aA
Kristina Sabaliauskaitė apie save sako, kad ji pirmiausia – mokslininkė, tik parašiusi grožinės literatūros knygas. Pokalbyje su DELFI ji pasakoja, kodėl laikosi principo niekada iš anksto nekalbėti apie būsimus kūrinius, kaip atrodo jos kūrybinis procesas, ir dalinasi mintimis apie tai, ar tikrai šiuolaikinis jaunimas neskaito knygų.
Kristina Sabaliauskaitė
Kristina Sabaliauskaitė
© P. Gasiūno nuotr.

– Turbūt dažniausiai Jūsų girdimas klausimas, bet ar šiuo metu rašote kažką naujo?

– O taip, tai tikrai vienas dažniausiai užduodamų klausimų, į kurį žurnalistai lieka be atsakymų. Esu šiuo klausimu prietaringa, o veikiau – pamokyta gyvenimo. Per tuos dešimt metų nuo pirmosios „Silva rerum“ dalies pasirodymo, buvau dukart atsidūrusi prie mirties. Ir nors leidėjas nuo pat pirmos dienos, kai pamatė rankraštį žinojo, kad bus, barokiškai, keturios dalys – keturi tematiniai elementai Žemė, Oras, Ugnis ir Vanduo, – vis dėl to ne sykį pasidžiaugiau, kad kūrybos metu iš anksto neanonsavome, kiek tų dalių cikle bus. Juk galėjo ir neįvykti, o būčiau likusi atmintyje su „neįgyvendinto ciklo“ antspaudu. Taigi – laikausi paprastos taisyklės: jokių „Op!“ kol neperšokai griovio.

– Kas Jus įkvepia rašyti ir kada suprantate, kad jau atėjo metas pradėti naują kūrinį?

– Sakyčiau, kad mane įkvepia istorija ir už jos atsiverianti metafizika, tąja plačiąja antikinio ekphrasis prasme. Nesileidžiant į ilgus filosofinius išvedžiojimus, mane domina istorija kaip žmogaus veiksmų, emocijų, likimo atsitiktinumų kūrinys bei galimybės apie ją kalbant, prikeliant žodžiu, aktualizuojant apčiuopti kažkokius galbūt nekintamus žmogiškosios būties dalykus. Aš nuoširdžiai kartu su Ciceronu ir Vakarų pasauliu tikiu, kad Historia est magistra vitae – ir be jos pažinimo žmogus yra tiesiog fiziniais poreikiais apsiribojanti daržovė be atminties ir ateities. Ne veltui visi totalitariniai režimai pirmiausia imasi istorijos perrašymų ir atminties kontrolės, o pasaulio religijos neišsiverčia be Šventosios istorijos naratyvo. Dėl naujų kūrinių – tai ilgas brandinimo procesas, o paskui ateina momentas, kai tiesiog žinai, kad atėjo metas, ir viskas.

– Kada supratote, kad Jūs galite ir norite būti rašytoja? Kuo ypatinga ši profesija?

– Esu pirmiausia mokslininkė, kuri parašė grožinės literatūros knygas. Man atrodo, kad asmeninis suvokimas apie savo „galėjimą ir norėjimą“ būti rašytoju tikrai nėra svarbiausias dalykas – juk daugybė grafomanų yra šventai įsitikinę, kad jie yra genialūs, tikri, patys tikriausi rašytojai, o visi likusieji – nieko nesuprantantys niekdariai. Vis dėl to, tą buvimą rašytoju patikrina visuomenės reakcija – leidėjai, skaitytojai, kritikai. Aš tuos patikrinimus išlaikiau keliose šalyse, tad turbūt prie mokslininkės dabar galiu pridurti esanti ir rašytoja. Bet man sunku atsakyti, kas tai yra būti rašytoju... Žinote, yra labai daug literatų, kurie jums viską gali papasakoti šia tema – ir kas tai yra „tikras rašytojas“, ir kas yra „tikroji literatūra“, ir kam duota, o kam neduota rašyti, ir kaip reikia rašyti... Tik paskui štai atsiverti šitų žinovų sukurtus tekstus ir terandi ten visiškai lėkštus, buitinius papezėjimus. Labai nenorėčiau atsidurti jų tarpe. Tegul už mane byloja mano knygos. Manau, kad visą rašytojų ir jų literatūros tikrumą patikrina tik vienas dalykas – laikas. Dėl rašytojystės kaip kasdienės profesijos – tegaliu pasakyti, jog tai – labai rizikinga, labai nestabili profesija be jokių garantijų.

– Kai rašote knygą, kiek Jūsų dienos atima rašymas? Žiūrite į tai, kaip į darbą nuo ryto iki vakaro, ar laukiate, kol ateis įkvėpimas? Ką darote, jei jis neateina?

– Neįsileidžiu nieko į savo kūrybinę dirbtuvę. Net ir mano šeima žino, kad kai kambario durys uždarytos – ten negalima eiti. Kai rašau, man būtina vienatvė ir susikaupimas, todėl itin gerai dirbasi, kai tik pavyksta pasprukti, tarp Pažaislio vienuolyno mūrų. O apie įkvėpimus kartą kalbėjomės su puikiu lenkų rašytoju Pawelu Huelle, kuris labai norėjo iškvosti, kaip aš rašau ir pasakojo, kaip ateina į studiją, kaip laukia mūzos, ką daro, kai nesirašo... Pradėjau juoktis, kad mano atveju – viskas paprasčiau. Nuvedu vaiką į mokyklą, parlekiu namo ir tik žiūriu, kaip čia viską, ką nešiojiesi galvoje, spėti užrašyti, kol reikės eiti parsivesti. Nėra laiko „blokams“ (juokiasi). O jeigu galvoje tuščia, nesirašo, tai ir nereikia rašyti priverstinai, nes nieko gero iš to nebus, bus tik „mozolinimas“, tokios literatūrinės nuospaudos. Vadinasi, nesi tam dar pasiruošęs, ir tiek. Įkvėpimas – tai XIX a. romantikų konceptas, kurį mielai naudoja pateisinimo ieškantieji. Magiški, teksto „spragtelėjimo“, kai visovė tarsi įveikus metafizinės spynos kodą atgyja, momentai rašant, be abejo, vyksta, tačiau tam jie ir magiški kūrybiniai momentai – jų nereikia racionalizuoti.

– Tai, kad esate dailėtyrininkė, stipriai jaučiama ir Jūsų knygose: aprašytos detalės sudaro įspūdį, lyg pati būtumėte viską mačiusi savo akimis, o istorikai negaili komplimentų už tikslumą. Kaip manote, ar visiems rašytojams, ar norintiems tokiais tapti, būtina turėti kitą, „tikrą“ profesiją, ar užtenka sugebėjimo pasakoti istorijas ir savito stiliaus?

– Galiu tik atsakyti dėl istorinio romano žanro – manau, jog be rimto pasiruošimo, istorinės medžiagos analizės, faktų ir šaltinių patikrinimo neįmanoma parašyti ir verčiau nė nesiimti. Yra rašytojų, teigiančių, kad jiems istorinė medžiaga yra įdomi tik tiek, kiek ji dramatiška, yra tarsi tramplinas literatūriniam siužetui ir jeigu jiems dėl siužeto reikia, kad du istoriniai personažai puslapyje susitiktų, tai jie tą susitikimą ir „organizuos“, nes vis dėl to literatūrinis rezultatas svarbiausia. Aš asmeniškai, taip negaliu rašyti, nors istorijos pažinimo limitus ir suvokiu, bet bent jau turiu patikrinti, ar tie istoriniai personažai tuo metu galėjo būti toje pačioje vietoje, kokios buvo jų pažiūros, kurias rengiesi „įgarsinti“.

Ilgą laiką teigiau, kad nors tasai – istorijos gan laisvos interpretacijos vardan literatūros, meninės išmonės – būdas irgi yra visiškai teisėtas, tačiau dabar metams bėgant vis dėl to prieinu prie išvados, kad meninė išmonė negali būti begalinė ir nepaisanti istorinių faktų. Čia apskritai susiduriame su tiesos būties, tiesosakos, istoriškumo, atminties problemomis ir žengiame į filosofinio ir etinio apsisprendimo sritį. Kalbant paprastai: jeigu atsivertusi istorinį romaną – kad ir labai geru literatūriniu stiliumi parašytą – aptinku ahistorizmus, faktines nesąmones, man tas kūrinys yra žlugęs. Labai gaila, bet, nežiūrint į pastarųjų metų lietuviškų istorinių romanų bangą, būtent atsainus elgesys su istoriniais faktais – ar net jų nepaisymas viso siužeto ašimi pasirenkant tais laikais neįmanomą situaciją, „namų darbų“ neatlikimas – jau pirmuosiuose puslapiuose dažnai išspiria kaip taburetę iš po kojų pakaruokliui bet kokį patikimumą kūriniu – o literatūros kūriniu, jo sukurto pasaulio logika, skaitytojas vis dėl to turi tikėti.

– Vos pasirodęs pirmasis romanas „Silva rerum“ sulaukė didžiulės sėkmės. Ar to tikėjotės? Kaip „Silva rerum“ pakeitė Jūsų gyvenimą?

– Ne, tikrai nesitikėjau. Nuoširdžiai. Bet noriu tikėti, kad gyvenimo, to, ką laikau jo esminiais dalykais – santykių su artimaisiais, gyvenimo principų, – esmingai nepakeitė, kokia buvau, tokia ir likau. Žinoma, dabar matyti kaip knyga priimama ir pripažįstama užsienyje, tenka daug keliauti ir susitikti su vis naujomis skaitytojų auditorijomis – šia prasme iš tiesų daug pokyčių, kvietimų į užsienio literatūros festivalius, nominacijų, paradoksalu – bet daugiau užsienyje, ne Lietuvoje. Dabar „Silva rerum II“ nominuota Lenkijos 2018 Metų knygos rinkimuose Istorinio romano kategorijoje, o štai Lietuvoje buvo nutarta, kad daugiau Metų knygos rinkimuose nebenominuos (juokiasi).

– Ketvirtoji „Silva rerum“ dalis buvo išleista 2016 metais. Ar skaitytojai gali tikėtis, kad bus ir penktoji dalis?

– Tikrai ne, ir minėjau kodėl. Keturi elementai, keturios dalys, Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir to pasaulio, kurį stengiausi aprašyti, žlugimas ir pabaiga.

– Ką pati šiuo metu skaitote? Esate iš tų, kurie pradėję baigia vieną knygą, ar iš tų, kurie skaito iškart po kelias?

– Taip, esu iš tų, kurie skaito po kelias vienu metu – bet tai liečia negrožinę, mokslinę literatūrą. Ją šiuo metu daugiausia ir skaitau.

– Dažnai galime girdėti kalbant, kad šiuolaikiniai vaikai, jaunimas neskaito knygų. Ar sutinkate su tuo? Ar gali būti, kad video ar kitokių formų turinys nužudys literatūrą?

– Neskaitymo problemą kuria ne mūsų vaikai ir jaunimas, o mes patys. Turime paklausti savęs: o kas kaltas, kad neskaito? Ar mes šeimose įpratiname juos skaityti, ar skaitome kartu ir analizuojame tekstą, ar bendraujame su savo vaikais ir paaugliais – ar tiesiog pakišame mobiliojo telefono ar televizoriaus ekraną, kad sėdėtų, nepypautų ir tėvams netrukdytų? Juk auginame jau kartą vaikų, kurie be ekrano su filmukais nebesugeba pietų lėkštės suvalgyti. O jei ir yra noras skaityti, tai taip pat atvirai turime paklausti: o ką mes pasiūlome mūsų vaikams skaityti?

Mano dukra kažkada gavo dovanų lietuvišką vaikišką bestselerį. Atsivertęs matai, kad knyga parašyta žmogaus, turinčio akivaizdžių ir didelių psichologinių problemų: knygoje mažoji herojė kankina sergančią močiutę, lipnia juosta užklijuoja jai burną, ir, svarbiausia, knygoje neįvyksta jokia charakterio metamorfozė, kuri kažkaip pagrįstų visų šitų patyčių prasmę... Kai kurie lietuviški paaugliams skirtos literatūros kūriniai itin prasti, akivaizdžiai suicidiniai, su mazochistinėmis tendencijomis. O mokyklų programos? Kodėl vertinga, aktuali ir pažintinė, ir grožinė literatūra, pasaulinė klasika nepraeina pro jų sietą? Jau ketvirtus metus kartu su „Baltomis lankomis“ organizuojamas Lietuvos moksleivių trumpojo rašinio konkursas leidžia pažvelgti ne tik į tai, ką jaunimas skaito, bet ir kaip skaito, kaip rašo, kuo gyvena. Nustebtumėte – ir dėl įdėmumo, jautrumo, ir gilumo. Paklausi vyresniųjų klasių moksleivio – to, vis dėl to skaitančio, – ką gi jis skaito? Atsiliepia apie programinę lietuvių literatūrą: perskaičiau, nes privalėjau, bet antrąsyk neskaityčiau. O rezonuoja, norisi grįžti, pasirodo, prie Ričardo Gavelio kūrybos, Goethes „Fausto“, kurį minėjo rašiniuose ne vienas jaunas, giliai mąstantis žmogus. Todėl noriu pakviesti į renginį „Šiandienos jaunimo demonai“ Knygų mugėje (šeštadienį, 23 d., 17 val., LRT salėje 5.1., dalyvaus dr. Saulius Žukas ir dr. Aušra Kurienė), kuriame, be to, kokie demonai jaudina Lietuvos šiuolaikinį jaunimą, kalbėsimės apie daugybę aktualių, skaudžių temų ir uždavinėsime nepatogius klausimus. Apie kranklius, kurie nuolat kaltina jaunimą – taip pat.

– Ar jau išsirinkote, ką pati aplankysite Vilniaus knygų mugėje ir kokiuose renginiuose dalyvausite?

– Be mano jau minėtojo „Šiandienos jaunimo demonai“ (17 val. LRT salėje 5.1.), 15 val. Forume kartu su skaitomiausiu Estijos rašytoju Reinu Raudu ir Latvijos rašytoja Nora Ikstena diskutuosime apie nacionalinių literatūrų atgimimą ir skaitomumą („Noras skaityti apie save“, ves Rasa Drazdauskienė). Maloniai kviečiu, neabejoju, kad pokalbis su šiais puikiais pašnekovais bus labai įdomus.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(19 žmonių įvertino)
4.9474

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Virginija Cibarauskė? (8)

Literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė ( Cibarauskė ) daugeliui labiau atpažįstama kaip...

Dailininkas Ričardas Bartkevičius: kol žmonės gyvi, tol bus gyva ir tapyba (5)

Sostinėje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) vyksta Ričardo Bartkevičiaus...

Naujasis Vilniaus mažojo teatro vadovas Simonas Keblas: suvokiu iššūkius, tačiau į ateinančius penkerius metus žvelgiu labai viltingai

Naujai paskirtas Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovas Simonas Keblas apie darbą teatre kalba...

Ričardo Gavelio prozos konkurso laureatė Ieva Marija Sokolovaitė atrado sąsajų su žymiuoju rašytoju (2)

„Ir keistas, ir smagus jausmas, va, taip išlįsti, kaip Pilypui iš kanapių – nei kieno...

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Jurga Tumasonytė (14)

Šie metai rašytojai Jurgai Tumasonytei vaisingi: praėjusią žiemą už apsakymų knygą...

Top naujienos

Susiruošusiems grįžti emigrantams – nauji iššūkiai: dabar darbo vietos jau nėra svarbiausia (52)

Lietuva jau išgyveno ne vieną emigracijos bangą. 2010 m. po ekonominės krizės ji buvo kone...

Iš užsienio emigrantų siunčiamų pinigų srautas šiemet bliūkšta: suma gali būti triskart mažesnė (31)

Nors kasmet į užsienį gyventi ir dirbti išvykę emigrantai į Lietuvą atsiųsdavo reikšmingą...

Nepaisant artėjančios vakcinos, pasaulio ekonomika rizikuoja neatsitiesti ir 2021-aisiais (14)

Išplitęs koronavirusas kursto baimes dėl naujo pasaulio ekonomikos nuosmukio, didindamas...

Koronaviruso paveiktų šalių ir regionų sąraše – dar daugiau valstybių (1)

Į koronaviruso paveiktų šalių ir regionų sąrašą nuo pirmadienio įtraukta Malta, Slovakija ir...

Prie ausies susprogęs daniškas dinamitas išvaikė miegus lietuviams belgai prieštarauja Maskoliūno žodžiams (1)

Lietuvos krepšinio rinktinė tęsia pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais Europos čempionato...

Laurie Garrett | D+ nariams

Prasideda beprotiška pasaulio skiepų karuselė

Ar įmanoma turėti per daug skiepų? Netrukus išsiaiškinsime.

Verslininkų dosnumas: nuo milijonų bažnyčioms iki paramos popiežiaus vizitui

Socialiai atsakingos įmonės ir verslininkai dosnūs paramos ne tik skurstantiesiems, vaikams ar...

Kodėl į skalbimo mašiną verta įpilti acto?

Kai kurie patyrę šeimininkai ir šeimininkės prieš skalbimo procesą į skalbyklę įpila šiek...

Vitaminų gali būti ir per daug: specialistės išvardijo perdozavimo požymius (1)

Vitaminų gali būti ne tik per mažai, bet ir per daug. Tiesa, apie pastarąją problemą kalbama...

|Maža didelių žinių kaina