Kadangi keletą dienų per savaitę J. Tumasonytė dirba „Eureka!“ knygyne, dažnai būtent ten susiduria su gyvomis, dar karštomis rekomendacijomis – jas teikia užsukantys bičiuliai, rašytojai, ar kiti su kultūra susiję žmonės. Įkvėpimas apima ir pasisukiojus tarp knygų lentynų, nes naujas knygas anglų kalba dėžėmis vis siunčia jos kolega Benas Arvydas Grigas (neseniai įkūręs ir savo leidyklą).
Mėgsta atrasti naujus, neskaitytus autorius
„Rekomendacijų atrandu ir sklaidydama kultūrinę spaudą, prenumeruoju „7md“, nes noriu sekti dailės ir teatro lauke vykstančias aktualijas. Veikia ir patarimai socialiniuose tinkluose. Kartais tai pradeda nervinti, kadangi supranti, kad visko aprėpti vis tiek nesuspėsi. Kartais norėčiau, kad daugėtų ne rekomendacijų, o antirekomendacijų – kam tikrai neverta gaišti laiko“, – šypsodamasi sakė ji.
Šiuo metu kaip ir J. Tumasonytės romano veikėja, rašytoja įnikusi į remontus ir persikraustymus, tad skaitomų knygų bokštelis vis dar senajame bute. Sakėsi vieno ar dviejų mėgstamiausių rašytojų neturinti, tad mėgstanti atrasti naujus, dar neskaitytus autorius.
Paminėjus gyvenimiškas, įvairias gyvenimo filosofijas diktuojančias knygas, J. Tumasonytė tikino, iš tokio žanro knygų skaitanti nebent apie vaikų auklėjimą. „Bet ir tai supratau, kad jų sukaupėme visą eilę lentynoje, o perskaitėme mažiau negu pusę. Ta proga šiandien kurią nors iš jų paskaitysiu. O mėgstamiausio fikcijos žanro neturiu – visgi dažniausiai turbūt skaitau romanus“, – kalbėjo rašytoja.
Ji prisipažino, nesanti uoli skaitomų knygų braukytoja ar citatų perrašinėtoja, ir apskritai, nelabai mėgstanti kalbėti citatomis. „Skaitau arba anksti ryte, prieš pradedant dirbti savo rašto darbus arba vėlai vakare, sumigus namiškiams, kai įsivyrauja tyla“, – nusistovėjusius įpročius atskleidė Jurga.
Po pavasario karantino nenorėjo jokių fikcijų
Paklausta, ką pavyko atrasti per pavasario karantiną, J. Tumasonytė prisipažino, pavasarį nebenorėjusi fikcijų – pakako nežinomybės dėl ateities ir paslaptingojo viruso įvarytos baimės, sklandžiusios ore. „Pavasarį buvo atšaukti visi literatūriniai renginiai, mes įsikraustėme į per žiemą įšalusį vasarnamį, šlavėm muses, valėm dulkes, vaikščiojom po miškus, kantriai sodinau įvairių augalų sėklas ir laukiau kol nežinomybė pasibaigs“, – į pirmojo karantino laiką mintimis nusikėlė ji.
Prisiminė, kad iš tuo laiku skaitytų knygų įsiminė Olgos Tarkaczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“.
Į naujai suvaržyto gyvenimo ritmą įsivažiavo lengviau
„Vasarop vėl viskas atgijo, karantinas atrodė kaip blogas sapnas – lankiausi renginiuose, susibūrimuose su draugais, vėl su fotografe Laura Vansevičiene važiavome kalbinti rašytojų jų namuose, daugelis kalbintųjų patvirtino mano patirtį sakydami, jog nesinorėjo knygų bei filmų. Dabar, nors situacija kur kas rimtesnė, manau, kad į tokį suvaržyto gyvenimo ritmą įsivažiavome lengviau“, – pastebėjo literatė.
Iš knygų lietuvių kalba J. Tumasonytė sakė nekantraujanti perskaityti naująjį Rimanto Kmitos romaną „Remyga“, taip pat Mathias Enard „Vagių gatvė“.
Karantino metu atsirado gan nemažai virtualių renginių. Prabilta ir apie virtualų teatrą, tiesa, tai jokia naujovė – interneto platybėse galima atrasti daug filmuotų spektaklių.
J. Tumasonytė pasakojo, kad paauglystėje, kai neturėjo galimybės kai kuriuos spektaklius pamatyti gyvai, žiūrėdavusi filmuotą medžiagą. „Patirdavau ne ką mažesnį katarsį. Seniai tą dariau, gal reikės pamėginti ir vėl“, – prisiminti pamirštą veiklą žadėjo ji.
Paskutinį spektaklį rašytoja žiūrėjo prieš pat pavasario karantiną ir jis padarė neblogą įspūdį: Kamilės Gudmonaitės ir Teklės Kavtaradzės „Sapnavau, sapnavau“.
Nežiūri serialų, nes taupo laiką sau
Serialai per karantiną išgyvena savotišką atgimimą. Virtualios platformos net stringa nuo žiūrovų kiekio. Tačiau pašnekovė tikino pastaraisiais mėnesiais žiūrėjusi tik vieną serialą. Jų, taupydama trumpas savo malonumui skirtas valandas, sąmoningai vengia.
„Pažiūrėjau paskutinį sezoną „Dark“ – visai patiko. Na, o iš filmų mane labiausiai nustebino ir sukrėtė DAU projektas, pradėjau nuo „Natašos“, kurį pamačiau per „Scanoramą“ ir nekantrauju pasižiūrėti kitus, kurie laisvai prieinami DAU projekto platformoje“, – dalijosi įspūdžiais ji.
Savo draugams būtinai patartų pažiūrėti minėtojo projekto filmus, taip pat Laureen Greenfield filmą „Diktatorienė“, Thomas Vinterberg „Dar po vieną“.
Per karantiną kino festivaliai tapo virtualiomis platformomis. J. Tumasonytei tai visai patinka – negali atsidžiaugti šia galimybe.
Atrado miškų grožį
Prieš kultūros įstaigas uždarant karantinui J. Tumasonytė dar spėjo apsilankyti Aurelijos Maknytės parodoje „Gamtos kabinetai“. „Nuėjome su vaiku ten parodos uždarymo dieną, buvo ir pati autorė, papasakojo apie kai kuriuos eksponatus. Didžiausią įspūdį padarė maža šuniuko kaukolė ir nuotrauka greta – maža mergaitė, kuri ir yra A. Maknytė, pozuoja su šuneliu. Kai šunelis iškeliavo į dausas, ji nusipjovė jo galvą ir išsivirė kaukolę, nes jau vaikystėje domėjosi taksidermija“, – perpasakojo Jurga, ką išgirdusi.
Į daugelio gyvenimus karantinas įnešė ne vien izoliaciją, bet ir naujų užsiėmimų. J. Tumasonytei – persikraustymo ir remonto aktualijų, taip pat naujų, dar neišvaikščiotų takelių, kiemų ir miškų grožį bei netikėtumus.
Paklausta, ką norėtų pamatyti ir patirti pasibaigus karantinui rašytoja nė neatsikvėpusi greitakalbe išdėstė svajonę: „Žiauriai norėčiau atsisėsti į lėktuvą ir išskristi į nuostabią tropikų šalį. Nors taip seniai kažkur keliavau, kad iš bėdos tiktų ir Varšuva.“
