Šiaip ar taip esame veikiami dar priešpandeminio pasaulio inercijų ir buvusių taisyklių, kurios (sakykim) tiko aname laike, bet nebūtinai tinka dabartiniame. Tik ar įmanoma išdiskutuoti ir pasisiūlyti bendruomenei kitokias taisykles – karantino laikui ir vėlesniam, kuris ateis pasitraukus virusui. Ir kas tai galėtų padaryti, kas dar turi tokio siūlymo ir „balso teisę“?
II
Sąjūdžio laikais tokią siūlymo ir vienijimo pareigą buvo prisiėmę ir populiarūs to laiko menininkai –Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, kiti... Beje, anais Sąjūdžio laikais bemaž visos menininkų sąjungos buvo itin aktyvios, neliko nuošalyje – siūlė, strategavo naująją, būsimą Lietuvą. Delegavo žmones į Sąjūdį, prie Sąjūdžio.
O ką, jei ir dabar naująsias „balto popieriaus taisykles“ pradėtų siūlyti pirmiausia jie? Arba nepriklausomos Lietuvos nacionalinių premijų laureatai?
Kartais privačiai susirašinėdamas su išmintingesniais už save, paklausiu – o ką jie mąsto apie šį laiką ir kaip jame reiktų elgtis. Dailininkas ir rašytojas Mikalojus Vilutis anądien atrašė trumpus paradoksalius „pandeminius“ pasvarstymus:
„Visą savo politiką aš remiu Platono pasakymu apie tobulą valstybę: kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį geriausiai sugeba ir nesikišti į kitus.
Sakoma, didžiausias kultūros priešas yra neišmanymas. Tą patį, mano galva, galima pasakyti ir apie valstybę.
Man įtartina yra demokratija, leidžianti man balsuoti. Aš neišmanau nei politikos, nei ekonomikos, nei teisės, nei istorijos. Ar man, ar vištai suteikti balsavimo teisę yra tas pats. Bet aš turiu autoritetą ir juo tikiu, nevargindamas savęs svarstymais.
Tikiu Napoleonu, kuris pasakė: geriau vienas blogas vadas negu du geri. Todėl, mano galva, ne laikas kalbėti apie demokratiją pandemijos metu, reikia vieno, išmanančio žmogaus diktatūros.“
III
Būtų įdomu išgirsti, kokias naujas taisykles pandemijos laikui pasiūlytų politikai, esantys pozicijoje ir opozicijoje, idant kuo mažiau burbuliuotume į reitingų vandenį ir tuščiai eikvotume energiją. Ar neprasmingiau šiame laike būtų šešėlių vyriausybėms dirbti glaudžiau su valdžios pozicijose esančiomis? Arba jei keturi (buvę ir esami) aukščiausi valstybės vadovai pradėtų koordinuotis ir vienytis, bent jau emocinio piliečių „stogo“ palaikymui, kad tas nenuvažiuotų.
O kokias „balto lapo taisykles“ galėtų pasiūlyti etikos dar nepametę ir sarkazmėliais bei patyčiomis neužsikrėtę žurnalistai – tarkim, E. Jakilaitis ar Daiva Žeimytė-Bilienė?
(Regis, šiame emociškai nelengvame laike heiteriško ar sarkastiškų pašaipų stiliaus žiniasklaida galėtų pailsėti, dabar reikia jungiančios, dvasią keliančios).
Ta proga prisimintinas garbusis mąstytojas, žurnalistas J. Keliuotis, kadaise įvardinęs „tauriosios žurnalistikos“ principus ir užduotis:
– liudyti didybę, o ne menkystę; jungti, o ne skaldyti; gydyti, o ne nuodyti; gaivinti, o ne smukdyti, šviesti, o ne kvailinti, migdyti ir tamsinti ;
– sutelkti idėjos žygiams, o ne išblaškyti ir išsklaidyti;
– būti pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja;
– nebūti oficialia, nuobodžia, konformistine, neskelbiančia jokių naujų idėjų ir nereikalaujančia būtinai reikalingų reformų;
– kovoti dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, o ne slopinti teisybę, nešti nelaimes, degraduoti visas grožio vertybes, reklamuojant šlamštą ir menkystę;
– plazdenti karščiausiais tautos troškimais, alsuoti jos jaunu entuziazmu, imponuoti gražiausiais jos kūrybos žiedais; nepasiduoti grubiam egoizmui ir materializmui, storžieviškumui ir susnūdimui;
– nesudaryti klaidingo ir vienašališko gyvenimo vaizdo;
– būti tauria, laisva ir savarankiška, nesiekti biznieriškų tikslų, nebūti propagandine valdančios grupės priemone;
– artinti žmogų prie žmogaus, tautą prie tautos, padėti geriau vienam kitą pažinti, suprasti ir pamilti, o ne kelti visuotinę neapykantą, kerštą ir karo gaisrus;
– užmegzti ir palaikyti santykius tarp atskirų asmenų, tarp įvairių luomų, tarp visokių ideologinių narių ir tarp visų civilizuotų tautų, o ne visa tai ardyti, skaldyti ir griauti;
– ugdyti kultūrą ir žadinti dvasinę veiklą, nevirsti demoralizacijos veiksniu;
– būti aktualine ir visuomenine pasaulio schema ir kultūrinio gyvenimo apžvalga, o ne kino filmu, per kurį bėga jaudinančios, spindinčios, nuostabios vizijos;
– ugdyti žmonių estetinius jausmus ir teikti dvasinį pasigėrėjimą, o ne kelti tamsius geidimus ir uždegti geidulių ugnį, nepataikauti moderninio žmogaus žemiesiems instinktams ir aistroms;
IV
Iš prisiminimų: kažkada buvome gan stiprus ir draugiškas lituanistų kursas Vilniaus Universitete (1980-1985), organizavome kūrybinius festivalius, pilietines akcijas, leidome pogrindinį žurnalą „Sietynas“, dainavom R. Lileikio dainas. Ir kai tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, išsyk delegavom vieną gabiausių kursiokų Darių Kuolį į kultūros ministrus, prozininką Valdą Papievį į jo patarėjus, Aurelijų Katkevičių iš metais jaunesnio lituanistų kurso - į AT pirmininko patarėjus.
Liudvikas Jakimavičius ir aš ėmėm dėlioti tekstus Gintaro Varno „Šėpos“ teatrui... T.y. – visi pagal savo išmanymus ir galimybes bandėm veikti kultūrinės ir politinės Lietuvos laisvėjimo linkme, kaip ir daugelis ano meto sąjūdistų.
Metai ėjo ir pamažu politika ėmė nebe vienyti, o skirti. Ypač spartus subyrėjimas įvyko po Garliavos įvykių, kai Dariaus Kuolio ir Liudviko Jakimavičiaus paakinti kai kurie kursiokai dar bandėme ieškoti tiesos toje triprasmiškoje situacijoje, kurią dabar daugelis jaučiam kaip „juodąją skylę“, nusiurbusią (ar net pajuokusią) tuo metu subrendusias aktyvesnes pilietines intencijas.
Po to takoskyra tarp kursiokų ėmė plėstis, didėti, kai kurie ėmėsi aršiau veikti vieni prieš kitus patyčių ir nusišnekėjimų frontuose, ir buvusios kursiokų vienybės bei stiprybės nebeliko.
Tada surašiau liūdnesnį laišką kursiokams, apgailestaudamas, kad mūsų kolektyvinis darinys galėjo duoti Lietuvai žymiai daugiau negu davė. (Aišku, galbūt ir natūraliai išsisėmėm, suirzom sendami ir nebeliko poreikio jaunatviškiems azartams veikti kartu.)
Sulaukiau kai kurių kursiokų tykaus pritarimo, atodūsio, bet skvarbesnis buvo nebent Sergėjaus Kanovičiaus pamąstymas, kad santykius gal ir būtų galima gražinti, atnaujinti, bet turėtume susėsti prie balto popieriaus lapo ir pradėti nuo nulio. Paleist ir užmiršti. kas buvo. Ir vėl veikti kartu – bet jau pagal naujas, naujai susikurtas buvusių draugų taisykles.
Dabar viruso akistatoje prisiminiau tą Sergėjaus laišką ir pagalvojau, kad iš tiesų gera mintis – net ir didesnėje politinių ir visuomeninių priešpriešų/patyčių perspektyvoje. Ar nevertėtų ir čia daug ką „nunulinti“ ir pradėti nuo švaraus popieriaus lapo?
