Paties autoriaus žodžiais tariant, šie darbai gimsta „fotografuojant sau, jaučiant malonumą ir nesistengiant kam nors įtikti, nesijaudinant – pavyks ar ne“. Taip sukurti atvaizdai suteikia žiūrovui minties laisvę ir estetinį malonumą, išlaisvina nuo kasdienio vaizdų vartojimo greito ritmo ir pragmatiškų tikslų. Tai iš begalinio šiandienos vaizdų srauto ir išskiria meninę fotografiją, kuri, pasak V. Usinavičiaus-Augulio, „gali pasakoti, sukelti prisiminimus, žadinti jausmus“.

Savo kūrybiniams sumanymams įgyvendinti autorius pasirinko panoraminę, plačiai vaizdą aprėpiančią fotokamerą. Tokia fototechnika praplečia erdvės pojūtį, leidžia sukurti originalias, kitokias, nei įprastiniame nuotraukų formate, kompozicijas. Įspūdį sustiprina ir autoriaus mėgstamas rūkas, kuris išryškina pagrindinius objektus, plokščiame atvaizde sukuria gylio, perspektyvos iliuziją, o svarbiausia – atitolina miesto atvaizdą nuo kasdienybės.
Virgilijus Usinavičius-Augulis, paroda Vilniaus rotušėje

Fotografas nesiekia tiksliai atvaizduoti tikrovės, bet perteikia asmeninį, subjektyvų santykį su miestu. Autorinę viziją padeda įkūnyti ir paties fotografo raudonoje laboratorijos šviesoje sukurti analoginiai atspaudai – jie perteikia vaizdą būtent taip, kaip jį įsivaizduoja autorius.

Dabartinio nepaliaujamo vaizdų antplūdžio ir jų nuvertėjimo akivaizdoje toks nuotraukų pateikimas grąžina galimybę fotografiją patirti kaip vienetinį meno kūrinį.

Asmeninis žvilgsnis į miestą, jį neįprastai pamatyti leidžianti fototechnika ir meistriški fotografijų atspaudai išgrynina meninės fotografijos savybes, kurios formavosi ir keitėsi nuo pat XIX a. vidurio iki XX a. antrosios pusės: vaizdingumą, tapybiškumą ir „grynumą“, kurio nesudrumsčia jokios manipuliacijos pradiniu, juostoje užfiksuotu kadru.
Virgilijus Usinavičius-Augulis, paroda Vilniaus rotušėje

Tematiniu požiūriu, autorių taip pat domina ne šiuolaikinei fotografijai būdingas žaidimas kultūriniais ženklais bei nuorodomis, bet esminiai būties klausimai. Jie parodos darbuose įgyja simbolinę išraišką: paskendę migloje Vilniaus tiltai, regis, jungia šį ir dvasinį pasaulį, o negyvi medžiai, neužbaigti žmogaus projektai ar kapinės fotografijose virsta būties laikinumo metaforomis.

Papildomas prasmes kuria ir fotografijų grupavimas parodoje – jis leidžia žiūrovui keliauti per paslaptimi viliojančio naktinio miesto gyvenimą ir veda į akistatą su realybe, kurią apnuogina dienos šviesa. Šioje labiau būties, nei kasdienėje buities erdvėje dažnai pasirodo žmogaus figūra. Tai galėtų būti ir paties autoriaus, ir žiūrovo anoniminis siluetas, kuris įkūnija egzistencinę vienatvę ir ilgesį, o kartais – žmogiškus ryšius ir laimės akimirkas.

Tokie Usinavičius-Augulio darbai gali sužadinti patirtų būsenų atpažinimo ir prasmės pojūtį – tai, ko neretai tikimės iš meno kūrinio vis greitesniame šiandienos gyvenimo ritme.
Virgilijus Usinavičius-Augulis, paroda Vilniaus rotušėje

Virgilijus Usinavičius-Augulis apie save:

Vienas vaikystės prisiminimų – tėvas užkabina man ant kaklo savo fotoaparatą „Zenit“ ir paleidžia į kiemą pafotografuoti.

Vakaras vonioje – iš pradžių ryškinam, po to prie raudonos – spausdinam. Ir nuotraukos „išeina“ ne kažkokios pilkos – o normalios, tiesa tik 6 x 9 cm.

Nuo tada ir draugauju su fotografija – per vargus įsigijau pirmąjį fotoaparatą „FED 3“ (teko „ištaisyti“ visus trejetus mokykloje), užsisakiau vienintelį įmanomą žurnalą – studijuodavau jį ir Povilo Karpavičiaus „Fotografijos vadovą“.

Po to studijos universitete, darbas spaudoje, reklamos darbai, naujos technologijos. Visa tai išstūmė tą pirminį fotografijos žavesį – tapo rutina.

Beveik prieš dešimt metų jaunimui rodžiau kaip išsiryškinti juostą, atsispausdinti nuotrauką ir prisiminiau tą magišką popieriaus blizgesį raudonoje šviesoje – tas vaizdas gražiausias man iš viso fotografijos proceso, kartais net gaila, kai virsta išbaigtu, įrėmintu darbu.

Taigi pradėjau iš naujo rinkti tai, ką buvau išmėtęs. Parsivežiau iš sodo seną didintuvą, voneles. Susižavėjau panoramine fotografija – visų pirma ji skiriasi nuo skaitmenos primesto standartinio kadro, kita vertus tai natūralus žmogaus periferinio žiūrėjimo atspindys.

Svarbiausias man – finalinis atspaudas, kurį darau pats vienas, be kompiuterio, kitų naujų technologijų, nuo pradžios iki galo – net rėminu pats.

Nenoriu priklausyti nuo kitų – jei ką ir sugadinu, tai žinau ant ko pykti. Dabar, įvaldžius juodai baltą spausdinimą, norisi ir kažkokių ne visai tobulų eksperimentų „darkroome“, kitų kamerų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt