V. Urmana sako nejaučianti nuoskaudų dėl karjeros pradžioje Lietuvoje gautų pastabų, esą jos „balsas – tamsus”, tinkamas viduriniojo soprano, mecosoprano partijoms, ir apie savo pedagogus atsiliepia pagarbiai, tačiau jų vaidmens karjeros kelyje pernelyg nesureikšmina. Tavo idealo suvokimas turi vesti į priekį, įsitikinęs pasaulyje garsus sopranas.

Su operos dainininke susitinkame Paryžiuje, naujojoje Bastilės operoje, kur ji atliks Santucos (Santuzza) vaidmenį italų kompozitoriaus Pietro Mascagni operoje „Kaimo garbė“ (Cavalleria Rusticana – org. kalba). Klaidūs Paryžiaus operos kuluarų koridoriai V. Urmanai - ne naujiena. „O ir kambarėlis – tas pats, kaip ir praėjusį kartą“, - nusišypso dainininkė.

- Viena, Niujorkas, Karlsruhe, Vilnius, dabar - Paryžius, paskui Amsterdamas, vėl – Viena – ir tai dar ne visi miestai, kurių scenose jums jau teko ar dar teks dainuoti šiemet. Ar jums patinka toks klajokliškas gyvenimo būdas, ar tai priimate kaip savo profesijos neišvengiamybę?

- Laikui bėgant tai tampa šiek tiek sunkiau, pradeda labiau kankinti mintis, kad nebūnu namie, o ir tie greiti pasikeitimai pradeda „sverti“ daugiau nei jaunystėje. Bet namuose karjeros nepadarysi, pinigų irgi neuždirbsi. Tarptautinė dainininkų karjera reiškia ir buvimą ne namuose, ir vietos, ir klimato keitimus. Kiti dainininkai, turintys kontraktą kur nors vienoje vietoje, gal norėtų ir dažniau išvažiuoti. O aš priimu tai kaip būtinybę.

- Ar emociškai jums yra svarbu kur dainuoti? Ar vienodas jausmas kyla dainuojant Vilniuje ir Niujorke ar Paryžiuje?

- Vilniuje mane labiausiai pažįsta ir, aišku, kaskart dainuojant ten, kaip ir bet kur kitur, yra labai didelė asmeninė atsakomybė. Aš labai jaučiu perfekcionizmo naštą. Ar aš dainuoju Karlsruhe, kur yra mažiau žymus teatras, ar Metropoliteno operoje, atsakomybė yra vienoda.

Aišku, būti Paryžiuje pavasarį yra žymiau geriau nei Niujorke žiemą, jau vien dėl oro. Kai šilta ir gražu – tai šiek tiek palengvina ir mūsų gyvenimą.

- Čia - Paryžiuje, operoje „Kaimo garbė“, atliksite Santucos vaidmenį. Kiek man teko susipažinti su jos portretu – tai desperatiškai įsimylėjusi moteris, kuri atleidžia išdavystę ir maldauja būti kartu. Kiek jums artimas šis vaidmuo? Kokia Santuca – jūsų akimis?

- Čia - viskas interpretacija. Ar ji yra įsimylėjus? Bent jau buvo įsimylėjusi tai tikrai. Ji – Sicilijos moteris, kuri pasiduoda aistrai ir pradeda santykius su vyru nebūdama ištekėjusi. Jos perspektyva - kad jai gali labai blogai baigtis.

Violeta Urmana
Ji buvo tikrai kažkada įsimylėjusi ir atsidavė Turidu, kuris, kaip paskui išaiškėja, yra mažai rimtas žmogus, arba, galbūt, jis ir buvo rimtas, bet nuo kažin kada įsimylėjęs Lolą. Paskui išėjo į armiją, grįžo, Lola buvo ištekėjusi už tokio beveik mafijozo, įtakingo žmogaus Alfio, bet jai visai patinka pavizginti uodegą ir su tuo Turidu.

Turidu suvilioja Santucą ir vėl eina pas Lolą. Jis buvo pažadėjęs vesti Santucą, ir čia – prasideda interpretacija, ar Santuca - nėščia, ar nenėščia? Svarbus klausimas. Ji - nėščia bent jau šitame pastatyme, ir jai jau tvyro gyvenimo ar mirties klausimas.

Čia, mes turime tokią interpretaciją: jeigu Santuca jį atgautų, tai viskas būtų tvarkoje, bet kadangi mato, kad šansų nėra, tai ji tampa kaip Medėja, ji yra pasiruošusi jį paaukoti, kad po to pasakytų: čia buvo beveik mano vyras, ir jis mirė. Jis nuplovė nuo savęs ir nuo jos bet kokią nešlovę. Tas ir įvyksta.

- Ar ieškote savęs vaidmenyse? Ar „perleidžiate“ personažus per savo patirtis?

- Kad aš tokių baisių patirčių dėkui Dievui neturėjau. Bet, aišku, reikia pasitelkti visą vaizduotę. Kiekviename yra šviesi ir tamsi pusės, kurios sugyvena viena su kita, reikia tik įsivaizduoti, kiek tai įmanoma, kas tau būtų tokioje situacijoje, nepamirštant, kad dainininkui reikia išlaikyti tam tikrą distanciją.

Dainininkas negali rėkti, kaip rėkia, pavyzdžiui, aktorius. Šita partija yra šiek tiek pavojinga – ji yra labai trumpa, bet labai koncentruota. Santuca yra tokia baisiai nelaiminga, sugniuždyta ir eina paskui vyrą, kurio ji, galbūt, jau ir nebemyli, maldauja jo ir nusižemina, taigi visas emocinis krūvis yra toks stiprus, kad užtenka valandos padainuoti, ir ištraukia iš tavęs žarnas pro ausis.

- Ar turite savo mylimiausią vaidmenį?

- Man dauguma vaidmenų, kuriuos aš dainavau patinka, nes, būtent, aš savęs netapatinu su tomis figūromis. Pagal personažo aprašymą, muzikinę išraišką, man labai patinka Džokonda (La Gioconda), kaip personažas, Aida – šauni.

Mecosopranai turi daugiau intrigos ir blogietiškumo, tai aišku irgi yra įdomu, bet negaliu pasakyti, kad man jos visos simpatiškos, nes jos dažnai keršija ir pan.

O sopranai yra daugiau lyg ir aukos vaidmenyje, bet po to jos padaro tokius didžiulius ir stiprius sprendimus, kurių auka negali padaryti, - tik labai ryški ir stipri asmenybė. Pavyzdžiui, kaip Aida su savo mylimuoju eina mirti, uždusti kape, nors galėjo pabėgti į savo tėvynę, bet ji pasiryžo tokiam žingsniui. Sopranai yra labai stiprios asmenybės.
Man visada labai patiko Kundri, ji labai paslaptinga ir vokalui labai reikli. Jaučiu didelį pasitenkinimą dainuojant Ziglindę.

Aš paprastai vengiu dainuoti vaidmenis, kurie man nepatinka. Vieną kartą kažkur sudainavau, ir tuo viskas baigėsi. O šiaip teko laimė pasirinkti dainuoti tai kas patinka.

- O svajonių..?

- Svajonių tai gal ir būtų, bet paskui jau praeina tam tikras laikas ir matai, kad jau tas turėjo atsitikti prieš kokius penkerius metus, ir kad jau nebesudainuosi. Balsas keičiasi, nes kūnas keičiasi. Reikia pasirinkti, kas yra tinkama.

Man dar gerų pusantrų metų sopranas „šviečiasi“ kaip reikiant, bet aš aišku pradedu galvoti apie tai, kas man bus tinkamiausia, ar ta partija vadinsis soprano ar mecosoprano čia - jau kitas klausimas.

- Karjeros pradžioje jus orientavo į mecosoprano partijas. Ar jaučiate dėl to nuoskaudų?

- Nuoskaudų aš niekam neturiu. Viskas tas, kas buvo, taip ir turėjo būti. Jeigu aš būčiau Vokietijoje prisistačiusi sopranu dar neišvysčiusi tam tikrų savo galimybių, tai arba nieko nebūtų išėję, arba ne taip kaip turėjo išeiti.

Aš buvau labai laiminga. Aš dainavau „Don Carlos“ Eboli, kuri yra daugeliui mecosopranų labai aukšta, bet man tai buvo puiki partija. Kaip ir Kundri „Parsifalyje“, kur tikri mecosopranai kankinasi antro veiksmo pabaigoje.

Aš dainavau mecosopranu kol balsas subrendo ir išsivystė, ir kai išsivystė tam tikros mano galimybės, aš pajutau natūralų poreikį realizuotis truputį aukščiau. Jeigu mano balsas būtų labai išreikštas mecosopranas ar sopranas tokių klausimų nebūtų kilę, bet ir Muzikos akademijoje, Vilniuje, nuo pat pradžių buvo keliamas klausimas: „Balsas tamsus,tai turbūt mecosopranas?“.

Aišku, man tuomet tai atrodė kaip įžeidimas, nes Maria Callas nebuvo mecosopranu, nei bet kuris kitas tikras sopranas.. Bet paskui aš pagalvojau, matyt, mano puiki mokytoja Vlada Mikštaitė žino ką šneka, ir aš taip palaipsniui perėjau į aukštą mecosopraną. Kai atvažiavau į Vokietiją pradėjau dainuoti aukštą dramatiškesnį repertuarą ir viskas buvo tvarkoje.

- Koks yra pedagogo vaidmuo kelyje į pasaulines scenas?

- Turbūt, yra mažai pedagogų, kurie gali padėti padaryti karjerą. Ypatingai šiandien, kai krizė visur plečiasi. Pavyzdžiui, Italijoje anksčiau buvo žymiai daugiau teatrų, kuriuose jauni dainininkai galėjo semtis patirties. Dabar ratas vis spaudžiasi.

Arba jei dainuoja tie žmonės, tai jiems net pinigų nemoka. Taigi yra sudėtinga - turi įtikinti arba būti toje vietoje, tą valandą, kai ieškoma to vaidmens, kuriam tavo balsas puikiai tinka.

Mokytojas, visų pirma, turėtų padėti dainininkui suvokti savo balsą. Nors kiekvienas dainininkas dainuoja taip kaip jis nori dainuoti, ir taip kaip jam yra gražu, ir taip kaip jam patinka.

Yra tokių jaunų dainininkų, kurie pradeda mokytis ir laukia kol mokytojas jam parodys kaip ir ką
Violeta Urmana
daryti. Ne, turi žinoti, kad mokytojas tau gali parodyti tau gal ir netinkantį dalyką, nes tas mokytojas gal nėra pats geriausias, bet tu iš jo gali pasiimti vieną kažkokį dalykėlį, kuris atitinka tavo įsivaizdavimą apie dainavimą. Tavo dainavimo idealas yra pirmas dalykas, kuris tave veda, ir paskui jau ieškai iš visų pusių, kas tau galėtų padėti to pasiekti. O paskui jau reikia agentų arba dirigentų..

- Jūsų idealas buvo Maria Callas...

- Tais laikais man ji atrodė idealas visomis prasmėmis, bet šiandien kai aš klausau ir dainuoju tas pačias partijas, matau, kad dažnai ji naudojo savo balsą dažnai labai brutaliai. Aš jokiais būdais tokiais metodais nesiremsiu.

Dabar studijuoju Medėją, kuri buvo jos partija, ir aš matau, kad aš Medėjos tokia hiena nenoriu netgi charakterio prasme daryti. Ji naudojosi savo balsu taip brutaliai, kad mane ima šiurpas. Niekuomet aš taip nedaryčiau, bet aš irgi ieškau kaip atskleisti mano tos gana bjaurios moteriškės įsivaizdavimą, kad nesusigadinčiau balso, bet suteikčiau tą išraišką, kurią Maria Callas, aišku, įkūnijo visu 100 procentų.

- Lietuvoje esate buvusi išrinkta ir Metų moterimi, ir net kandidatuoti į prezidentes jums yra siūlę, o kaip jūs pati jaučiate ryšį su Lietuva? Ką jums reiškia būti lietuve?

- Ryšys su Lietuva yra kaip kūdikio raištis su motina, kurio neįmanoma nukirpti. Kai per atstumą žiūri į tėvynę, ji pasidaro tokia truputį idealizuota - kaip pasakų apipinta, nežinau kaip būtų, jeigu ten reikėtų dirbti ir gyventi, bet kadangi aš nuo to nepriklausau tai man Lietuva – beveik kaip pasakų šalis. Nepaprastai smagu, kad mane pripažino Lietuvoje, ir kad manęs laukia, ir kad myli, tai yra neapsakoma.

- Ar jums yra įdomi šiuolaikinė muzika?

- Man nėra labai įdomi šiuolaikinė muzika. Yra keletas kompozitorių, kurie kažką įdomaus dar parašo, bet man nepatinka, kai tokia muzika yra triukšmas be jokios koncepcijos. Vienas lietuvis yra parašęs koncertą katinui, kur katinas groja pianinu. Lietuviams netrūksta fantazijos – fantastika! Tas katinas kartais žymiai geriau groja nei dauguma visų tų modernistų.

Jeigu muzika neharmoninga, tai aš manau, kad ji šiek tiek ir praranda prasmę. Ir nuo popso pradedi pavargti, nes tai yra tik kažkokie triukšmai. Tada aš jau manau geriau meditacija užsiimti, negu to klausytis.

Nėra taip jau daug modernios įdomios muzikos, kurią būtų galima dainuoti ir man... Geriau Vagnerį.

- Na ir opera nepraranda savo klausytojų, salės netuštėja...

- Nėra paprasta šiais laikais... Vis - modernumas, tai - tuščia scena, tai - dar kažkokios nesąmonės pridarytos ir - pustuštė salė. O, pavyzdžiui, senoji Aida Metropolitene sutraukia pilnas sales. Nebūtinai reikia daryti kažkokio muziejaus, bet turi bent jau būti kažkoks atpažinimas arba koncepcija.

Gali būti visai moderni Aida, bet turi būti pagrindiniai charakteriai, kad nepasidarytų juokinga. Pavyzdžiui, kaip „Traviatoje“ padaro, kad šiuolaikinis fotografas įsimyli kažkokią klubo damą, na ir kur problema? Fotografas? Jis buvo buržua atstovas, čia yra konfliktas...

Nors būna tikrai gerų modernių pastatymų, buvo Paryžiuje „Makbetas“, kuris viską vos neapverčia aukštyn kojomis, bet ten išlieka konfliktas, esmė.O tada klausia: „O, V. Urmana, gali taip vaidinti?“. Na taip, paprašykite V. Urmanos, duokite tam tikrą koncepciją, paaiškinkite, kad sueina galas su galu, ir aš viską galiu, dar ir kaip galiu...

- Ar matote Lietuvoje jaunosios kartos atstovų, kurie galėtų iškilti į pasaulines scenas?

- Aš buvau pirma, bet tikrai nepaskutinė. Lietuvoje yra daug balsų, yra gal ir geresnių negu mano. Bet kaip Maria Callas sakė... Kažkokia moteris Maria Callas sako:“ O, Senjora, koks balsas!“, o jos atsakymas buvo: „ką čia balsas turi bendro su tuo, ką aš šiandieną padariau?“

Balsas yra tik instrumentas, kaip jį vartoji yra svarbu. Yra atvejų, kai dainingas turi ribotą balsą, bet padaro didesnę karjerą negu tas, kurio balsas fantastiškas, bet jis jo nemoka vartoti.

Aišku nėra paprasta išlįsti iš mažos šalies, bet įmanoma, mano atvejis tą ir įrodo.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)