Sako radę savo tekstų ištraukas
Būtent Želvos miestelyje vystosi knygos „Gaono kodas“ pasakojimas. „Nors pats autorius teigia, kad jo „užduotis buvo papasakoti istoriją tų, kurių niekas neprisimena“, tačiau jis pats nepasivargino prisiminti tų, be kurių tekstų ir darbų šio romano nebūtų. Nesmagiai pasijutau, kuomet knygoje galimai aptikau ištraukas iš savo tekstų, o mano miestelis romane vaizduojamas ne pačiomis gražiausiomis spalvomis“, – nuoskauda dalinasi Z. Kriaučiūnienė.
„Romano autoriaus nepažįstame, bet įsivaizduojame kaip talentingą žmogų, sugebėjusį parašyti intriguojantį romaną. Kartu prie „želvietiškosios“ romano dalies jaučiamės prisidėję ir mes, Želvos žmonės, nes esame bene vieninteliai savo krašto istorijos tyrinėtojai, nuolat dalijęsi savo ieškojimais ir atradimais dešimtyje parašytų knygų, publikacijose spaudoje, internetinėje erdvėje. Miestelio žydų istoriją gaiviname nuo 1998 metų, kai pradėjome savo švietėjišką veiklą vietos mokyklos muziejuje. Savo atradimais visada dalijomės su mūsų krašto žmonėmis, su visais į savo tėvų, senelių, protėvių gimtinę atvykstančiais litvakais... Atvyksta jie į savo giminės protėvynę su šventa misija – ieškoti paliktų pėdsakų. Sulaukiame iš jų dėkingumo malonės, dėkodami už kilnumą...
O dabar su pagarba ir dėkingumu autoriui už mūsų želvietiškos temos plėtojimą romane drįstame manyti, kad autorius naudojosi mūsų tekstais, kurių daugelis mūsų ar kitų buvo publikuoti internetinėje erdvėje. Pirmiausia – knygele apie Želvos žydus „Kai nebelieka net vardų“ (Z. Kriaučiūnienė, R. Povylienė“, Ukmergė, 2009). Nesmagiai pasijutau, kai romane galimai radau savo tekstus, jų ištraukas iš knygelės skyrių, skelbtų periodinėje spaudoje, internete... Čia pasijutom ne itin gerai. Buvo nesmagu... Taip ir likosi“, – tęsia Z. Kriaučiūnienė.
Pasak jos, kiti, perskaitę romaną, nesmagiai pasijuto dėl to, kad autorius jų miestelį vaizduoja ne visai tokį, koks yra: „Su apleistom žydų kapinėm (už jų priežiūrą atvykę išeivijos žydai ne kartą dėkojo Želvos seniūnijai), su „betoniniu stulpeliu“ Nobelio premijos laureatui, su nieko apie Želvos žydus nežinančiom moterėlėm, su beveik tokia pat gimnazijos direktore... Autorius tikrai nematė žydų kapelių, nes jo nepastebėtas liko mokinukų ant šlaito akmenukais „išrašytas“ žodis „Nepamiršk“...“
Vardina istorinius netikslumus
„Kaip viena iš Želvos žydų istorijos tyrinėtojų ir viešintojų, kukliai galėčiau pridurti, kad autorius per intensyvias, kaip pats teigia, internetiniuose žinių portaluose žinių apie Želvą studijas galėjo klaidingai pateikti kai kuriuos faktus. Želvos gimnazijos muziejus niekada nesiejo Želvos su Antazelve, nes gyvenvietė nuo XVI a vadinta Pozelva, o išeivijos žydai ją įvardijo Padzelve, Zelve. Mums priklauso Pozelvos pradžios atradimas. Skaitydami randame įdomių dalykų – „keli baltaraiščiai antikomunistai...“ Iš tikrųjų jų buvo 24, vietinių miestelėnų ir valstiečių, keletas policininkų iš Ukmergės. Jie nelaikė savęs antikomunistais – tiesiog buvo pikti ir žiaurūs žmonės. (O mums patiko autoriaus žodis ,,antikomunistas!“)“, – užkliuvusius netikslumus vardina Z. Kriaučiūnienė.
„Gal kiek ir nustebome, kad autorius, matyt, nebuvęs Želvoje. Kitaip nebūtų teigęs, kad „Želvos žemėlapis“ (mūsų atkurtas senosios Želvos planas) yra prie Želvos savivaldybės, o iš tikrųjų – šalia sinagogos; kad mūsų skulptūrinis ženklas Nobelio premijos laureatui Aaronui Klugui – ne „paprastas betoninis stulpelis su atversta knyga ir ant jo uždėtu didinamuoju stiklu“ (psl. 54) arba ne „raudona granitinė skulptūra vaizduoja šešiakampę koloną“(psl. 141). Tokie apibūdinimai nepatinka mums, projekto autorėms R. Povylienei ir Z. Kriaučiūnienei, netiktų ir mūsų skulptoriui V. Ramoškai, kuris nėra „Želvos išeivis“ – menininkas yra šio krašto žmogus. O iš tikrųjų skulptūrinis ženklas – stora juodo granito knyga su lupa viršuje, vaizduojanti ilgą laureato gyvenimo bei mokslo ieškojimų ir atradimų kelią (Z. Kriaučiūnienė, R. Povylienė, „Kai nebelieka net vardų“)...
Taip pat nustebome dėl teiginio, kad XVIII a. Želvoje gyveno pasaulio žydų bendruomenei žinomo žmogaus, Vilniaus išminčiaus, Kabalos, Talmudo komentatoriaus Elijahu Zalmano Gaono brolis. Mums iš pono Weiss (JAV) atsiųstos informacijos žinoma, kad Pozelvoje 1725 m. gimęs Padzelvės Mošė, vėliau labai išmintingas žmogus, pasižymėjęs mokslo žinių universalumu, išsilavinimu, buvo ne Gaono brolis, o Vilniaus Gaono brolijos narys. Taigi, teigti Želvoje gyvenus Gaono brolį gal būtų per drąsu...,“ – tęsia ji.
„Perskaitę romaną atsidūstame... Dėkui autoriui už įdomų kūrinį, labai norėtume pakviesti į Želvą kartu pasklaidyti romano puslapių, padiskutuoti. Nors esame ir kaimiečiai, bet nemėgstame, kai mus laiko neišmanėliais. O iš tikrųjų – Želvos žydų istoriją gaivinome 5 projektais, ją kūrėme su senaisiais miestelio ir kaimų gyventojais iš jų prisiminimų, iš atvykstančių litvakų pasakojimų ir laiškų, iš senų nuotraukų, iš archyvinės medžiagos, o žydų gyvensenos, būties ir likimo fragmentus sudėjome į penkias knygas apie Želvą, atminties ženklus, sukurtas tradicijas. „Gaono kodo“ autorius, pradėdamas siužetą nuo Želvos, kartu su savo herojais vedė mus į platųjį pasaulį, su jais tarsi pabuvojom šalyse, kuriose nebuvome. Gaila, kad padaręs tiek daug, neatrado laiko padėkoti tiems, be kurių darbo kūrinys nebūtų toks, koks jis yra dabar“, – sako Z. Kriaučiūnienė.
R. Sabas: reiškiu padėką ir milžinišką pagarbą
Pats R. Sabas sako besidžiaugiantis, kad jo knyga sukėlė tokį susidomėjimą ir sujudimą Želvoje - miestelyje, kuriame, kaip jis teigia, lankėsi keliasdešimt kartų ir net dirbo vasaros darbus. „Esu kosmiškai dėkingas žmonėms, kurie surinko milžinišką kiekį informacijos apie Želvos žydus – apie jų nuopelnus kalbu kiekvieną kartą, kai tik atsiranda galimybė“, – teigia jis.
„Kaip daug kartų esu minėjęs – mano tikslas buvo populiariu romanu paskatinti domėtis žmones savo istoriją. Tikiu, kad daug žmonių, perskaitę „Gaono kodą“ susidomės Želva – jau dabar girdėjau, kaip kai kurie bičiuliai sakė, jog tikrai aplankys Želvą artimiausiu metu. Taip, naudojausi viešai publikuojamais faktais (publikuoti juos niekur nebuvo draudžiama), kuriuos pateikė ir Zita Kriaučiūnienė – esu nepaprastai jai dėkingas. Manau, kad bus dėkingi ir visi Lietuvos žmonės, kuriuos jaudina savo valstybės istorija.
Kadangi tai nėra mokslinis veikalas, o tiesiog romanas, kai kurių personažų ir tikrų asmenų tiesiog negalėjau įtraukti į veiksmą. Aš tikiu, kad Zitos Kriaučiūnienės nuopelnus savo miesteliui ir visos Lietuvos istorijai įvertins patys „Gaono kodo“ skaitytojai, susidomėję nuostabia istorija.
Jei Zita Kriaučiūnienė ir jos anūkas (jis Z. Kriaučiūnienės vardu išplatino jos poziciją žiniasklaidai – red. pastaba) nori, kad viešai pareikščiau jiems padėką – reiškiu! Ne tik padėką, tačiau ir milžinišką pagarbą. Juo daugiau Lietuvoje tokių žmonių, tuo ramiau, kad žinosime savo brangią istoriją“, – sako R. Sabas.
