aA
Senosios lietuvių literatūros riteriu atsiminimuose Donatas Sauka (1929–2016) pavadino savo mokytoją ir vyresnįjį kolegą Jurgį Lebedį (1913–1970). Vilniaus universitete dėstydamas senąją lietuvių literatūrą, Lebedys įsidėmėdavo gabiausius ir darbščiausius būsimus šios srities darbų tęsėjus, skatindamas atsidėti toli gražu neprestižinei mokslo sričiai, į kurią šnairai žiūrėjo komunistų ideologai.
Vytautas Vanagas
© Kultūros barų

Iš Lebedžio mokinių ir bendražygių ypač išsiskyrė Juozas Girdzijauskas (1935–2014) ir Vytautas Vanagas (1930–2017), beveik 60 metų buvęs vienos, tik vardą pakeitusios darbovietės – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto – darbuotojas.

Didžiuosius mokslininko darbus aptarė jaunesnieji jo bendradarbiai Ilona Čiužauskaitė ir Jonas Šlekys, knygos „Senoji Lietuvos literatūra“ 20 tome paskelbę straipsnį „Vytauto Vanago mokslinės biografijos eskizas“.1

Informaciją internete apie jo mirtį papildė net artimiausius bičiulius nustebinusi žinia, kad senosios literatūros tyrinėtojas rašė eilėraščius, kuriuos skelbti leido tik po savo mirties. Tikėkimės, netrukus juos paskaitysią.

Vanagas gimė nepriklausomos Lietuvos laikais kaimiečių šeimoje. Minčiūnų pradžios mokyklą pradėjo lankyti 1939 m. Deja, netrukus gyvenimą sujaukė užgriuvusi sovietinė okupacija. Po to dviejų svetimų armijų frontas judėjo iš Vakarų į Rytus ir atgal.

Tos sumaišties sąlygomis Vytautas mokėsi toliau – pirmiausia Duokiškio mokyklos penktoje klasėje, vėliau Svėdasų progimnazijoje.

Nacių okupacijos metais įgijo neblogus vokiečių kalbos pagrindus. Vidurinę mokyklą baigė 1951 m., tačiau dar metus, matyt, dėl šeimos aplinkybių jam teko dirbti kolūkyje, einant nemalonias brigadininko pareigas.

Kaime jau buvo prasidėjęs „sodybų tuštėjimo metas“. Matydami niūrią tikrovę, jauni žmonės bėgo į miestus, gabesnieji veržėsi į aukštąsias mokyklas. Vaikinams kilo dar viena reali grėsmė – suėjus šaukiamajam amžiui, tarnauti svetimoje kariuomenėje „už Uralo – žemės galo“.

Niekas neabejojo patriotinėmis Vanago pažiūromis, tačiau rengdami rizikingesnes akcijas, turinčias politinį atspalvį, kurso draugai jį palikdavo nuošalyje.
Vitas Labutis

Vanagas ryžosi stoti į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Lituanistika traukė knygų mėgėjus, literatų būrelių narius ir šiaip idealistus. Kaimo vaikui sunku buvo susižinoti, kiek turės varžovų, kiek tarp jų bus komjaunuolių, kuriems teikiama pirmenybė. Pirmasis ir daug lemiantis egzaminas buvo lietuvių kalbos rašomasis darbas.

Susirinko apie 120 pretendentų į 50 vietų. Egzaminavo maloni dėstytoja. Po daugiau kaip 50 metų apie tą egzaminuotoją Vytautas prabils ypač pagarbiais žodžiais: „Vandą Zaborskaitę pirmą kartą išvydau 1952 m. stodamas studijuoti į Vilniaus universitetą lituanistikos. Išvydau atsidūręs prie stojamųjų egzaminų stalo, už kurio sėdėjo ji – pirmoji komisijos egzaminuotoja... Viena iki šiol, praėjus krūvai pasaulį ir Lietuvą keitusių metų, neišbluko iš atminties labirintų, – tai egzaminuotojos Vandos Zaborskaitės išraiškingas veidas ir įdėmios akys... Studijuodamas turėjau laimės išklausyti V. Zaborskaitės dėstytus literatūros teorijos ir XX a. pradžios kursus... Dėstė ji profesoriškai, apie viską kalbėjo sistemiškai, tiksliai ir įtaigiai. Jos paskaitos buvo mėgstamos ir laukiamos.“2

Išlaikęs labai gerais pažymiais, pateko į lituanistų kursą ir atsidėjo rimtoms studijoms. Atkakliai mokėsi lotynų, vokiečių, lenkų kalbų, neaplenkdamas rusų kalbos, bet labiausiai traukė Jurgio Lebedžio skaitomas senosios lietuvių literatūros kursas.

Jo paskaitų niekas nedrįsdavo praleisti, nes dėstytojas pažerdavo tokių archyvuose surankiotų faktų, kokių anais laikais žinodavai negalėsiąs niekur surasti. Senoji lietuvių literatūra čia nušvisdavo nauja šviesa, atsiverdavo netyrinėti dirvonai.

Vanagas brandino mintį, kad čia jo ateities kelias. Lebedžio asmenybės savitumas ir kerai išryškėdavo jau pirmajame proseminare, kuris buvo skirtas visam lituanistų kursui ir iš kurio išaugdavo kursinis darbas. Jo temos, parinktos iš kokio nors senosios literatūros fragmento, ir keliami reikalavimai tiesiog priblokšdavo.

Antai 1653 m. išleistos „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ viena giesmė iki šiol neišnagrinėta, nenustatyta, kas tą giesmę parašė, taigi, studenčioke, imkis tai išnarplioti. Vanagas puikiai susidorojo su Simono Vaišnoro „Žemčiūga teologiška“.

Beje, reiklusis Lebedys labai pedagogiškai diegdavo mokslinio darbo metodiką, patardavo, kaip viską planuoti ir nuosekliai dirbti. Kritiškų pastabų negailėdavo, tačiau vertindavo kiekvieną savarankišką studento žingsnį ir pastangas.

Lebedys sugebėdavo įžvelgti, kas pajėgus tyrinėti senąją literatūrą. Per visus studijų metus nenuleido akių nuo Vanago. Ėmėsi vadovauti jo diplominiam darbui „Ostermejeris kaip literatūros istorikas“.

Sovietmečiu absolventus skirstydavo į darbus speciali komisija. Apsukresni studentai, nelaukdami skirstymo komisijos sprendimo, per pažįstamus ar kitais keliais pasirūpindavo iš anksto gauti vardinį kvietimą į kurią nors leidyklą, redakciją, į Radijo komitetą ar kur nors kitur. Vanagas prieš skirstymą, 1957 m. gegužės mėn. pradžioje, pateikė prašymą Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriui, kad norėtų dirbti Senosios literatūros skyriuje.
Vitas Labutis

Niekas neabejojo patriotinėmis Vanago pažiūromis, tačiau rengdami rizikingesnes akcijas, turinčias politinį atspalvį, kurso draugai jį palikdavo nuošalyje. 1956 m. plačiai nuskambėjo Vėlinių minėjimas Rasų kapinėse. Į saugumo tinklus pakliuvo ir keletas jo kurso draugų. Vanagui su nemažu būriu bendrakursių primygtinai patarta nueiti į komunistų ir fakulteto vadovybės organizuojamą „prasižengėlių“ pasmerkimą didžiausioje Universiteto susirinkimų salėje. Tai reiškė savotišką kurso priedangą.

Rasų kapinėse dalyvavusiems studentams, saugumo tardomiems, tik gudrumu ir susiklosčius palankioms aplinkybėms pavyko išsisukti, kad jų nepašalintų iš aukštosios mokyklos. Beje, ši akcija vėliau buvo prikišama Lietuvių literatūros katedrai kaip faktas, kad politinis auklėjimas esąs nepakankamas.

Zaborskaitė prisiminimuose rašė: „Labai prisimenu vieną kursą, tai buvo pirmą kartą, aš ne tik dalyvavau stojamuosiuose egzaminuose, bet buvau komisijos pirmininkė ir egzaminavau pati. Tada stojo nuostabus kursas <...> ir dabar dar daugelį prisimenu, išliko ilgam tie ryšiai, tai buvo Bronius Kurkulis, Vytautas Vanagas, Albinas Lozuraitis, Emilija Dagytė... Jie baigė tada, kai prasidėjo mūsų katedros triuškinimas, tai buvo 1957 metai.“

Zaborskaitė pamini Giedriaus Viliūno tėvus Vytautą Viliūną ir Liudą Paštukaitę-Viliūnienę. „Jiems baigiant, aš gyniau kandidatinę [dabar daktaro – V. L.] disertaciją, po visų peripetijų, ir jie man padovanojo tą skulptūrėlę, kuri ir dabar stovi ant stalo miegamam kambary, – tai einantis su violončele muzikantas... ir tai man labai brangus atminimas būtent šito kurso [...] Labai mėgau Kurkulį ir Vanagą, jie buvo tokie... Man atrodė, Taučių Aleksiukas – tai Kurkulis, o Niaura – tai Vanagas.“3

Profesorė tikriausiai žinojo, kad Kurkulis ir Vanagas kilę iš Svėdasų krašto, todėl ir palygino juos su Vaižganto „Pragiedrulių“ personažais.

Sovietmečiu absolventus skirstydavo į darbus speciali komisija. Apsukresni studentai, nelaukdami skirstymo komisijos sprendimo, per pažįstamus ar kitais keliais pasirūpindavo iš anksto gauti vardinį kvietimą į kurią nors leidyklą, redakciją, į Radijo komitetą ar kur nors kitur.

Vanagas prieš skirstymą, 1957 m. gegužės mėn. pradžioje, pateikė prašymą Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriui, kad norėtų dirbti Senosios literatūros skyriuje. Pridėjo ir teigiamą Istorijos–filologijos fakulteto dekano charakteristiką.

Deja, atsakymas buvo neigiamas, motyvuota tuo, kad Ikitarybinės literatūros sektoriuje (taip anuomet vadintas Senosios literatūros skyrius) nėra vietų. Vanagas sutiko su skirstymo komisijos sprendimu, kad mokytojaus Obeliuose, arčiau savo gimtinės, nors mokytojo darbas jo netraukė.

Lebedys laikė Vanagą tinkamiausiu kandidatu dirbti senosios literatūros srityje, tad ėmėsi žygių. Kreipėsi į instituto direktorių Kostą Korsaką, įrodinėdamas, koks nuostolis būsiąs lietuvių literatūros istorijai, jeigu praras tokį perspektyvų mokslininką.

Korsakas gavo Švietimo ministerijos leidimą, kad Vanagas pasitrauktų iš mokytojo pareigų. Institutas davė jam laboranto etatą. Po mėnesio paskyrė jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, o netrukus jis atsidūrė ten, kur norėjo, – senosios literatūros skyriuje.

Tyrėją ypač domino unikali mįslinga Antano Strazdo (Strazdelio, Drazdausko, 1760–1833) asmenybė, neišaiškinti jo gyvenimo ir kūrybos faktai.

Be kita ko, Strazdas – jo kraštietis, palaidotas Kamajų kapinėse. Vanagas aplankė bemaž visas parapijas, kuriose jis kunigavo Strazdas. Nelengva buvo įkalbėti klebonus, kad parodytų senąsias bažnytines knygas, kuriose tikėjosi rasti Strazdo gyvenimo faktų.

Vis primindavo bažnyčiose prieš pamaldas giedamą giesmę „Pulkime ant kelių“ – daugelis nežino, kad jos autorius yra Strazdas. Pirmąją publikaciją apie šį poetą jis paskelbė 1961 m., o 1967 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją „Antanas Strazdas“. Oficialus oponentas buvo Lebedys.

Nuo tada Vanagas laikomas geriausiu „strazdininku“. 1974 m. Vagos leidykla išleido Vanago parengtą Antano Strazdo kūrybos rinktinę „Giesmė apie siratas“, kurioje pateikta 12 autentiškų kūrinių ir keliolika archyvinių dokumentų apie poetą.

1966 m. Vanagas vedė to paties instituto darbuotoją, iš Žemaitijos kilusią dialektologę Birutę Rokaitę (1934–2011), vėliau labai padėjusią tirti, redaguoti jos krašto rašytojų kūrinius.

Vanagą sukrėtė staigi Jurgio Lebedžio mirtis 1970 m. Netrukus po netekties tęstiniame leidinyje Literatūra (1971, t. 14(1), p. 7–20) jis paskelbė straipsnį „Jurgis Lebedys – mokslininkas ir pedagogas“. Po poros metų pasirodė Juozo Girdzijausko parengti du Lebedžio darbų tomai „Literatūros baruose“ (Vilnius: Vaga. 1972, t. 1–2). Įžangoje, parašytoje paties sudarytojo su Vanagu, pateikta glausta Lebedžio biografija, nurodoma, kad jis sukūręs savitą senosios lietuvių literatūros tyrinėjimo mokyklą.

Smalsaus skaitytojo akys užkliūva, kad šio leidinio redakcinėje kolegijoje šalia Vytauto Areškos ir Kosto Doveikos įspraustas su senąja literatūra visai nesusijęs Jonas Bielinis, tuomet dirbęs Lietuvos SSR komunistų partijos CK Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoju, tiesa, lyg ir dėstęs Vilniaus universitete. Ar jis atliko žaibolaidžio, ar kontrolieriaus vaidmenį? Gal ir vieno, ir kito?

Išsamią Lebedžio biografiją Vanagas paskelbė straipsnių rinkinyje „Profesorius Jurgis Lebedys“. Straipsnyje „Kelio vingiai“4 viskas dokumentuota ir pagrįsta faktais. Netiksliai nurodyta tik Lebedžio mirties priežastis: „Mirė širdimi, staiga...“ O visur oficialiai vėliau skelbta, kad Lebedį ištiko plaučių infarktas.

Čia ne vieta aptarinėti Lebedžio mirties dienos ir priežasties nesutapimus tame pačiame rinkinyje ir vėlesniuose keleto autorių prisiminimuose. Vis dėlto sklidusių gandų mįslė kelia įvairių abejonių.

Solidžiausia Vanago monografija skirta Dionizui Poškai.5 Už ją 1993 m. suteiktas habilituoto daktaro laipsnis. Iš archyvinių duomenų atkuriamas Poškos, lietuvių tautinės sąmonės žadintojo XIX a. pradžioje, portretas, dalykiškai išnagrinėta jo kūryba, susitelkiant į poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“.

Ankstesnės monografinės studijos „Realizmas lietuvių literatūroje“ (1978) Vanagas nesiėmė ginti kaip daktaro disertacijos. Prie to nemažai prisidėjo emigracijos literatūrologo Rimvydo Šilbajorio itin priekabi recenzija, paskelbta Akiračiuose 1980 m. Autorius neperprato, kokie griežti ideologiniai suvaržymai klesti Sovietų Sąjungoje...

Daugelis rašytojų ir kritikų turėtų būti dėkingi Vanagui už glaustą bibliografinį žinyną „Lietuvos rašytojų sąvadas“.6

Archyvuose, kituose šaltiniuose surankiotos rašytojų gyvenimo ir atskirų kūrinių paskelbimo datos labai praverčia išsiblaškiusiems rašytojams ir tiems, kurie apie juos kalba. Iš to „Sąvado“ vėliau išaugo daugiau kaip šimto autorių parašyta „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001) – redaktoriai Vytautas Kubilius, Vytautas Rakauskas, Vytautas Vanagas, kuris čia ir vienas iš redaktorių, ir daugiau kaip 150 biografinių bei teorinių straipsnių autorius.

Kartais talkindavo ir kalbininkams. Antai 2012 m. pateikė įdomią versiją, kas galėtų būti anoniminės pirmosios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žinomos lietuvių kalbos gramatikos „Universitas linguarum Litvaniae“ autorius (1981 m. Vilniuje išėjo fotografuotinė jos laida su parengėjo Kazio Eigmino įvadu ir vertimu į lietuvių kalbą).

Pasak Vanago, joje esama žodžių junginių, rodančių aukštaičių vakariečių šiauliškių šnektą. Remdamasis lenkų istoriko Jozefo Balinskio darbu apie Vilniaus universitete rastas anų laikų jėzuitų biogramas, Vanagas argumentavo, kad gramatikos autorius galėjęs būti iš Šeduvos krašto kilęs jėzuitas Jonas Paškauskis (Jan Paszkowski), reiškęsis kaip pedagogas, istorikas, teologas, rašęs lenkų, lotynų ir lietuvių kalbomis.7

Paskutinis stambus abiem priklausantis darbas buvo dviejų tomų žemaičių šnektų žodynas.8 Išleido Lietuvių kalbos institutas, tačiau Vanago lėšomis. Kodėl taip? Gal žodynas neprojektinis, gal neplaninis? Netekęs žmonos, o kartu savo talkininkės, Vytautas nusprendė jai pastatyti nerūdijantį paminklą – solidžiai išleisti jos parašytą daugiau kaip tūkstančio puslapių žodyną pakenčiamu (500 egz.) tiražu.
Vitas Labutis


Į tekstologinį darbą Vanagas buvo pasinėręs iki gyvenimo pabaigos. 1988 m. paskirtas Tekstologijos grupės vadovu, po metų ėmė vadovauti institute įkurtam Tekstologijos skyriui.

Kas yra tekstologija ir kuo užsiima Tekstologijos skyrius? „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ Vanagas pateikia išsamų šios humanitarinių mokslų šakos apibūdinimą. Nurodo ir knygą, kurią galime laikyti tekstologijos vadovėliu – tai Aleksandro Žirgulio (1909–1986) „Tekstologijos bruožai“ (1989). Ten nurodoma, kad pagrindinis dabartinės lietuvių tekstologijos uždavinys – leisti pilnus, išsamius mūsų klasikų raštus.

Vanagas buvo Vaižganto, jam artimo krašto rašytojo, Raštų (1994–2014) redaktorius, kai kurių tomų sudarytojas, dirbęs, regis, nuo pirmojo iki dvidešimtojo tomo.

Sunku pervertinti tekstologo triūsą, sudarinėjant Motiejaus Valančiaus Raštų akademinį leidimą. Redaktorės darbą 2001–2014 m. atliko žemaičių kilmės dialektologė Birutė Vanagienė. Per jų abiejų rankas perėjo, regis, šeši šio mūsų klasiko raštų tomai.

Paskutinis stambus abiem priklausantis darbas buvo dviejų tomų žemaičių šnektų žodynas.8 Išleido Lietuvių kalbos institutas, tačiau Vanago lėšomis. Kodėl taip? Gal žodynas neprojektinis, gal neplaninis? Netekęs žmonos, o kartu savo talkininkės, Vytautas nusprendė jai pastatyti nerūdijantį paminklą – solidžiai išleisti jos parašytą daugiau kaip tūkstančio puslapių žodyną pakenčiamu (500 egz.) tiražu.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriui Vanagas vadovavo iki 2013 m. Vėliau pagal sutartis tame institute tvarkė Vaižganto ir Valančiaus raštus (oficialiai iki 2014-01-31).

Nuostabus ir retas faktas – mokslo darbuotojas oficialiai dirba, perkopęs aštuntą dešimtį! Paprastai tokio amžiaus sulaukę išmintingi vyrai tinka dirbti tik Seimo nariais ir prezidentais. Na, dar Mokslų akademijos darbuotojais. O čia literatūrologas, nepasirūpinęs įgyti profesoriaus vardo!

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2010 m. pristatė Vanagą Lietuvos valstybinei premijai. Ir ji buvo jam suteikta.

Kokiam nors prašalaičiui galėtų atrodyti keista – lituanistas, ne emigrantas, užsienyje nedirbęs, už ką jam tokia garbė? Tie, kas jį pažįsta, kas žino ar skaitė bent vieną jo parašytą, sudarytą ar suredaguotą darbą, neturėjo nė mažiausios abejonės – Vanagas nusipelnė premijos.

Nemėgęs susirinkimų, demonstracijų, deklaracijų, net konferencijų, atitraukdavusių nuo darbo Jurgiui skirtų „Skaitymų“ Lebedžiui, stengdavosi nepraleisti.

2008 m. pradžioje įvyko šeštoji tokių skaitymų konferencija. Vanagas čia papasakojo apie savo bendravimą su Lebedžiu, sakė, iš jo mokęsis darbštumo, sistemiškumo, priminė, kad profesorius ypač vertino monografijas.

Paminėjęs, kad trūksta monografijų apie Martyną Mažvydą, Joną Bretkūną, Konstantiną Sirvydą, kitus lietuvių raštijos didžiavyrius, pridūrė – dar neturime išsamios monografijos ir apie Lebedį.

Pakreipęs kalbą apie šių dienų krikščioniškosios civilizacijos krizę, kiek netikėtai išsitarė: „Dabar didžiąją visuomenės dalį visoj Europoj sudaro žmonės be Dievo ir tai labai didelis trūkumas“ („Senoji Lietuvos literatūra [T.] 25. 2008, p. 85–89).

Nuostabus ir retas faktas – mokslo darbuotojas oficialiai dirba, perkopęs aštuntą dešimtį! Paprastai tokio amžiaus sulaukę išmintingi vyrai tinka dirbti tik Seimo nariais ir prezidentais. Na, dar Mokslų akademijos darbuotojais. O čia literatūrologas, nepasirūpinęs įgyti profesoriaus vardo!
Vitas Labutis

Vanagas nedalyvaudavo nei Lebedžio rengtuose savaitgalių žygiuose, nei susibūrimuose vasarą Sčiūrio vienkiemyje prie Lakajų. Bet šiokių tokių pašalinių hobių vis dėlto turėjęs.

Jaunystėje domėjosi astronomija. Studijų metais tapo futbolo aistruoliu. Eidavo į „Žalgirio“ stadioną ir sėdėdavo atokiau nuo savo bičiulių, kad šie nematytų, kaip jis reiškia emocijas dėl lietuvių persvaros prieš rusus. Vėliau, sakė, pamėgęs žiūrėti per televizorių Anglijos futbolo lygos varžybas.

Vanagas nesigyrė savo darbais – nei tuo, ką nuveikęs, nei kieno šaknų dabar ieško, nei kur pasuks ryt ar poryt. Buvo mažakalbis, užtat didžiadarbis.

Vis dėlto nešykštėjo patarimų ar gero žodžio jaunesniems kolegoms, doktorantams. Kartą bendradarbis Virginijus Gasiliūnas paklausė, ar neapima neviltis, kad jo rengiami Vaižganto tomai nesulaukia visuomenės atgarsio, tad kurių galų vertas tas darbas? atsakė vis tiek matantis tikslą tai skelbti – gal nelabai kas pajudins, o gal atsiras, kas ir atsivers.9

Gyvenimo pabaigoje pasirūpino savo bibliotekos likimu, buitiniais reikalais, kad tik kam nors nesukeltų kokių nors rūpesčių. Atgulė šalia savo tėvų ir žmonos Karveliškių kapinėse.

Linkėčiau, kad jo darbai, ypač straipsniai, išblaškyti po enciklopedijas, būtų sudėti į specialų leidinį. Vytautas Vanagas to tikrai nusipelnė.

1 Ilona Čiužauskaitė. Jonas Šlekys. Vytauto Vanago mokslinės biografijos eskizas. Senoji Lietuvos literatūra. [T.] 20, p. 297–324.
2 Vytautas Vanagas. Iš pabendravimų su Vanda Zaborskaite. Kn:. Ir aš ją pažinojau. Atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę. Sudarė Virgilija Stonytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2016, p. 45–46.
3 Vanda Zaborskaitė. Autobiografijos bandymas. Sudarytoja Virgilija Stonytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2015.
4 Vytautas Vanagas. Kelio vingiai. Kn. Profesorius Jurgis Lebedys. Sudarytojas Juozas Girdzijauskas. Vilnius: Mokslas. 1993, p. 5–17.
5 Vytautas Vanagas. Dionizas Poška. Senosios literatūros studijos. Vilnius: Pradai. 1994.
6 Vytautas Vanagas. Lietuvių rašytojų sąvadas, antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. V., 1996.
7 Vytautas Vanagas. Universitas linguarum Litvaniae autorystės problema. Knygotyra, t. 59. 2012, p. 268–269.
8 Birutė Vanagienė. Šiaurės vakarų žemaičių žodynas. Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šančių apylinkių šnektos. [Moksl. red. Danguolė Mikulėnienė, Juozas Pabrėža]. T. 1–2. Lietuvių kalbos institutas. 2014–2015.
9 Vytautas Vanagas. Klasiškasis literatūros tyrėjas ir tekstologas (pokalbis su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vyriausiuoju mokslo darbuotoju hum. m. dr. Vytautu Vanagu), Colloguia [Nr.] 17. 2006, p. 167–178.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Istoriniame Kauno geležinkelio tunelyje – išskirtinis renginys gyventojams

Gegužės 22 dieną kauniečiai ir miesto svečiai turės unikalią progą ne tik aplankyti Kauno...

Paskelbti parodos „JCDecaux premija 2019“ dalyviai

Šiuolaikinio meno centras ir lauko reklamos bendrovė „ JCDecaux Lietuva“ jau ketvirtus metus...

Teatras kviečia į ryškų laisvės ir tolerancijos vakarėlį (1)

Kodėl dauguma mūsų vis dar yra susivaržę, stengiasi atitikti visuomenės lūkesčius ir bijo tų,...

Rašytojai prašys sostinėje palikti Cvirkos paminklą (28)

Vilniaus savivaldybės politikams puoselėjant planus nukelti paminklą rašytojui ir sovietmečio...

Specialiai DELFI iš Kanų: migrantų krizė su magijos elementais

Į „Auksinę palmės šakelę“ pretenduojantis „Atlantique“ – netobulas, bet įsimenantis...

Top naujienos

Kubilius apie Nausėdos dalyvavimą rinkimuose: Karbauskis buvo teisus papildyta Nausėdos štabo komentaru (239)

Šeštadienį konservatorius Andrius Kubilius savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje...

Gediminas Jaunius. Geresnės „Eurovizijos“ ateities Lietuvos atlikėjams nebus, jei neišsklaidysime TV atrankų praeities šešėlių (32)

„Eurovizijos“ sezonas Lietuvai pasibaigė, deja, šįsyk nesėkmingai, į finalą nepatekome....

Išvykusi į komandiruotę, vilnietė neįtarė, kas dedasi jos bute: dabar sunku pažiūrėti kaimynams į akis (17)

Kartais nelaimės ištinka pačiu netinkamiausiu metu – tai gali įrodyti vilnietės Linos istorija....

Politologas: Zelenskis priėmė vienintelį įmanomą logišką sprendimą (13)

Parlamentą paleidžiantis naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis siekia jam...

„Valstiečių“ klausimų kandidatams į prezidentus sąrašas - be galimybės išsisukti (23)

„Valstiečiai“ paviešino sąrašą klausimų, į kuriuos laukia atsakymų iš kandidatų į...

Specialistai imasi už galvų: daugelis lietuvių klysta dėl jau šį sekmadienį įvyksiančių rinkimų (2)

Gegužės pabaigoje Europos Sąjungos piliečiai rinks vieną svarbiausių Bendrijos institucijų –...

Niekas statybose nebenori dirbti už 700 eurų: darbo rankų jau ieško visur tik ne Lietuvoje (157)

Jaunimas nenori eiti dirbti į statybas, todėl yra pastebima, kad vis labiau trūksta darbo jėgos,...

Prieš vasarą – kosmetinės revizija: kokias makiažo priemones reikėtų įsigyti

Makiažo gerbėjos žino, kad šiltėjantys orai reiškia kaitą ne tik kosmetinėse, bet ir dažymo...

Kaunietis užfiksavo nemalonią situaciją: automobilis kliudė žmones ir nė nesustojo (32)

„Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė automobilio vaizdo registratoriumi užfiksuota medžiaga....

Juodos dienos „Huawei“: „Google“ apribojo prieigą prie „Android“ papildyta 11.10 (173)

Užsienio spauda praneša, kad „Google“ sustabdė bendradarbiavimą su Kinijos technologijų...