Visą gyvenimą tapybai ištikimas Henrikas Natalevičius įkvėpimą randa žmonėse ir Vilniaus senamiestyje: po jį vaikštai kaip po meno kūrinį

Ieškant tapybinio ar poetinio siužeto, apibūdinančio susitikimą su dailininku Henriku Natalevičiumi, galima jį būtų prilyginti gaivališko rudens vėjo gūsiui – tądien jis kaip tik siautėjo plėšdamas nuo medžių lapus ir skraidindamas juos iki pat kūrėjo dirbtuvių, kurios, reiktų pažymėti, įsikūrusios gerokai aukščiau žemės – pro langą matyti tik „senieji Vilniaus stogai“. Tapybos pakylėtas ir pats H. Natalevičius, prisipažinęs, kad nuolat sekė paskui savo mintį paveiksluose sujungti žmogaus ir senamiesčio vaizdinius į vieną spalvinį elementų junginį. Iš Vilniaus kilęs kūrėjas prisipažino, kad jau nuo pat vaikystės jam patiko ilgi pasivaikščiojimai su tėvais po senamiestį. Šis pomėgis neišblėsęs po šiai dienai. „O jei sugrįžti į Vilniaus senamiestį po pertraukos, kelių mėnesių išvykos – vaikštai kaip po meno kūrinį. Čia visą laiką įdomu“, – sakė kūrėjas, kurio mažoji tapybos retrospektyva „Tada ir dabar“ eksponuojama Molėtų dailės galerijoje.

Būna ir sausokų periodų, kaip gamtoje – protarpiais

Ruduo tarsi dailininkų konkurentas – toks spalvingas! Paklaustas, kas gi dažniausiai pasitarnauja kaip įkvėpimas, H. Natalevičius atsidūsta – pageltę, paraudę lapai, gražus jų judėjimas suteikia daug atspalvių, o kai jų tiek daug – nuotaika gera.

Galbūt griebsit teptuką? – pasiteirauju. Nedaugžodžiaudamas ir kūrėjo paslapties skraistės nenusimesdamas H. Natalevičius tarsteli: „Gali būti, bet dar nežinau.“

Kol dailininko paletė guli nuošalėje, garsiai pasvarstau, kad save įkalbėti stoti prie drobės, matyt, reikia šiek tiek pastangų...

„Tarpais lengviau, tarpais sudėtingiau, bet noras visada yra. Kelis metus reikėjo senus tėvus prižiūrėti, tada sudėtingiau – laiko trūko... Kartais pavyksta daugiau patapyti, bet kitą kartą būna ir sausokų periodų, kaip gamtoje – protarpiais“, – šypsodamasis sakė H. Natalevičius ir pridūrė, kad jei pradėtas darbas įdomus, yra mintis – tai atsiranda ir ūpas padirbėti, įsigilinti.

H. Natalevičius užaugino dvi atžalas – abu sūnūs, kaip pajuokavo tapytojas, daile domėjosi būdami vaikų darželyje, tada jiedviem pavykdavo ir papaišyt, ir patapyt. Dabar gi abu turi daug darbo, labai užsiėmę. Vyresnysis sūnus Mykolas – kompozitorius, o jaunesnysis Paulius domisi technika, automobiliais. Ar tėčiui nesinorėję, kad sūnūs irgi būtų tapytojais? H. Natalevičius tikino į tai žiūrėjęs paprastai ir ramiai: kaip būsią, taip – svarbiausia jų norai.

O pats H. Natalevičius sakė nuo pat mokyklinių laikų labai norėjęs studijuoti dailę: „Baigti mokyklą, įstoti į Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) buvo svajonė Nr.1. Ir ji išsipildė – man pavyko. Tiesa, pirmame - antrame kursuose buvo sudėtinga studijuoti, atrodė, kad nesiseka nei piešti, nei tapyti. Tačiau jau nuo trečio kurso kažkodėl viskas pasikeitė, tapo įdomiau. Prisiminimai geri, kaip ir pats laikotarpis.“

H. Natalevičiui pasisekė – per visą savo karjerą jam pavyko nenuklysti nuo savo svajonių profesijos. Į pasakymą, kad šiais laikais turbūt nėra lengva susitarti su meno užsakovu nepaminant savo kūrybinių ambicijų, tapytojas sureagavo lanksčiai, atkreipdamas dėmesį į gebėjimą susikalbėti.

Tačiau jei užsakovas pareikalauja „mėlyno blyno“, tinkančio prie sofos – juk tenka ir tapyti, – paprovokuoju diskusijai. „Galima netapyti – verčiau pabandyti įtikinti, kad jis netinka, galbūt tas „blynas“ bus per daug paprasta, galbūt galima čia ir nupiešti ką nors, parodyti paruoštą eskizą“, – lengvai nepasiduodančio menininko ryžtą parodė H. Natalevičius, pažymėdamas, kad užsakovo ir dailininko akistata gali būti konstruktyvi.

Didelių problemų nebuvo, bet įtampos užteko

Menininkas priklauso kūrėjų Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio, Broniaus Gražio, Romano Vilkausko kartai, kuri stipriai prisidėjo prie permainų 8 dešimtmečio lietuvių tapyboje – sudarė vieną pirmųjų neoficialių dailininkų grupių pavadinimu „Penketas“, dar kitaip vadintą „kirmėlistais“. Nuo 1989-ųjų kūrinius eksponavo kartu su dailininkų grupe „24“.

Yra ne viena istorija apie tai, kaip menininkams teko kovoti su sovietine cenzūra – vienas ar kitas kūrybos darbas periodiškai nepraeidavo „Glavlito“ cenzoriaus, nors ir būdavo stengiamasi to išvengti, griebiantis ne vienos gudrybės. Paklaustas, ar ir jam teko tuo rūpintis, H. Natalevičius pritariamai linktelėjęs galva tikino, kad tuo metu atrodė, kad taip ir turi būti.

„Didelių problemų nebuvo, bet įtampos užteko... Po darbų atrankos, žiūrėk, kuris nors jų parodos ir nepasiekdavo. Bet čia tokie pavieniai momentai. Vienas ryškesnių – 1984-aisiais prieš mano pirmąją personalinę parodą Meno darbuotojų rūmuose (dabar Prezidentūra) atmetė kūrinį „Mona Liza“ – labai norėjau, kad jis būtų. Kodėl? Sakė, kad tai pasityčiojimas iš pasaulinio meno palikimo – trumpai ir aiškiai“, – prisiminė H. Natalevičius ir neneigė, kad buvo įžeidu. Portreto forma sudaryta iš tapytų kortų, net dabartinėm akimis žiūrint – darbas buvo geras, mesta korta stipri.

Henrikas Natalevičius

„1984-aisiais prieš mano pirmąją personalinę parodą Meno darbuotojų rūmuose (dabar Prezidentūra) atmetė kūrinį „Mona Liza“ – labai norėjau, kad jis būtų. Kodėl? Sakė, kad tai pasityčiojimas iš pasaulinio meno palikimo – trumpai ir aiškiai“

Nėra viskas gerai

Šiandien menininkai neretai pasiguodžia nesijaučią reikalingais, o meno kūriniai esą yra atsidūrę pačioje paskutinėje tautiečių poreikių grandinėje, labiau rūpi išgyvenimas, materialinė gerovė.

„Tai ir parodo, – nėra viskas gerai. Dailininkų sąjungos nariams anais laikais kaupėsi stažas, o po Nepriklausomybės atkūrimo, kol galutinai buvo nuspręsta suteikti meno kūrėjo statusą – nusitęsė didžiulis tarpsnis. Dabar nemažai dailininkų išėjo į pensiją, o stažo – trūksta, irgi skriauda... Iš visur subėga tie trūkumai. Seimo nariai sau išskiria pinigų šratinukams ir pieštukams. Pagalvoju, kad dailininkams mažoka lengvatų, o jie tarsi ten paišo! O be to – atlyginimus gauna neblogus, tai gali pieštukų nusipirkt. Juokingai atrodo, tokioms reikmėms skiriami pinigai. Bet ten viskas rimtai! Tik menininkus liečiantys dalykai labai sunkiai tvarkomi. Nemažai neišspręstų klausimų dar likę“, – konstatavo tapytojas.

„Alkano menininko“ amplua tarsi lipte prilipo? „Vyrauja nuo senų laikų. Matyt, labai išraiškingas, daug kam patinka“, – švelniai paironizavo jis.

H. Natalevičiaus paroda „Tada ir dabar“ Molėtų dailės galerijoje (Inturkės 4) vyks iki spalio 31 d.

***

H. Natalevičius gimė 1953 m. Vilniuje. 1970–1976 m. Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) studijavo tapybos specialybę pas legendinius profesorius Vladą Karatajų ir Antaną Gudaitį.

Tapytojo kurse mokėsi tokie ryškūs būsimi menininkai kaip Mindaugas Skudutis, Raimondas Sližys, Bronius Gražys, Romanas Vilkauskas, su kuriais aktyviai dalyvavo parodose ir neformaliai buvo vadinama „Penketo“ grupe. Nuo 1988 m. tapo Lietuvos sąjungos nariu.

Nuo 1989 m. kartu kūrinius eksponavo su dailininkų grupe „24“, bet ir aktyviai rengė solo parodas Lietuvoje.

Dalyvavo svarbiausiose Sąjūdžio laikotarpio ir pirmųjų Nepriklausomybės metų Lietuvos tapytojų parodose užsienyje: Suomijoje (1986), Švedijoje (1988), Vengrijoje (1989), parodoje „8 tapytojai iš Lietuvos“ Norvegijoje (1990), parodoje „Apokalipsė ir tikėjimas“ Vokietijoje (1990) ir kt. 2007 m. dalyvavo Baltijos šalių tapybos trienalėje Vilniuje ir laimėjo pirmąją premiją.

Kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus Vilniuje ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune. Dailininko darbų yra privačiame Nortono Dodge’o rinkinyje „Nonkonformistinis TSRS menas“ (JAV), jų turi privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.