekvienam neabejingam gamtai, gyvūnui, kelionei, nuotykiui”, – nenumaldomai artėjančių dovanų ieškojimo karštinę priminė E. Aukštakalnytė-Hansen.

Eglės Aukštakalnytės - Hansen   kelionių eseistikos knygos „Laukinė Motina Gamta“ viršelis  (leidykla „Tyto alba“)
© Leidykla "Tyto alba"


Nuo mažumės drąsi keliautoja

E. Aukštakalnytė-Hansen pasakodama apie savo vaikystę sakė, kad šioji nerūpestingai prabėgusi gražiame miestelyje ant Nemuno kranto – Prienuose. Čia grūdinosi charakteris, gimė pačios didžiausios svajonės, tikslai, ten ji turėjusi nuostabius, reiklius mokytojus, buvo apsupta tėvų, senelių globa ir meile.

Vaikystėje, prisipažino ji, su broliu buvę padykę pokštininkai, turėjo šunelį vardu Pūkis ir daug draugų. Vasaros atostogas leisdavo pas senelius: tai viename kaime netoli Prienų, tai kitame – miškingoje Dzūkijoje.

„Nuo mažumės turėjau norą pamatyti naujas vietas, buvau drąsi ir paslapčia su kiemo draugais pėsčiomis nukeliaudavome į atokiausius miestelio pakraščius. Nuotykius patirdavome eidami į miškus, ieškodami laukinių gyvūnų ir jų pėdsakų Dzūkijoje. Brisdavome per pelkes ir raistus, tiesa, dažnai buvome sukandžiojami pasiutusių uodų ir dėlių. Arba kukurūzų laukuose žaisdavome slėpynes, karą”, – vaikystės avantiūras prisiminė rašytoja.

Iš senelio namų Prienų rajone pievomis ir kalvelėmis išsiruošdavo žygiui pėsčiomis aplankyti tetos šeimyną, išsimaudyti ežere, prisirinkti žemuogių. Mėgdavusi meškerioti prie balos, valgyti ajerų ūglius, drožinėti riešutines birbynes arba sėdėti riešute prie kelio ir stebėti pravažiuojančius.

„Dažnai į kaimą vasaroti vykdavau su dar keliomis pusseserėmis. Buvo linksma. Pagalbininkai iš mūsų buvo prasti, labai nemėgau ravėti daržų, bet patiko pinti močiutei kasas. Ir obuolius rudenį rinkti buvo malonumas. Seneliai Motiejus ir Alfonsas buvo puikūs pasakoriai, tad pripasakodavo įvairiausių istorijų iš savo vaikystės, sunku buvo patikėti, kad ir seneliai buvo jauni”, – šiltai šypsodamasi kalbėjo ji.

Senelis Motiejus mokė pinti iš vielų ir atpažinti vaistažoles. E. Aukštakalnytė-Hansen prisiminė kelias vasaras iš eilės rinkusi ir džiovinusi sename kluone surinktus trauklapius, kraujažoles, dilgėles, liepos žiedus, čiobrelius... Dalį žolynų pasilikdavo žiemai, kitas – parduodavusi surinkimo punktuose ir taip užsidirbdavusi.

„Kai buvau kokių dešimties metų, senelis Motiejus papasakojo apie netoliese kažkada gyvenusį didįjį lietuvių keliautoją Matą Šalčių, atsimenu porą kartų per pievas, keliuku buvo nusivedęs į M.Šalčiaus gimtinę. Tos visos istorijos apie Pietų Ameriką buvo nerealios, paslaptingos, – saugojome kaip paslaptis, nes gyvenome dar sovietiniais laikais. Turėjome daug paslapčių, bet aktyviai laiką leidome: tėtis ,,žiguliuku” nuveždavo į Lazdijus, Kauną, Palangą, Raseinius, Vievį, Vilnių, Marijampolę, Uteną, turėjome draugų Lenkijoje, – juos aplankydavome”, – vis giliau į prisiminimus nugrimzdo E. Aukštakalnytė-Hansen.

Kartą net buvo suorganizavusi vieną dviračių žygį į Lenkiją aplankyti draugus netoli Olštyno. „Iš Prienų išriedėjome berods keturiese – sėkmingai ir įdomiai važiavome pagal sudėliotą maršrutą, grįžome namo į Prienus šiaudais prikimštomis padangomis, kad ratlankių nesulaužytume”, – juokėsi iš vaikystės nuotykių E. Aukštakalnytė-Hansen. Suguldžius visus – būtų galima knygą parašyt.

Baigusi Prienų Žiburio gimnaziją Eglė išvyko į Vilnių. „Visada norėjau pažinti ir pamatyti daugiau pasaulio, buvau maksimalistė. Man viskas atrodė įmanoma, žinoma, jeigu labai stengsies ir to norėsi“, – sakė rašytoja.

Eglė Aukštakalnytė- Hansen
Eglė Aukštakalnytė- Hansen
© Asmeninio archyvo nuotr.


Pasirinkusi aktorystę niekada nesigailėjo

Vaikystėje save įsivaizdavo, kaip daugelio profesijų atstovę – norėjo būti gydytoja, mokytoja, kriminalinių bylų tyrėja, žurnaliste, aktore... Mokslai sekėsi gerai, tad galėjo siekti ko tik panorėjusi. Mokykloje – griežtos, bet kūrybingos auklėtojos. Lietuvių kalbos mokytoja ir auklėtoja Anarsija Adamonienė įskiepijo stiprius lietuvių kalbos pagrindus. „Buvau tapusi net respublikinio laikraščio „Lietuvos Pionierius” korespondente, parašiau laišką net JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, prašydama taikos – iš baimės, kad nebūtų karo. Iš kur mergaitei tiek drąsos?”, – šiandien gūžčiojo pečiais pašnekovė.

Mergaitė iš tiesų, ne iš kelmo spirta: lankė respublikines matematikų ir fizikų mokyklas, dramos studiją Birštono kultūros namuose. Tačiau Prienų muzikos mokyklos nebaigė, kaip pati pripažino, dėl savo užsispyrimo žaisti krepšinį.

„Buvau aktyvistė, manęs visur buvo pilna: dalyvavau šaškių, biologijos, raiškiojo skaitymo respublikiniuose konkursuose ir turnyruose, tad tekdavo dažnai ir daug keliauti po Lietuvą autobusu. Mokyklos laikais su klase vykdavome žiūrėti spektaklių į Kauno Dramos teatrą, Muzikinį teatrą, Sporto halę žiūrėti atvykusio cirko pasirodymų, traukiniu važiavome į Maskvą, skridome į Jerevaną. Tokiuose moksleivių susibūrimuose visada surasdavau draugų, tad vasaros metu keliaudavome ir lankydavome vieni kitus“, – pasakojo ji.

Studentavimo laikais Eglė sugebėjo traukiniu išvykti į Maskvą naktį, pažiūrėti užsienietišką spektaklį ar žymią parodą ir vėl naktiniu traukiniu grįžti atgal į Vilnių.

„Studijų metais buvau viena iš pirmųjų studentų, kurie Atviros Lietuvos fondo dėka gavo galimybę studijuoti vasaros kursuose British American Drama Akademijoje, giliau susipažinti su Šekspyro ir Čechovo dramaturgija angliškai ir išbandyti save studentiškuose vaidinimuose anglų kalba. Vėliau, savo pačios iniciatyva išvažiavau į Stanfordo universiteto (JAV) dramos mokyklos vasaros kursus, žodžiu, visada turėjau drąsos svajoti, siekti, rizikuoti, buvau nenuorama”, – pažvelgė į save iš šalies E. Aukštakalnytė-Hansen.

Šios savybės virto gyvenimo būdu, padėjo atrasti naujus savęs išraiškos būdus, virto kūriniais – knygomis, fotografijomis, dokumentika.

Eglė Aukštakalnytė- Hansen
Eglė Aukštakalnytė- Hansen
© Asmeninio archyvo nuotr.


Pagal profesiją E. Aukštakalnytė-Hansen – aktorė. Dėl šio pasirinkimo, tikino ji, niekada nesigailėjusi ir po šiai dienai nesigaili: tai buvo žmogaus asmenybės, dalinai savęs, dalinai kito – partnerio, personažo psichologijos ir meninės raiškos studijos.

„Pasirinkau kaip iššūkį sau – Prienų kraštas iki manęs dar nebuvo turėjęs nė vieno aktoriaus, aktorės. Turėjome daug žymių rašytojų, dainininką, sportininkų, bet aktorių – ne. Norėjau pralaužti ledus”, – sakė ji.

Dar besimokydama vidurinėje dvejus metus lankė Marijampolės teatro dramos studiją. Į šį teatrą važinėjo po pamokų, tris kartus per savaitę autobusu – 40 kilometrų į vieną pusę ir atgal.

„Grįždavau vėlai, sugebėdavau pamokas paruošti pertraukų metu, o testams paskutinėse klasėse ruošdavausi naktimis, nes buvau su tėvais sutarusi – jie leidžia man moksleivei važinėti į Marijampolės teatro dramos studiją su viena sąlyga – turiu baigti mokyklą aukso medaliu. Taip ir padariau. Pažadą įvykdžiau. Tada kito kelio nei aktorystė nemačiau”, – rimtą savo pasiryžimą atskleidė E. Aukštakalnytė-Hansen.

Eglė Aukštakalnytė- Hansen
Eglė Aukštakalnytė- Hansen
© Asmeninio archyvo nuotr.


Sekė paskui savo vyrą

Tačiau 1999-aisiais išvykusi iš Lietuvos suprato, kad su teatru ir aktyvia aktoryste teks atsisveikinti, ieškoti savęs kitur. Iš naujo prisiminė Televizijos režisūros studijas, fotografiją, rašymą.

„Kai Afrikoje gyvenau pirmą kartą, daug filmavau ir siunčiau televizijos siužetus laidai „Arti toli”, fotografavau autentiškų, dar gyvų unikalių genčių Afrikoje žmones ir tradicijas. Pradėjau užsirašinėti potyrius, pastebėjimus, žinias, patirtas ar pamatytas istorijas. Rašymas padėjo atgauti vidinę harmoniją, jausmų ir minčių pusiausvyrą, nes atsisveikinti su savo profesija nebuvo lengva”, – nostalgijos jausmo neslėpė Eglė.

Vieno netekus atsirado kita – gimė pirmoji knyga „Mama Afrika”. „Manau, pamažu rašymas tobulėja stiliaus atžvilgiu, nors gal lietuvių kalbos žodynas ir sakinio struktūra skurdėja, nes lietuviškai kalbu ne taip ir dažnai”, – svarstė rašytoja, gyvenanti Nairobyje, Kenijoje.

Patirtis Kinijoje sugulė į antrą knygą „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje”.

„Kaip fotomenininkė augu techniniuose dalykuose, ieškau, kuriu. Turiu nuostabių galimybių stebėti, klausti, būti ir dirbti su žymiais pasaulyje laukinės gamtos fotografais Andy Skillenu, Matthew Breiteriu, Ian Johnsonu. Kol kas dar savęs ieškau fotografijos mene. Svarbiausia – turiningai ir prasmingai gyventi. O visi amplua – keliautoja, rašytoja, fotomenininkė tarpusavyje glaudžiai susiję, juk rašau apie tai, kur buvau, ką mačiau, ką sužinojau, ką patyriau, kas įdomu ir vertinga, dalinuosi tuo, ko nepamatys kiti žmonės”, – aiškino pašnekovė.

Viename savo interviu E. Aukštakalnytė-Hansen yra sakiusi, kad klajonės po svetimus kraštus ją subrandino kaip asmenybę, padėjo atrasti save. Šiandien rašytoja atvira – toks buvo jos pasirinkimas – keliauti kartu su vyru ir sūnumi, gyventi ten, kur vyras dirba.

O gyventi šeimai yra tekę Jekaterinburge, Maskvoje (Rusija), Kenijos sostinėje Nairobyje net 2 kartus, Mapute (Mozambikas), Šanchajuje (Kinija). Sutuoktiniui užbaigus aktyvią karjerą – sugrįžo atgal į savo namus Nairobyje.

„Be įprastų maršrutų per Daniją, kur gyvena vyro mama, į Lietuvą ir atgal į tą šalį, kur kažkuriuo metu gyvenome, prisidėjo kitos kelionės – pažintinės. Mano gyvenimas yra kelionės, pastovus judėjimas, kaita jau dvidešimt metų”, – konstatavo rašytoja.

E. Aukštakalnytė-Hansen svarstė, kad gimtinės ilgesys ją kankino gal pirmuosius penkerius metus: „Prisimenu, kad Jekaterinburge iki pat gegužės mėnesio šalia esantis ežeras būdavo sukaustytas ledu, o aš ilgėjausi lietuviškos pavasario žalumos, žiedų ir kvapų. Balkone auginau agurkus, kad matyčiau ir jausčiau pavasarį, nors už lango buvo sniegas.“

Eglė Aukštakalnytė- Hansen
Eglė Aukštakalnytė- Hansen
© Asmeninio archyvo nuotr.


Atvykėliu gali pasijusti ir savo šalyje

Keliaujant iš šalies į šalį tenka rinktis, kaip nori jaustis toje aplinkoje: kaip vietinis ar užsienietis. Rašytoja tikino, besistengianti prisijaukinti kiekviena kultūrą, jaustis sava – bet ne visada ir visur pavyksta.

„Kartais ir Lietuvoje jaučiuosi, kaip atvykėlė. Nieko nepadarysi, laikas ir atstumas dažniausiai neigiamai paveikia žmonių santykius ir draugystes. Anksčiau dėl to labai išgyvenau, bet dabar – susigyvenau. Visur jaučiuosi gerai”, – tikino pašnekovė.

Visgi prisijaukinti naują aplinką, tikriausiai sudėtingiausia tokiose kelionėse. Persikraustymas gyventi į kitą šalį yra didžiulis iššūkis, nesvarbu kiek kartų tai darei – kiekvieną kartą skirtingai susiklosto.

„Kiekvienas persikraustymas išmuša iš susikurtos komforto zonos, priverčia vėl nerti į nežinomybės pinkles, vėl bandyti iš naujo. Toks procesas reikalauja detalaus planavimo, kantrybės, lankstumo, atvirumo, energijos. Viskas yra labai reliatyvu – supranti, kad daiktai nėra vertybė, o brangu – prisiminimai, žmonės, pokalbiai, vaizdai, potyriai, jausmai. Jau dešimtą kartą kuriu savo namus ten, kur būtų miela ir gera visiems kartu būti. Kartais pavargstu, bet nenoriu keisti į pastovumą”, – nepasėdos charakterį pripažino Eglė.

Žinoma rašytoja įsitikinusi, kad pokyčiai, ieškojimai, judėjimas – suteikia energijos ir prasmę. Kelionės – jaunystės eliksyras, o žinios apie gyvūnus ar vietines gentis – saldus pažinimo skonis.

Nerimauja dėl artimųjų

Apie Nairobį rašoma, kad tai vienas didžiausių miestų Juodojoje Afrikoje, turintis 3,5 mln. gyventojų. Paprašyta daugiau papasakoti apie gyvenimą svečioje šalyje Eglė pradėjo nuo klimato – šis esą europiečiams ypatingai palankus, visada maloni vasara. Tad mielai sugrįžę čia ir trečią kartą.

Kadangi Nairobis yra 1,5 km aukštyje, čia nebūna nei labai karšta, nei labai šalta, taip pat nėra maliarinių uodų. Masajų kalboje „nairobis” reiškia šaltinį. Tai miestas, kuriame yra vandens, šaltinių. Gamta vaiski ir spalvinga, žaliuoja ištisus metus, šalis – sparčiai besivystanti, turinti gerą švietimo ir medicinos sistemas. Žmonės draugiški, vieni labiausiai išsilavinusių Afrikos žemyne.

„Gyvenu su vyru, nes sūnus Mikas mokosi Bostono universitete, JAV. Čia nėra metų laikų, bet yra lietaus sezonai. Šiuo metu trumpųjų liūčių, sodinimo, sėjos laikas. Saulė kyla ir leidžiasi tuo pačiu metu – labai geras paros ritmas. Oras – gaivus ir švarus. Kol kas džiaugiamės, kad gyvename čia. Žinoma, yra ir minusų, visada reikia daugiau dėmesio skirti savo saugumui”, – tęsė pasakojimą ji.

Visą pasaulį sukausčius pandemijai ne kiekvienas ryžtasi kelionėms. E. Aukštakalnytė-Hansen taip pat pirmąją pandemijos bangą praleido Lietuvoje, į Keniją sugrįžo tik rugsėjo viduryje.

„Ir čia dideli COVID-19 sergančiųjų skaičiai, ypač lūšnynuose, bet saugojamės. Vengiame didelių žmonių susibūrimų vietų, bet gyvenimas čia vyksta lauke, vis tik saugiau jaučiamės nei būtumėm ,,įkalinti” patalpoje. Ir pas gydytojus lengviau patekti čia bent jau kol kas. Su tėvais dažnai bendraujame virtualiai, labiau išgyvenu dėl jų – pas jus grėsmių šiuo metu daugiau”, – dėl artimųjų būgštavo rašytoja.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(7 žmonės įvertino)
4.8571

Marius Povilas Elijas Martynenko: „Jeigu mes ir toliau pasirenkame abejingumą, mes esame pasmerkti“ (2)

Marius Povilas Elijas Martynenko , Lietuvoje ir Europoje žinomas slam poezijos kūrėjas bei...

Operos solistė Sigutė Stonytė: „Svarbu išskleisti sparnus, kuriuos visos turim“ (4)

Artėjant Lietuvos operos 100-mečiui dedikuotai „Traviatos“ premjerai Lietuvos nacionaliniame...

Režisierius Gildas Aleksa apie naująjį spektaklį: žiūrovo smegenys provokuojamos rasti visai šitai nesąmonei paaiškinimų

Spektaklis „ The Final Final Final “ yra pastatytas vien tik iš finalų. Informacijos antplūdyje...

Ką reiškia būti moterimi rašytoja? (2)

Publicistė, rašytoja , režisierė, aktorė Sandra Bernotaitė atveria duris į rašytojų...

Spektaklio „Sprendžiant Hedą“ kūrėjos: apie moteris teatre ir Hedos Gabler dekonstrukciją

Jau nuo gruodžio 3 d., visą savaitę, DELFI portalo lankytojai turės progą pamatyti naujausią...

Top naujienos

Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą (371)

Prezidentas Gitanas Nausėda susitikimų maratoną su premjerės Ingridos Šimonytės teikiamais...

Alytaus savivaldybė pervedė 188 tūkstančius eurų į sukčių sąskaitą (95)

Alytaus miesto savivaldybės administracija 188 tūkstančius eurų pervedė į sąskaitą...

Po susitikimo su Nausėda Anušauskas vertinamas teigiamai, bet anglų kalbos žinios užkliuvo (79)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) deleguotas kandidatas į...

Vengrijai – įspėjimas dėl rusiškos vakcinos: pasilikit jas sau (1)

Pirmadienį Europos Sąjunga (ES) įspėjo Vengriją, kad ji gali pirkti ir naudoti rusišką...

Karbauskis – apie Jaručio paskyrimą: tai dar ne pabaiga (151)

Tai, kad Seimas ketvirtadienį nusprendė į parlamento pirmininko pavaduotojus paskirti...

Masinė avarija Kaune: susidūrus keturiems automobiliams, vienas apsivertė

Trečiadienio popietę keturiems vairuotojams labai nepasisekė Kaune, Savanorių prospekte, ties...

Latvijoje – rekordinis naujų COVID-19 atvejų skaičius papildyta (11)

Latvijoje per praėjusią parą nustatyta rekordiškai daug naujų koronavirusinės infekcijos...

Seimas nusprendė dėl 257 eurų išmokos savarankiškai dirbantiems: gaus ne visi, mokės trumpiau (107)

Seimas priėmė Užimtumo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymų pataisas, kuriomis nuo 2021...

Lyg pasakoje: Nida pavirto tikrų tikriausia ledo karalyste (1)

Nidos gyventojai ir ten besiilsintys žmonės ketvirtadienį pastebėjo reto grožio gamtos sukurtą...

Šimonytė – apie koronaviruso rekordus: NVSC nepasiruošė antrajai bangai (212)

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) vasarą, kai buvo mažas susirgimų skaičius,...

|Maža didelių žinių kaina