aA
Rašytojo ir režisieriaus Vytauto V. Landsbergio knygų sąraše – naujas kūrinys „Žalčių karalienė“. Rašytojas ketvirtą kartą bando perrašyti, atkoduoti žymiausią lietuvišką pasaką šį kartą įrašydamas ją į pokarį. Su Vytautu kalbamės apie partizanu tapusį Žilviną, bandymą rašyti iš moteriškos perspektyvos, lietuviškų pasakų žiaurumą ir neišvengiamą, tragišką knygos pabaigą.
Vytautas V. Landsbergis
© DELFI / Andrius Ufartas

– Vytautai, jūsų kūryboje dažnai pastebima daugybė nuorodų į lietuvišką mitologiją, pasakas. Šį kartą naujoje knygoje „Žalčių karalienė“ perrašote turbūt žinomiausią lietuvišką pasaką. Kodėl pasirinkote būtent ją? Ką ji jums reiškia? Ką ji reiškia lietuviams?

– Manyčiau, kad kiekvienas žmogus, ne tik kuriantis, turi implantuotus arba paveldėtus psichinius bei kultūrinius magnetus, traukiančius jo dėmesį prie kokių nors konkrečių įvykių, žmonių, temų. Mes esame užprogramuoti domėtis tuo, kas atspindi bei primena mus pačius, ypač esančius/buvusius vaikystėje. Vaikystės pasakos, maistas, žaidimai, vaikystės traumos, potyriai, fantazijos yra bene esminė tokių programų bazė. Tad natūralu, kad pasakos persekioja ir prašosi atkoduojamos, jos – mūsų genetiniai šventraščiai.

Eglė žalčių karalienė“ lietuviškoje gentyje yra vienas iš esminių savastį moduliuojančių tekstų, atkuriantis archetipinį išdavystės ir atpirkimo mitą lietuviškose aplinkybėse. Tai universali mitinė tragedija. Pasakos magnetizmą aptarnauja tragiškas, nesuvokiamas šiurpumas, savitas meninis adrenalinas, kurį išgyvename tapatindamiesi su Egle, su Žilvinu, ir ypač su Drebule, aptikdami, kad kiekviename mūsų slepiasi baukštus vaikas, galįs neatlaikyti kankinimų ir išduoti net artimiausius, mylimiausius.

Taigi, šis tekstas verčia apmąstyti (o gal net ir padeda atlaikyti) baisesnius išbandymus, gresiant istoriniams kataklizmams, kuriuos Lietuvai tekdavo nuolat patirti. Bet nemažiau svarbus pasakos atkodavimas ir taikmetyje, pernelyg nesureikšminat psichoterapinio, gydomojo ar ugdomojo „siaubo pasakų“ poveikio.

– Tačiau „Žalčių karalienę“ išvilkote iš pasakų rūbo ir taikmečiu ją įrašėte į netaikmetį – partizanų laikus. Žalčiai Eglės kieme virto partizanais, pagrobiančiais Eglę, jos gintaro pilis – Gotlande, Eglės ir vaikų virtimas medžiais – susisprogdinimas. Šią pasaką galima buvo perrašyti įvairiai, panašu, kad kažkas jus vis dėlto turėjo pastūmėti būtent tokio atkodavimo link...

– Pažvelgti į šią pasaką kitokiu, savaip neurolingvistiniu kampu, mane paakino kažkada į rankas pakliuvusi laisvės kovų pasipriešinimo dalyvio ir Sibiro tremtinio Albino Kurtinaičio studija apie Žalčių karalienę. Studijos įžangoje Albinas prisimena jam tekusią intelektualesnę politinių kalinių aplinką sibiruose, su kuriais „kalėjimo kameros universitetuose“ buvo svarstomi gana esmiški (tautos/tautų lemties, pragaišties ir prisikėlimo) motyvai, kodai. Ir tada kitų tautybių pašnekovai Albino prašę sekt lietuviškas pasakas, nes jose slypi daug atsakymų – kodėl elgiamės vienaip ar kitaip, kodėl mums nutinka vieni ar kiti istoriniai virsmai; ir kodėl tos mitų/pasakų įdiegtos programos buvo reikalingos konkrečiam laikui ir kaip visa tai perskaityt naujaip (tą ir kitus A.Kurtinaičio tekstus galima rasti knygoje „Lietuviško epo beieškant“.)

A.Kurtinaičio ieškojimai ir pasakų analizės užkabino ir mane, paskatino domėtis ir jaukintis pagrindinį mūsų mitą apie Eglę žalčių karalienę. Ši knyga „Žalčių karalienė“ – jau ketvirtas bandymas prakalbinti aptariamą pasaką. Pirmiausia buvo spektaklis Klaipėdos dramos teatre, paskui eiliuotas trumpametražio filmo scenarijus „Žilvinas“, spausdintas knygoje „Persikūnijimai“; vėliau visa tai pabandžiau praplėsti rašydamas mitologinį/literatūrinį eksperimentą – romaną paaugliams „Anupro kupros“. Bet liko jausmas, kad dar ne viską pavyko padaryti, kad prie temos teks grįžti.

O paskui nutiko spontaniška kūrybinė laboratorija su paaugliais vasaros stovyklos metu. Liko laisvadienis po darbų ir pasiūliau stovyklautojams suimprovizuoti scenarijų apie Eglę žalčių karalienę pokaryje (stovyklos vaikai pokario temose jau buvo pasikaustę.) Susidėliojom struktūrą ir fantazuodami perkėlėm mitą į realų laiką ir vietą; vos spėjau moderuoti žaidimą... Po metų visa tai susigulėjo, subrendo ir jau galėjau rašyti – tik nebe scenarijų, o romaną/dienoraštį.

Taip susijungė dvi mane itin dominančios temos – pokaris ir mitas. Ir Eglė žalčių karalienė atsidūrė pokaryje.

– Pakalbėkime apie jūsų Eglės variantą. Jūsų „Žalčių karalienė“ rašyta iš moteriškos perspektyvos, knygos Eglė – žmogiška, artima. Joje, galima sakyti, telpa keletas Eglių: visų primirštų ir užmirštų partizanų žmonų atstovė; poetė ir rašytoja tremty; žolininkė, žiniuonė, daugiavaikė mama. Ant kurios iš jų, visgi, krinta (ar norėtumėte, kad kristų) kirtis knygoje?

– Čia buvo įžūlus pabandymas – persikūnyti į moterišką personažą, Eglę. Norėjau brautis į moterų pasaulį ir stengtis pamatyti kuo daugiau briaunų, apibrėžiančių jos esatį. Yra populiarių psichologinių knygų apie mitines dievybes, įsikūnijančias į skirtingas moteris. Ji ir karė, ir gailestingoji, ir pasyvi, ir agresyvioji, ir atsargi, ir beatodairiška, ir žvėris, ir švelnumas – personažo paradoksalumas man buvo bene įdomiausia, nieko pernelyg nekirčiuojant.

Vytautas V. Landsbergis: partizanų auka motyvuoja pasitikėti, kad nesame nevykėlių gentis
© Leidėjų archyvas

Rašydamas prototipais įsivaizdavau kelias pažįstamas moteris, viena jų – šviesios atminties poetė Nijolė Miliauskaitė. Jos ir jos vyro V. Bložės šeima artimai bendravo su manąja. Pirmas sumanymas buvo naudoti jos moksleiviškus eilėraščius, kaip Eglės rašytus, bet paskui nutariau eiles kurti pats.

– Tuo tarpu Žilvino prototipas – partizanas Dzūkas, kurio dienoraščiais naudojotės?

– Ne tik Dzūkas, bet ir Daumantas. Žilvino laiškuose galima atrasti parafrazių iš Juozo Lukšos-Daumanto laiškų Nijolei Bražėnaitei; taip pat prototipas buvo ir rezistentas bei architektas Jonas Pajaujis, gyvenęs Gotlande ir gaudęs rankomis lašišas upelyje. Su juo nemažai bendrauta kuriant filmą „Baladė apie Daumantą“. Jo buvęs atokus namelis miške netoli Visbi tapo „gintaro pilimi“, t.y. atspirties vieta „Žalčių karalienės“ įsikūrimui Gotlande. Žodžiu, Žilvino portretas lipdytas iš kelių realių personažų.

– Dažnai jūsų kūryboje pastebiu ne tik realių žmonių prototipus (šie nebuvo akivaizdūs), bet ir kitų įvairių detalių iš realybės. Pavyzdžiui, Eglę knygoje pamoko dukra, sakydama, kad nėra negražių medžių, jie visi gražūs. Berods, tai jums kartą yra pasakiusi jūsų anūkė. Kiek jūsų vaikų, anūkų, draugų ir pažįstamų yra kūriniuose? Ar jie – tik pagražinimai ir dekoracijos, ar kartais ir „užduoda“ knygos sumanymą?

– Kuomet vyksta knygos rašymas, tampu dėmesingas įvairiausiems ženklams, pranešimams, kuriuos tuo metu išgirstu ar pamatau. Taip žaidžiu tokį savo žaidimą tikėdamas, kad nėra atsitiktinumų, ir kad kiekvienas turime daugybę lydinčių angelų, suflerių ar dar ko.

Visa Knygos rašymo metu apmąstoma/apkalbama verbalinė materija gali lengvai nusprūst į kūrinį, ypač kai sutampa temos. Čia ir buvo panašiai – mąsčiau, o apie ką Eglė kalbėjosi su vaikais, juos augindama? Juk nekalbėjo patetiškų frazių, o paprastai, vos ne dzeniškai, pamatydama trumpuose vaikų žodiniuose pranešimuose išminties blyksnius. Čia jau Eglei skolinau savo anūkus ir anūkes, man vaikai yra didieji mokytojai, klausausi jų ausis išplėtęs. Jie dar žino „nežinodami“; gi mes dažniau renkamės cituotojo kelią.

Šiaip jau beveik visas vaikiškas knygas yra išprovokavę mano vaikai, prašydami pasekti jas, arba atsakyti į kokius nors painius klausimus apie tai, kiek angelai turi sparnų ar pan.

– Jūs esate ir rašytojas, ir režisierius. Ar „Žalčių karalienė“ nuo pat pradžių buvo knygos, ar filmo sumanymas? Ar šios dvi jūsų pusės konkuruoja tarpusavyje? Užbėgdama už akių pasakyčiau, kad jos veikiau papildo viena kitą. Eglės vestuvės knygoje - filmiškos... Tuo tarpu jūsų filmai kartais suknygėja (pavyzdžiui, dienoraščiai, skaitomi naujame jūsų filme „Vanago portretas“).

– Taip, turiu dvi profesijas – kino režisieriaus ir rašytojo, ir jos konkuruoja arba jungiasi. Dažnai pradedu kažką rašinėt, galvodamas, kad bus kino scenarijus, o „pasirašo“ proza. Arba atvirkščiai.

Čia buvo pirmasis variantas – galvojau, kaip nufilmuoti „Eglę žalčių karalienę“. Natūraliai atsivėrė partizaniškos versijos apreiškimas, nes šia tema jau esu sukūręs nemažai filmų, spektaklių, knygų. Ir šiais metais kartu su knyga „Žalčių karalienė“ pasirodys ir dokumentiškai poetiškas filmas „Vanago portretas“, skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui.

– Akivaizdu, kad partizanų tema jums svarbi, prie jos grįžtate ir, veikiausiai, dar grįšite. Turbūt ne vien todėl, kad tai – svarbus mūsų istorijos etapas, bet ir todėl, kad partizanų istorija (kaip, beje, ir „Eglės žalčių karalienės“ pasaka) turi visas įdomiam, įtraukiančiam pasakojimui būdingas temas – įtampą, herojiškumą, pasiaukojimą, vienybę, tragišką pabaigą?

– Partizanų tema neišsemiama ir panaudojama labai įvairiai. Pvz., pažįstu kunigą, kuris per mišias skaito Vanago dienoraščius arba Daumanto laiškus Nijolei. Vasaros kūrybinių stovyklų metu, kai kuriame su moksleiviais filmus apie partizanus, pastebiu kaip greit jie pasikeičia, pabunda, tampa sąmoningesni, susidūrę su laisvės kovos tema. O ypač pabendravę su gyvais likusiais partizanais. Daugeliui tai būna esminis lūžis brandaus sąmoningumo link.

XX amžiuje mes turime nemažai vidutiniškų ar net prastų sudalyvavimų Lietuvos istorijos egzaminuose, bet partizanų auka buvo ypatinga, išskirtinė (kalbu apie garbinguosius, neišdavusius ir nesusitepusius; o juk karo metu būta visko). Ji motyvuoja pasitikėti, kad nesame nevykėlių gentis.

– „Eglė žalčių karalienė“ nėra pasaka su laiminga pabaiga. Jūsų knyga taip pat baigiasi itin tragiškai – Žilvinas žūsta pasaloje ir Eglė susisprogdina su vaikais, nenorėdama pasiduoti gyva. Ar ši pabaiga – ne per žiauri skaitytojams, kad ir kokio amžiaus jie būtų? Ar apskritai lietuvių pasakos ne per žiaurios? Jose ką nors vis išverda puode, nukapoja galvas ir ištepa smala...

– Viena iš pasąmoninių verbalinio/vaizdinio pasakojimo užduočių – leisti skaitytojui ar žiūrovui patirti tai, ko nesi patyręs. Tai patirties protezai. Dėl to ir kuriami filmai apie karą, tremtį, rašoma ateities fantastika, kad vaikas/paauglys įgytų egzistencinės patirties, pasiruoštų gyvenimui, kuris gali būti ir komplikuotas (juk filmą žiūrovas žiūri/matuojasi savimi, perkeldamas savo psichofiziką į virtualų pasaulį).

Ši pasaka leidžia atsidurti nežmoniškumo paribiuos. Tai radikali egzistencialistinė būklė, kurią nuolat reikia prisiminti, patirti ir analizuoti, nebūtinai karo ar maro sąlygose atsidūrus. Tai ir yra viena kultūros misijų – virtuali tamsos, baimės ir po to ateinančios empatijos bei stiprybės pajauta, plečianti emocijų ir suvokimų skalę.

Kaip tos pasakos veikia vaikus? Šimtus ir tūkstančius metų veikė neblogai, gal dabar jau nebetinka? Gal dabar jau atėjo infantilios, teletabiškos vaikų kultūros laikai, nežinau. Čia mamoms ir tėvams spręsti. Man tokie laikai neatėjo, neįsivaizduoju kūrinio be tragizmo, nebent patiems mažiausiems.

Kartais, ypač nuvykęs Amerikon, iš tenykščių mamų išgirstu, kad lietuviškos pasakos esą pernelyg baisios, gąsdinančios vaikus ir t.t. Bandau aiškint ir sau ir joms, kad tikras džiaugsmas ir stiprybė slypi už liūdesio ir skausmo, kitaip ilgam užsiliekam vaikiškų pramogų ir iliuzijų apsupty.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(11 žmonių įvertino)
3.6364
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvos knygų leidėjai nusitaikė į Lenkiją

Lenkijos rinka Lietuvos knygų leidėjams gali būti sėkminga, reikia orientuotis į šią...

Žiūrovus iš proto vedantis radikalo sūnus: priešinausi viskam, ką išpažino mano tėvas (14)

Palyginti neseniai lietuviškus meno renginius ir vakarėlius pradėjo lankyti impozantiškos...

Atidaryta dvidešimtoji Vilniaus knygų mugė (12)

Ketvirtadienį Vilniuje oficialiai atidaryta jubiliejinė, dvidešimtoji Vilniaus knygų mugė , į...

Koncertui „XXI a. Metų laikai“ jėgas apjungė NIKO ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras

Kovo 16 dieną „ Compensa “ koncertų salėje Vilniuje – įspūdingas koncertas „XXI a....

Paskelbė vertingiausias 2018 metų verstines knygas (4)

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ekspertai, remdamiesi Lietuvos nacionalinės bibliotekos...

Top naujienos

Valatka: Skvernelis atstovauja išmirštančiai Lietuvai, o Puidokas dabar yra šalies gelbėtojas (780)

Didžiausioje istorijoje korupcijos byloje teismas leidžia suimti teisėjus, o Druskininkų merui...

Ekspertai to nematė daugiau nei 10 metų: ką daryti, jeigu nusprendėte imti būsto paskolą (196)

Ar pigios paskolos ir brangstantis nekilnojamasis turtas atneša dar vieną krizę? Kiek dar šiemet...

Lietuvė siekė tapti balerina, bet konstruoja kosmoso palydovus: darome tai, ko niekas pasaulyje dar nėra daręs (80)

Jei kas Simonai Liukaitytei (28) paauglystėje būtų pasakęs, kad ateityje ji bus ne balerina, o...

Orai: būkite atsargūs – kelius nuklos plikledis (1)

Penktadienį orus lemiant aukštesnio slėgio laukui, dangus išgiedrės.

Valančiūnas praleis NBA rungtynes – skubiai grįžo į Lietuvą šaltiniai nurodė priežastį (21)

Penktadienio rungtynes su Los Andželo „Clippers“ praleis Memfio „Grizzlies“ vidurio...

Kraupus įvykis Šilalės rajone: ugniagesiai rado sudegusį automobilį ir šalia negyvą vyrą (8)

Bendrasis pagalbos centras informavo, jog ketvirtadienį 22.14 val. buvo gautas pranešimas apie tai,...

Vienas gėrimas populiariame Graikijos kurorte tapo lemtingu: mergina apako, teko persodinti inkstą (38)

2016 m. rugpjūtį po žygio per barus Zantėje, Graikijoje su dviem draugais Hannah Powell iš...

Nausėda pristatė programą: gerintų santykius su kaimynais, įgėlė ir Grybauskaitei (479)

Kandidatas prezidento rinkimuose, buvęs SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda Vilniaus universiteto...

Minios gerbėjų plūdo į Jazzu koncertą Vilniuje: grandioziniame pasirodyme – įspūdinga scena ir kerintis atlikėjos balsas (152)

Ketvirtadienį Vilniuje atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu surengė išskirtinį koncertą. Šiam...

Strasbūro teisme – Brazauskienės ieškinys prieš Lietuvą (611)

Vasario 12 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei...