„Nuostabus miestas. Sakau tai ne todėl, kad toks – mandagumo šablonas. Pasivaikščiojau po senamiestį, labai patiko. Tai, kas įsiminė – jūsų puikūs keliai. Atvažiavau iš Maskvos savo automobiliu ir tai iškart pastebėjau“, - 1974-aisiais žurnalistams Vilniuje sakė Vladimiras Vysockis.
Apie Vilniuje vykusias aktoriaus gastroles su Tagankos teatru iki šiol sklinda legendos – kaip ir apie pasisėdėjimus iki aušros viešbutyje su kolegomis iš Lietuvos. Profsąjungų rūmų salė buvo sausakimša, gauti bilietų į spektaklius buvo praktiškai neįmanoma. Vladimiras Vysockis tos viešnagės metu spėjo surengti ir keletą koncertų, apie kuriuos nebuvo skelbiama iš anksto, nenorint sukelti pernelyg didelio scenos žvaigždės gerbėjų dėmesio. Tačiau žinia apie šiuos pasirodymus vis tiek greitai pasklido, į sales netilpę žmonės iš už durų aidinčios muzikos susigrūdę klausėsi ant laiptų.
Kalbama, kad Vladimirui Vysockiui Lietuva paliko tokį įspūdį, jog po poros mėnesių aktorius ir dainininkas vėl vaikščiojo Vilniaus gatvėmis. Pastarąjį vizitą gaubia mįslės – iki šiol nėra tiksliai žinoma, kokiu tikslu jis antrą sykį atvyko į Lietuvą ir ar tai nėra tik mitas.
Nikita Vysockis puikiai žino apie tėvo Vilniuje vaidintus spektaklius ir surengtus koncertus. Nuo 1996 metų jis vadovauja Maskvoje įsikūrusiam Vladimiro Vysockio kultūros centrui – muziejui, kuris kaupia istorinę medžiagą apie šio garsaus menininko gyvenimą. Muziejaus kolekcijoje – ir Vladimiro Vysockio bendražygių dienoraščiai, kuriuose aprašoma jų viešnagė Lietuvoje.
Būtent šiame muziejuje 2005-aisiais įvyko spektaklio „Vysockis. Rojaus obuoliai“ premjera. Vasario 7 dieną jis bus rodomas Klaipėdos Žvejų, o vasario 8 dieną – Vilniaus Kongresų rūmuose.
Artėjant spektakliams, koncerto rengėjai sulaukė žinios, jog Vladimiro Vysockio sūnus pageidauja apsilankyti rūmuose, kuriuose prieš 39 metus vaidino jo tėvas. Prisiminimai apie tėvą ir jo meną jau ne kartą tapo paties Nikitos įkvėpimo šaltiniu. Pakanka paminėti, kad Tagankos teatre pastatytame spektaklyje „Vladimiras Vysockis“ jis atliko pagrindinį vaidmenį, o 2011-aisiais ekranuose pasirodė kino filmas „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“, kuriam Nikita sukūrė scenarijų ir įgarsino savo tėvo vaidmenį.
Aktorių nuliūdino žinia, kad Profsąjungų rūmų salė, kurioje vaidino jo tėvas, yra suniokota gaisro, tačiau pamatyti šiuos rūmus jis vis tiek norėtų. Vietas, susijusias su tėvo biografija, Nikita stengiasi aplankyti visuose miestuose, į kuriuos atvyksta. Spektaklis „Vysockis. Rojaus obuoliai“ bus pirmoji proga Nikitai apsilankyti Lietuvoje.
Prieš savaitę Nikita Vysockis dalyvavo jo tėvo gimimo 75-osioms metinėms skirtuose renginiuose, kurie plačiai nuskambėjo Rusijoje. Didieji TV kanalai skyrė daug dėmesio filmams ir laidoms apie Vladimirą Vysockį.
Svarbiu metinių akcentu tapo jau tradicinis Vladimiro Vysockio premijos įteikimo koncertas, kuriame šio menininko dainas atliko ir eiles skaitė garsūs Rusijos atlikėjai bei aktoriai - „Čaif“, Aleksandras Maršalas, Sergejus Bezrukovas, Grigorijus Lepsas, Olegas Gazmanovas ir kiti.
Premijos idėją 1997-aisiais sugalvojo Nikita Vysockis, nuo tada ji kasmet jo tėvo gimimo metinių proga teikiama žmonėms, kurie net sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis neatsisako savo įsitikinimų. Šįmet apdovanojimus iš Nikitos Vysockio rankų gavo Maskvos muzikos ir poezijos teatro įkūrėja Jelena Kamburova, vaikų gydytojas Andrejus Babickis ir dvasininkas Aleksandras Karpecas.
Vienas ryškiausių būdų, kuriais Nikita Vysockis yra įprasminęs savo tėvo atminimą – pagal populiarią Vladimiro Vysockio dainą „Rojaus obuoliai“ pavadintas spektaklis, kuris kitą savaitę pirmą sykį bus rodomas Lietuvoje.
Nikitos partneriai šio spektaklio scenoje – pripažinimą pelnę dainuojamosios poezijos atlikėjai Aleksejus Zykovas ir Svetlana Grigorjeva.
Dar 2000-aisiais JAV surengtame Vladimiro Vysockio dainų festivalyje pasižymėjęs Aleksejus Zykovas, anot kritikų, itin įtaigiai perteikia tvirtą ir vyrišką savo įkvėpėjo charakterį. Su juo puikiai dera aktorės ir dainininkės Svetlanos Grigorjevos moteriškas žavesys. Daugiau nei dešimt metų kartu muzikuojantys įvairių festivalių ir konkursų laureatai sulaukia daugybės publikos komplimentų, yra dažnai kviečiami dalyvauti televizijos ir radijo laidose.
Išgirdęs jų pasirodymą, Nikita Vysockis iškart pasiūlė sukurti muzikinį spektaklį, kuriame skambėtų jo tėvo kūryba. Į teatrališką rūbą šias dainas įvilko režisierius Rašidas Tuguševas.
„Šis spektaklis tiesiog privalėjo atsirasti. Jis iškart užburia. Aleksejus mus veda per visą Vladimiro Vysockio gyvenimą – nuo ankstyvųjų „kiemo“ dainų iki garsiųjų baladžių. Sukurdamas tokį įspūdį, jog atrodo, kad visus būties dėsnius įveikęs Vladimiras Vysockis vėl įsiveržia į Tagankos teatro sceną, sklando virš Maskvos ir jaudina mūsų sielas.
Į spektaklį labai harmoningai įsilieja Svetlana Grigorjeva, įkūnydama visas moteris, kurios įkvėpė Vladimirą – tarp jų ir Nikitos motiną Liudmilą Abramovą, ir Mariną Vladi. Svetlana dainuoja ir skaito šių moterų prisiminimus, dainuoja dainas. Jos įvaizdis ir balsas – nuostabiai lyriški.
Netikėta spalva – dainos, kurias šie atlikėjai dainuoja kartu. Šis eksperimentas – vietoje ir laiku“, - apie spektaklį rašė Amerikos poetų akademijos narys, žinomas žurnalistas ir kritikas Sergejus Kuznecovas.
Vladimiras Vysockis išėjo 1980-aisiais, greta vaidmenų teatre bei kine palikęs per 600 dainų. Spektaklyje „Vysockis. Rojaus obuoliai“ skamba 24 iš jų, ir šiandien primindamos, jog ne vienos kartos garbinamo menininko kūryba neprarado aktualumo XXI amžiuje. Maištas, gilūs apmąstymai apie gyvenimą, nuoširdumas ir nerimastingos širdies pagimdytos eilės niekada neišeina iš mados.
