Stebėti konferenciją galima tiesiogiai, skelbiama pranešime žiniasklaidai. Yra vertimas į lietuvių ir rusų kalbas.
Ši vienos dienos konferencija sutelkta į 1975 m. Helsinkio susitarimus, kurie tapo bendradarbiavimo ir saugumo pagrindu Europoje, galiausiai paskatino Sovietų bloko suirimą. Helsinkio susitarimai buvo pasirašyti tais pačiais metais, kai Nobelio taikos premija buvo įteikta Andrejui Sacharovui, kurio raštai ir įžvalgos atsispindėjo Helsinkio susitarimuose. Pranešėjai taip pat aptars disidentų grupių vaidmenį atveriant totalitarinę visuomenę Rytuose ir iššūkius, su kuriais Europa susiduria šiandien.
Konferenciją atidarė Užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, pabrėžęs Sacharovo asmenybės reikšmę dabarčiai ir tai, kad problemos su kuriomis jis kovojo niekur nedingo. „Deja, po trisdešimt metų vis dar išgyvename laisvės pažeidimus, žodžio laisvės slopinimą, žmogaus teisių suvaržymus visame pasaulyje ir artimiausiose kaimyninėse šalyse“, – teigė M. Adomėnas.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius susirinkusius pasveikino nuotoliniu būdu, palinkėjimo įkvėpimo, drąsos ginti savo laisvę ir pakvietė tuos, kurie konferenciją stebi internetu, apsilankyti parodoje, skirtoje Andrejui Sacharovui, kuri iki gegužės 28 d. veikia Vilniaus rotušėje.
Iš Londono į dalyvius kreipėsi Andrejaus Sacharovo anūkė, biofizikė, žmogaus teisių aktyvistė, pristačiusi jo šimtmečiui skirtus renginius kituose pasaulio miestuose ir pabaigoje pasidalinusi prisiminimu, kaip kartą vaikščiojant miške su seneliu jo tremties vietoje jis staiga pasakė: „Žinai, miškai Lietuvoje tokie gražūs, jie draugiški“. Šis jo pastebėjimas, pasak M. Sacharov-Liberman, taikliai apibūdina Baltijos šalių draugiškumą ir nusiteikimą ginant svarbiausius klausimus, viršijant galimybes.
Kalbą skaitė rašytojas ir vertėjas Tomas Venclova, vienas iš Vilniaus Helsinkio grupės steigėjų, pažymėjęs: „Sacharovas anksti suprato, kad branduolinio karo pavojus ženkliai viršija abejotiną branduolinės pusiausvyros naudą, ir įsipareigojo apsaugoti žmoniją nuo to, ką pats sukūrė. Jis propagavo susitarimus, kurie sumažina didelių karinių susirėmimų tikimybę. Daugelį dešimtmečių tokių susirėmimų sugebėjome išvengti, tačiau tikimybė, deja, išlieka trapi“.
Profesorius iš Šiaurės Karolinos Michael Morgan, turintis mokslinius laipsnius Toronto, Kembridžo ir Jeilio universitetuose teigia, kad šis Helsinkio susitarimas buvo lūžis Šaltajame kare, nustatė bendrus tarptautinės tvarkos principus abiejose Geležinės uždangos pusėse: Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Priešingai nei tvirtina sovietai, šie principai atspindėjo liberalias, demokratinės vertybes, o ne komunistines.
Po Morgano pranešimo laukia Lesios Charčenko filmo, paremto interviu su diplomatais ir žmogaus teisių aktyvistais, – „Atsigręžiant į Helsinkio susitarimą“ peržiūra.
Po filmo Oksfordo profesorius Timothy Garton Ash, dirbantis ir Stanfordo universitete bei Berlyne, išleidęs 10 knygų apie istoriją ir politiką, skaitys pranešimą „Kaip Vidurio ir Rytų europiečiai pavertė Helsinkio susitarimą auksiniu žmogaus teisių standartu visai Europai“.
Antrąją konferencijos dalį pradės Andrejaus Sacharovo įdukra, Jelenos Bonner dukra, nepriklausoma tyrėja Harvardo universitete Tatjana Jankelevič, šiuo metu gyvenanti Bostone. Būtent Tatjanai Jankelevič kilo mintis įkurti Sacharovo centrą Kaune, prie VDU. T. Jankelevič sako, kad Sacharovo požiūris ir pozicija yra aktualūs ir šiais laikais sprendžiant globalias problemas tokias kaip pavojingas, antidemokratinis ultranacionalizmas, energetinė priklausomybė nuo naftą išgaunančių šalių, tautų apsisprendimo teisė. „Šie rūpesčiai reikšmingi mums visiems, o ypač jaunajai kartai“, – pažymi Tatjana Jankelevič.
Konferenciją gyvai pranešimą skaitys buvęs politinis kalinys, filantropijos ir pilietinės visuomenės plėtros ekspertas bei Sacharovo centro Maskvoje vadovas Viačeslavas Bachminas, kalbėsiantis apie Sacharovo reikšmę šiandien. „Jis buvo vienas iš tų, kurie turėjo drąsos išeiti iš komforto zonos, Sacharovo gyvenime buvo ne vienas atvejis, kai jis prieštaravo daugumos nuomonei, tikėdamas tuo, kad yra teisus. Šiandieninėje Rusijoje daugelis žmonių susiduria su situacija, kai turi priimti lemtingą pasirinkimą. Tokiems žmonėms Andrejus Sacharovas yra įkvepiantis pavyzdys. Jis suprato, kad šio pasaulio centre yra žmogus, jo teisės ir orumas, ir kad žmogaus teisių laikymasis tiesiogiai susijęs su pasaulio saugumu“, – teigia V. Bachminas.
Po Bachmino kalbės emigrantų šeimoje JAV gimęs ir užaugęs Nils Muižnieks, kuris po Nepriklausomybės atgavimo grįžo į Latviją, dirbo stiprinant žmogaus teisių apsaugą, du kartus buvo Integracijos ministru Latvijoje, o 2012–2018 m. buvo Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras. Nuo 2020 m. – „Amnesty International“ Europos regioninio biuro direktorius.
Prisimindamas Sacharovą, N. Muižnieks teigia: „Jis bijojo, kad intelektinei laisvei grėsmę gali kelti ne tik vyriausybės nustatyti apribojimai, bet ir tai, ką jis pavadino „masinės kultūros opiumu“ – tai, ką mes dabar vadiname socialinės žiniasklaidos burbulais, netikromis naujienomis ir sąmokslo teorijomis.“
Paskutinė pranešimą skaitys viešnia iš Lenkijos – Maja Mazurkevič, vadovaujanti „Alliance4Europe“, dirbanti politikos vadybos, užsienio reikalų ir komunikacijos srityse, kovojanti prieš dezinformaciją ir neapykantą. M. Mazurkevič sako: „Europa šiuo metu išgyvena krizę. Populistai ir nacionalistai ateina į valdžią, jie pasitelkia neapykantos kalbą, dezinformaciją ir propagandą, kad kontroliuotų pasaulį. Tai ne naujas iššūkis, jis buvo puikiai žinomas ir Andrejui Sacharovui, sakiusiam, kad minties laisvė galima tik tada, jei žmogaus protas nėra užkrėstas masiniais mitais, kurie gali pavirsti kruvina diktatūra. Norint pokyčių, mums reikia naujos Europos vizijos“.
Po pranešimų bus diskusija, kurią moderuos A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro prie VDU direktorius Robert van Voren.
Stebėti konferenciją galima tiesiogiai. Rytoj, penktadienį, 18.30 „Vaidilos“ teatre vyks Sacharovo gimtadienio koncertas, kurį surengs pianistas iš Ukrainos Aleksėjus Botvinovas.
