S. Mikniaus muzikinis kelias prasidėjo Kauno „Vyturio“ gimnazijoje, Muzikos skyriuje. Jo pirmoji mokytoja buvo Jolanda Zemlevičienė. Šiuo metu jis mokosi Kauno J. Gruodžio konservatorijoje, mokytojo Motiejaus Bazaro klasėje. Simonas buvo puikiai įvertintas daugybėje pianistų konkursų. Grand Prix laimėtoju tapo „Muzika be sienų“, „Musica pianoforte“ Lietuvoje bei „Палескi агеньчык“ Baltarusijoje. Laureatu tapo „Gradus ad Parnassum“, J. Gruodžio, B. Dvariono ir A. Dvarionaitės konkursuose Lietuvoje, F. Šopeno ir L. Godovskio konkursuose Lenkijoje, „Young Virtuoso“ Latvijoje, „Cesar Franck“ Belgijoje, „Virtuosi per musica di pianoforte“ Čekijoje, Richard Vines konkurse Ispanijoje.
Kaip solistas Simonas koncertavo su Kauno Simfoniniu orkestru, Lietuvos bei VDU kameriniais, Baltarusijos nacionaliniu orkestrais. Simonas ne kartą grojo „LRT kultūra“ televizijos kanalo transliuojamo M. Rostropovičiaus gimtadienio koncerte su šv. Kristoforo orkestru.
Jaunasis atlikėjas daugiau apie fortepijoninės muzikos atlikimo meną ir save pasakoja pranešime žiniasklaidai išplatintame interviu:
– Papasakokite apie savo pirmuosius prisilietimus prie fortepijono. Ar lengvai prisijaukinote šį instrumentą?
– Viskas prasidėjo vaikų darželyje. Per muzikos pamokėles mes dainuodavom, šokdavom, o muzikos mokytoja mums akompanuodavo pianinu. Mane labai sužavėjo jos grojimas ir užsimaniau išmokti taip skambinti. Mano močiutė namuose turėjo seną pianiną, todėl, kiekvieną dieną po darželio eidavau pas ją, sėsdavau prie instrumento ir bandydavau nieko nemokėdamas atkartoti tai, ką mokytoja grodavo per pamokas. Taip pat rengdavau savo koncertus, priversdavau suaugusius šokti rateliu man akompanuojant. Neilgai trukus, močiutė pasiūlė pernešti pianiną į mūsų namus, o tėvams nebeliko kito pasirinkimo, kaip vesti mane į muzikos mokyklą.
Kitais instrumentais, išskyrus būgnus, man neteko groti, todėl negaliu pasakyti, ar su visais taip būtų, tačiau su fortepijonu bendrą kalbą mes radome labai greitai ir labai lengvai.
– Esate itin perspektyvus jaunas atlikėjas. Buvote pastebėtas ir įvertintas tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje. Ką Jums tai reiškia?
– Kai ilgas, sunkus ir pakankamai monotoniškas darbas yra teigiamai įvertinamas, išties yra labai malonu, nes tada pajauti viso šio darbo prasmę. Be to, siekiant išlaikyti tokį publikos vertinimą, būtina ir toliau dirbti. Kartais net susimąstau, gal užsiimti paprastesne veikla, pavyzdžiui, kurti bei atlikti lengvąją ar elektroninę muziką, tačiau pokoncertiniai saldūs vaisiai paskandina užmaršty karčias šaknis ir vėl viskas prasideda iš naujo.
– Jums artimiausia yra didžiųjų romantikų F. Šopeno ir F. Listo kūryba. Į ką kreipiate daugiausiai dėmesio interpretuodamas šių kompozitorių kūrinius?
– Trumpai ir tiksliai sunku atsakyti. Domiuosi, kokiu laikotarpiu buvo sukurti kūriniai, kokie įvykiai bei nuotaikos turėjo įtakos ir ką kompozitoriai norėjo tuo pasakyti. Nors F. Šopeno, F. Listo, L. Betoveno kūriniai man natūraliai lengvai gaunasi, atlieku juos taip, kaip jaučiu bei kaip man patinka ir man atrodo, kad groju juos gerai, tačiau mano fortepijono mokytojas bei kiti muzikai kartais būna kitokios nuomonės ir stengiasi pakeisti mano įsitikinimus. Manau, kad su manim nelengva.
– Kaip vertinate Lietuvos klasikinės muzikos sceną pasaulio kontekste?
– Gaila, kad mes negalime pasigirti genialiais kompozitoriais, kaip F. Šopenas, F. Listas, K. Debiusi, ar iškiliais atlikėjais kaip V. Horovicas, S. Richteris ar E. Kisinas. Tačiau mes turime M. K. Čiurlionį, B. Dvarioną, tėvą ir sūnų Geniušus, kurie kūrė, atliko ir aukščiausiu lygiu atlieka klasikinę muziką. Šios ir kitos lietuviškos pavardės yra gerai žinomos pasaulio visuomenei, giliau besidominčiai klasikine muzika. Yra nemažai gerai grojančių ir mano bendraamžių, ne tik fortepijonu, bet ir kitais instrumentais. Viliuosi, apie juos pasaulis taip pat greitai sužinos.
– Paliesiaus dvaro koncertų salė „Pasaga“ garsėja ypatinga akustika ir dviem rankų darbo „Steinway and Sons“ fortepijonais. Ar turite instrumentą numylėtinį, kuriuo grodamas atsiskleidžiate labiausiai? Ką Jums reiškia groti skirtingose akustikose?
– Kartą teko klausytis koncerto Paliesiaus dvare. Išties jauki ir, mano manymu, tobulos akustikos salė. Gaila, nebuvo progos prisiliesti prie išgirtų dvaro instrumentų. Fortepijono gamintojo pasirinkimas yra labai individualus ir nuo aplinkybių priklausantis dalykas. Daugelis profesionalių muzikantų renkasi „Steinway and Sons“, kurį labai giria už platų garsų spalvingumą. Aš negalėčiau to paneigti ir negirdėjau iš kitų muzikantų kitokios nuomonės. Taip pat man patinka „Fazioli“ ir „Bösendorfer“ instrumentai. Taip susiklostė, kad namie groju „Yamaha“ ir galbūt dėl to, esant galimybei, rinkčiausi pastarąjį. Tačiau paskutiniu metu mano muzikiniai skoniai taip greitai keičiasi...
– Koks yra Jūsų santykis su publika? Ar koncerto metu įsiklausote į ją? O gal kaip tik visiškai atsiribojate nuo Jus supančios aplinkos ir atsiduodate muzikai?
– Vaikystėje viskas būdavo paprasta: užlipdavau ant scenos, sugrodavau kūrinį ir nulipdavau. Metams bėgant vis stiprėjo toks dalykas kaip jaudulys, o jį sukuria tik publika. Daug skaičiau, kaip didieji atlikėjai su tuo kovoja ar susitvarko. Visuomet galvojau, kad ateina toks profesionalumo lygis, kai tu gali lipti ant scenos be jaudulio, tačiau, kaip supratau iš grandų pasakojimų, tai bus mano nuolatinis palydovas, su kuriuo turėsiu susidraugauti. Pastaruoju metu aš groju susikoncentravęs į kūrinius, tačiau svajoju ir apie muzikinį bendravimą su klausytojais.
– Kas Jums yra muzika?
– Perdėčiau sakydamas, kad muzika man yra viskas, tačiau be jos sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą. Be to, muzika leidžia mažiau mokytis man nepatinkančius ne muzikinius dalykus mokykloje (šypsosi).
– Kokių turite svajonių muzikos srityje?
– Per paskutinius metus mano svajonės labai keitėsi. Po šio pokalbio jos taip pat gali pasikeisti. Šiuo metu man labai patinka kurti muziką. Noriu žmonėms suteikti džiaugsmą, malonumą, gerą nuotaiką, apmąstymus, diskusijas per muziką, o žanras bei kompozitorius ne taip svarbu.
