Tapytojas sako, kad pajudėjęs iš namų daug fotografuoja, eskizuoja, o tapo jau grįžęs į savo studiją.
Parodos pavadinimas – „Dangaus ir vandens mėlynė“ – dėl pastaraisiais metais pamėgtos mėlynos spalvos.
J. Daniliauskas teigia, po kelionių prie Viduržemio jūros susižavėjęs ryškia dangaus spalva, o vanduo atsirado po plenerų kurortiniuose Lietuvos miestuose.
„Vaikštai po kokį Birštono muziejų ir žiūri – aha, medinis kubilas, kur ten prieš karą kokią damą guldydavo, galvoji, kodėl nėra kokios damos, tai įpaišai tuomet“, – kūrybinius užkulisius atskleidė tapytojas.
Savito braižo tapytojas paveiksluose kuria mistinį pasaulį.
Vilniaus „Pylimo“ galerijoje net ir įprastos sanatorijos procedūros tampa pasakos iliustracija, reali čia – tik siužeto užuomazga.
Ilgą laiką mieste gyvenęs dailininkas prieš keletą metų išsikraustė į kaimą.
Sako, tai padaręs su džiaugsmu, nes visada jautęsis kaimo vaiku: „Kažkada darydavome tuos Vilniaus plenerus, dar tarybiniais laikais, tai aš visada ieškodavau to kaimiško Vilniaus“.
Dailėtyrininkai J. Daniliauską vadina tapybos lyriku.
Jo kūryboje – nėra konfliktiškų situacijų, jis neprovokuoja žiūrovo aštriomis temomis.
J. Daniliausko kūrinių yra įsigiję didžiausi Lietuvos muziejai, valstybiniai Gruzijos, Lenkijos ir Latvijos muziejai, Ludwigo modernaus meno muziejus Kelne, Vokietijoje, privatūs kolekcininkai.
