Vladas Braziūnas: poezijos karalystėje sutelpa viskas – gyvųjų gyvenimas ant žemės ir dausos

Arvydas Šliogeris savo filosofijoje nemažai dėmesio skyrė ryšio tarp daikto ir vietos analizei, kurią geriausiai nusako jo išrastas terminas „filotopija“. Rašytojų klube vykusiame Vlado Braziūno autoriniame vakare, kur jis pristatė savo eilėraščių rinkinį „Vilniaus heteroglosija“, literatūros tyrinėtojas, kalbininkas prof. Skirmantas Valentas kėlė klausimą būtent šia linkme: kur poetui esanti ta vieta, kuriai priskirtų šį įvardijimą? „Kiekvienam mūsų – ten, kur esame dvasiškai, apie ką pagalvojame, ką sapnuojame, kur klaidžiojame. Šiek tiek neapibrėžta erdvė – didžioji poezijos karalystė, kurioje sutelpa viskas – gyvųjų gyvenimas ant žemės, dausos ir paskandos, ir viskas, kas su mumis gyvais yra nutikę ar nutiks ateityje“, – atsakė poetas, vertėjas, fotografas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Tarsi žemė kalbėtų

S. Valentas pažymėjo, kad eilėraščių knygos raktiniu pavadinimo žodžiu tapęs terminas „heteroglosija“ – yra gerai žinomas, nurodantis kultūrų įvairovę.

Šią V. Braziūno knygą, tikino jis, suprantantis ne kaip literatūros kritikas, bet kaip kalbininkas ir lituanistas. S. Valentas apsistojo ties keliais, jo manymu, su knygos pavadinimu labiausiai susijusiais punktais: „heteroglosija“, „filotopija“ ir trečiuoju – tarsi iš vieno indo į kitą persipilančios atminties.

„Tas indas yra žmogus – Vladas iš Šiaurės Lietuvos. Terminas „heteroglosija“ apibrėžia įvairovių egzistavimą vienoj kalboj, taip pat ir kultūrų įvairovę. Mes visi esame atkeliavę iš kitų kalbų. Įsiminė vienas argentiniečių poeto, eseisto Jorge Luiso Borgeso sakinys iš „Babelio bibliotekos“. Bibliotekininkas parodė savo radinį – knygą, klajojančiam šifruotojui. Ir tas pasakė, kad ji parašyta portugališkai, o kiti, – kad jidiš. Į amžiaus pabaigą įstengta nustatyti, kokia tai kalba: tai buvo guaranių kalbos samių-lietuvių dialektas su klasikinės arabų kalbos fleksija. Labai geras pavyzdys, jį prisimenu iš studijų laikų – Tomo Venclovos paskaitų. Iš tikrųjų, jei „heteroglosiją“ suprantame kalbiniu požiūriu, tai ji yra žemaičių – prie žemės, tarsi žemė kalbėtų, kaip ir V. Braziūno poezija“, – vaizdžiai apibūdino S. Valentas.

Kaip būtų galima paaiškinti „Vilniaus heteroglosiją“? „Kas yra poezija? Kiek yra žmonių – tiek nuomonių. „Vilniaus heteroglosiją“ kiekvienas gali aiškinti savaip, bet štai, kaip man regisi: Gedimino miestas su lietuvišku, slavišku, totorišku, gūdišku, lenkišku, žydišku ornamentu. Mūsų karta lankstesnė, miestą stipriai pakeitė, tarsi iš Gedimino sapno pažadino. <...> Prisimenu, kai kokioje ketvirtoje klasėje vienas klasiokų sakė mokytojai: mano tėvas buvo Vilniuje, bet lietuviškai nesusišnekėjo... Mūsų karta Vilnių atlietuvino“, – kalbėjo S. Valentas.

Dabartinės Lietuvos Žiemgalos teritorijoje daug miestų: Joniškis, Žagarė, Naujoji Akmenė, Akmenė, Pasvalys, Pušalotas, Saločiai... V. Braziūnas kilęs iš Pasvalio, miesto Šiaurės Lietuvoje, todėl S. Valentas teiravosi, ar galėtų būti kita knyga – „Pasvalio heteroglosija?“, <...>žiemgalių tarme, nukapotomis galūnėmis?

„Nori nenori pirmą klausimą gavau apie Pasvalį, o ne apie Vilnių, nors knyga vadinasi „Vilniaus heteroglosija“. Pasvalys lenda per visas siūles, taip jau yra, ir nieko nepadarysi. Išlenda ta mano žemė visą laiką prieš akis, matyt, dėl to, kad taip smarkiai jos esu netekęs, nėra pačių artimiausiųjų – yra tik artimųjų kapai, nėra kur parvažiuot, gali tik atvažiuot... Tokia jausena, o kadangi gildai save visokiais prisiminimais, kurie iš mažų dienų ryškiausi – iš čia ir tas Pasvalys. Iš tikrųjų esu tą knygą seniai seniai parašęs. Ji yra išblaškyta po kokias dvi dešimtis poezijos rinkinių, surinkus į vieną krūvą – atsiskleistų tikra Pasvalio erdvė, būtų teminė rinktinė, nežinau, ar kas imtųsi ją leisti, bet tokia egzistuoti gali“, – sakė V. Braziūnas, kurio kūryba pasižymi neskubriu teksto judėjimu.

Poetas suabejojo dėl tarmės grynumo – ar ji vien iš žiemgalių, ar kiek ir sėlių? „Negalėčiau pasakyti, Pasvalys netoli ribos. Esu kadaise jaunystėje įsivaizdavęs, kad upė Lėvuo ir skiria – vieno kranto Pasvalio gyventojai galėtų būti tos žemės – sėlių gyventojai, kito kranto – žiemgalių. Bet ką čia prisidalysi, vis dėlto, ar čia, ar ten – tos galūnės nukapotos, tarmė išplitusi daugmaž ta pati, tik reikia „geros ausies“, kad skirtiniai pasirodytų. Ja kalbame namie, su namiškiais, čia Vilniuje, ta kalba rašau – nedaug. Ar tik kol kas, ar ne? Negalėčiau pasakyti“, – pažadų nedalijo pasiduoti tarmės prigimčiai V. Braziūnas.

„Stovi viesulas“ kaip ugnies stulpas

S. Valentas atkreipė dėmesį, kad terminą „filotopija“ nukalė filosofas A. Šliogeris knygoje „Būtis ir pasaulis“ (1990), pats terminas esą suprantamas kaip vietos meilė arba – meilė vietai. Pokalbyje su Leonidu Donskiu filosofas nurodė, kad į galvą mintis apie filotopiją atėjusi apmąstant keletą dalykų, pradedant žydų Pažadėtąja žeme ir baigiant Homero Odisėja. Kaip tėvynės „ugnies stulpo“ pavyzdį, S. Valentas pasitelkė V. Braziūno eilėraštį „Stovi viesulas“.

Literatūros tyrinėtojas iškėlė į paviršių filosofų samprotavimus, kuriuose užsispyrusiai teigiama, kad žmogus gali prijaukinti vietą. Tačiau, S. Valentas darė prielaidą, kad jeigu vietą galima prisijaukinti, vadinasi, galima ir netekti tėvynės.

„Šliogerio minties, sakančios, kad „jeigu netenki namų, namais tampa ideologija“, – mūsų karta mokėsi iki pasiutimo. Kas yra tėvynė? Pastaruoju metu patinka apmąstyti, kaip žmonės gyveno iki žemdirbystės – aukso amžius! Jam baigiantis, žmogaus ūgis sumažėjo daugiau nei 12 centimetrų, keliasdešimt metų sutrumpėjo amžius, siaubingi padariniai žemdirbystės... Bet mes vis tiek visi esame žemdirbiai. Lauko įdirbimas – cultus – visiškai kitaip suprantamas, pavadinantis ne tik lauko įdirbimą, bet ir garbinimą bei tikėjimą – santykį su dievais. Atsiranda žodis cultūra, reiškiantis tiek „įdirbimą“, tiek „auklėjimą“, tiek ir dievų garbinimą. Aš žemdirbys, mano rūpesčiai visi horizontalūs, kaip ir V. Braziūno poezijos pasaulyje – prie žemės. Eilėraštyje sakoma – „bala“, kur mūsų sąmonėje (visi šiek tiek pagonys esame) nebūtinai tik velniai gyvena. Ar iš balos toks turtingas? Bala viena pirmųjų veidrodžių. Žmogus pamato save vandenyje. V. Braziūno eilėraštyje tai yra tėvynės ieškojimas. Pasaulis, jis visada tarsi judėjo ieškodamas tėvynės“, – narstė eilėraščio naratyvą S. Valentas.

Vladas Braziūnas

„Pasvalys lenda per visas siūles, taip jau yra, ir nieko nepadarysi. Išlenda ta mano žemė visą laiką prieš akis, matyt, dėl to, kad taip smarkiai jos esu netekęs, nėra pačių artimiausiųjų – yra tik artimųjų kapai, nėra kur parvažiuot, gali tik atvažiuot...“

Kaip prijaukinti Vilnių?

Ieškodamas atsakymo į išsikeltą klausimą „Kaip prijaukinti Vilnių?“, S. Valentas sakė, kad visų pirma, matyt, reiktų pripažinti, kad tas miestas yra nesavas: „Jeigu turi problemą, pirmiausiai turi pripažinti, kad ji yra. Kaip sakoma V. Braziūno eilėraščio eilutėse: „Gal tas miestas ne mano lūpomis buvo šimtmečiais tvertas, gal ne mano keliais suklupo prie jo silstančio vardo?“ Vilnius toks katilas, kuris mus visus padaro lietuviais.“

Poetas savo knygoje, literatūros tyrinėtojo palyginimu, tarsi Tarkovskio Stalkeris vedžioja po Vilnių ir Vilnijos kraštą. „Tačiau vaikštoma tomis vietomis, kurių nebėra – nuo Livonijos karo dalyvio Radvilos Našlaitėlio pereinama prie to paties karo metu nukirsdinto (kaip yra sakęs vienas istorikas – teisingai, bet neteisiškai) išdaviko Grigaliaus Astiko, peršokama prie garsiojo traukinio apiplėšimo Bezdonyse 1908 m. į vėlesnius laikus. Sekant Ovidijaus „Metamorfozėmis“ į istoriją žvelgiama kaip į susmulkėjimą: „jau nebe tie vagišiai ir avantiūristai“. Poetas vedžioja po garsiąsias Vilniaus kavines – „Baltąjį Štralį“, „Raudonąjį Štralį“ ir „Žaliąjį Štralį“. Į „Vilniaus heteroglosiją“ negrįžtama, negali sugrąžint laiko, tokių mašinų kol kas nėra, bet gali įsivaizduoti, sau sukurti“, – aiškino S. Valentas.

Literatas prisiminė pajuokavimą, kad kalbininkai esą tyrinėja kalbas, kuriomis niekas seniai nebekalba, įskaitant ir juos pačius. Jis kolegai taip pat pritaikė šią mintį, paklausdamas, ar poetai irgi rašo tokia pat kalba, iš Rojaus laikotarpio? „Tie poetai tokie jau yra – turi savo kalbą. Kiekvienas menininkas turi kažką savo...“, – atsakė V. Braziūnas.

Poetas su „Delfi“ skaitytojais pasidalino eilėraščiu iš naujosios savo knygos „Vilniaus heteroglosija“

stovi viesulas

ir nežinia ką mano, ir netirpsta
ugnikalnio viršūnėj sniego senis
gal menantis, iš kur tas mano tėvo
rašysenos dailumas ir iš kur
kurpaliai jo ir lūpinės armonikėlės
vingrybė... ne kitaip, iš bãlos

ir nežinia ko taip išbalęs glunda
prie stiklo veidas, iš tamsos į sodą
atbundantį užsižiūrėjęs, žiedą
bekrauna stebuklingą danguje
vos tik patrauks, ir sprogs, išsiblaškys
gyvybės blyškūs žiedlapiai po skliautą

ir nežinia, ar tėvas ten, ar aš
už prosenį senesnis ir už kalną
dabar ugny sušalęs ir prie stiklo
prikepusiu žvilgsniu įsispitrėjęs
į aušrą ar į atmintį, nebylią
armonikėlę... viskas kaip į balą