Vytautas pradeda pasakoti ir iškart juokiamės. Tai bent idėja – teatras teatre! Kaip čia atsitiko?
„Tai gimė lyg ir iš niekur, norėjome juokinti, juoktis iš čia ir dabar besiklostančių situacijų, - pasakoja Vytautas. – Visai netikėtai tokie pajuokavimai įgavo formą ir tapo savotišku teatru: turėjome ir savo kalbą, kuri leido pagauti tą momentą, elgtis spontaniškai, be pakartojimų.“
„Satyrikono teatras“ gimė Maskvoje, ten vaidinant Rimo Tumino spektaklių retrospektyvą. „Greičiausiai tai buvo parodija, nes tuo metu kūrėsi daug naujų teatrų“, – prisimena Vytautas. – Pagalvojame, kodėl neturėjus mikroteatro Mažajame teatre.“ Idėja užtvirtinta kelionėje į Torūnę – tuomet jau visi turėjo naujojo teatro marškinėlius, kiekvienas su savo pareigomis.
Pareigos teatre buvo paskirstytos taip: Vytautas buvo direktorius. „Tiesą sakant vis dar esu, teatras dar nėra paleistas, jis egzistuoja“, – nusijuokia aktorius. – „Mantas (Mantas Vaitiekūnas – aut.) buvo choreografas, Ramas (Ramūnas Cicėnas – aut.) – direktoriaus pavaduotojas. Jokūbas (Jokūbas Bareikis – aut.) buvo kompozitorius.“ Vaidinimai vykdavo užkulisiuose, kelionėse, keletą kartų – ir spektaklio metu scenoje.
Jeigu neįmanoma aprašyti to momento ar „Satyrikono teatro“ kalbos, tai Vytautas puikiai papasakoja porą kitų, ne mažiau įsimintinų ir šypsotis verčiančių istorijų.
„Oksforde vaidinome „Maskaradą“, – pasakoja aktorius. – Ten yra naudojama pirotechnika ir visada, kur bevaidintume, prašome išjungti priešgaisrinę signalizaciją. Oksforde, matyt, buvo pamiršta šito paprašyti: „Po pirmos raketos, kuri praskrenda spektaklio pradžioje, iškart įsijungė signalizacija ir pasirodė didžiulė geležinė uždanga, kuri atskiria sceną nuo žiūrovų“, – prisimena Vytautas. Laimei, po penkiolikos minučių, uždanga pakilo, ir, spektaklis tęsėsi toliau.
Vytautas prisimena dar vieną istoriją, kuri privertė nusijuokti visus, vaidinusius spektaklyje „Mama Katinas“. „Katinų“ kelnės su uodegomis pasiūtos labai išmaniai: tam, kad uodegos atrodytų kuo natūraliau, kelnėse yra skylutė, per kurią uodega iškišama. Pati uodega prisiūta prie juodų apatinių, taigi, reikia apsimauti iškart visą „komplektą“.
Pasak Vytauto, vienas iš aktorių turbūt pamiršo, kad iš pradžių reikia apsimauti tas juodąsias trumpikes, prie kurių pririšta uodega. Jis apsimovė tik kelnes, o visa kita taip ir liko kažkur užpakalinėj daly: „Spektaklio metu vienas iš aktorių visiškai netyčia užmynė tam kolegai ant uodegos, – pasakoja Vytautas. – Uodega per tą mažą kelnių skylutę iškrito ir paliko gulėti scenoje. Vargšas kolega nieko nepajuto, tad vaidino toliau. Vaikai nesupranta, kodėl uodega nuplyšo, mes mirštame iš juoko matydami visą tą vaizdą, o kolega, kuriam taip nutiko, elgiasi taip lyg tą uodegą turėtų: eidamas pro duris uodegą prisispaudžia, kniaukteli ir panašiai. Nežmoniškų pastangų reikėjo susitvardyti ir eiti į sceną tęsti spektaklį“, – šypsosi aktorius.
Vytautas Rumšas jaunesnysis – Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorius, kuriantis vaidmenis teatre ir kine. Aktorius vaidina Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro spektakliuose: „Maskaradas“ „Trys seserys“, „Mistras“, „Madagaskaras“ (režisierius Rimas Tuminas), „Mama katinas“, „Damos vizitas“ (režisierius Evaldas Jaras), „Brangusis atrakcionų parko dėde!“ (režisierė Olga Lapina) ir kt.
Vilniaus Mažasis teatras įkurtas 1990 m. režisieriaus Rimo Tumino ir jo bendraminčių. Prieš šešiolika metų Vilniaus Mažajam teatrui buvo suteiktas valstybinio teatro vardas. Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras apdovanotas šv. Kristoforo statulėle – už nuopelnus Vilniaus miestui. Iš viso teatro repertuare – daugiau nei dvidešimt spektaklių, garsiausi iš jų – režisieriaus Rimo Tumino spektakliai „Maskaradas“, „Belaukiant Godo“, „Revizorius“, „Madagaskaras“, „Trys seserys“, „Mistras“. Teatre spektaklius stato Rimo Tumino mokiniai, kviestiniai režisieriai iš Lietuvos ir užsienio.
