Lietuvoje vienintelį nuolat veikiantį meno aukcioną organizuoja Meno rinkos agentūra, kurios vadovė Simona Makselienė pirmąjį Vilniaus aukcioną surengė 2007 metais. Pirmojo aukciono rezultatai šiandien organizatoriams galėtų prisisapnuoti kaip košmaras – parduoti 3 kūriniai už 28 tūkst. Lt. Tačiau antrasis renginys buvo jau gerokai sėkmingesnis, o trečiojo pardavimų rezultatai perlipo 100 tūkst. Lt. Išsilaikęs per 2009 metų ekonominę krizę, 2013 metais aukcionas nustebino rekordais: 28-ojo aukciono metu bendra pardavimų suma – 475 tūkst. litų, pasiektas ir iki šiol nepralenktas brangiausio kūrinio rekordas – už Antano Žmuidzinavičiaus drobę „Dzūkų kaimelis“ sumokėta 185 tūkst. Lt.
Tačiau nors garsiausiai kalbama apie rekordines sumas, dalis aukciono lotų (lotais vadinami aukcione parduodami objektai) kainuoja ne tiek ir daug – po 1000 ar kelis tūkstančius litų. Artėjantis 35-asis Vilniaus aukcionas dėmesį patraukė būtent nedidelėmis pirminėmis kainomis. Šį kartą čia nebus dabar Lietuvoje itin populiarių autorių: Antano Žmuidzinavičiaus, Petro Kalpoko, Justino Vienožinskio. Vietoje jų – profesionalūs, įdomūs tapytojai, kurių darbai nėra labai brangūs, todėl įperkami ne tik užkietėjusiems kolekcininkams: Česlovas Znamierovskis, Vincas Norkus, Vladas Karatajus ir kt. Kaip visada, aukcione siūloma ir grafikos, fotografijos. Tad šį kartą yra iš ko rinktis ir tam turint tūkstantį litų. Tačiau prieš tai verta susipažinti su aukciono kasdienybe ir taisyklėmis.
Kaip formuojamas aukciono rinkinys?
„Kiekvienam aukcionui ruošiamės maždaug tris mėnesius, tad apie pusantros valandos trunkantis renginys Tolerancijos centre – pati grietinėlė. Kiekvieną kartą viskas prasideda nuo balto popieriaus lapo. Paprastai atsiranda keli darbai, kurie turi vieną kryptį, dažniausiai juos atneša kolekcininkai arba atsitiktiniai žmonės, tikėdamiesi parduoti. Supratusi, kokia tai galėtų kryptis, toliau rinkinį formuoju pati – ieškau, kas turi ir norėtų parduoti daugiau mane dominančios krypties darbų ir taip per tris mėnesius gimsta naujas aukciono katalogas,“ – pasakoja Simona Makselienė. Ji taip pat yra atsakinga už tai, kad aukcione būtų parduodami tik originalūs kūriniai, pirkėjui pateikiamas ir kūrinio pasas. 7 metų Vilniaus aukciono istorijoje buvo pora nesusipratimų, dėl kurių į katalogą (bet ne į aukcioną) patekusius kūrinius reikėjo išimti. Kas atsitiktų, jei paaiškėtų, kad aukcione įsigytas kūrinys padirbtas ar neteisingai atributuotas? S. Makselienė tvirtina, kad jei kartais taip nutiktų – savininkui būtų kompensuotos visos išlaidos – juk kalba eina apie reputaciją, kuri šioje sferoje dirbant – pati brangiausia.
Priima ne visus norinčius
Glaudžiausiai aukcionas bendrauja ir bendradarbiauja su kolekcininkais – šie ne tik perka kūrinius, bet ir formuodami kolekcijas apsisprendžia parduoti vieną ar kitą kūrinį. Kartais pasitaiko ir atsitiktinių svečių. Vieni jų atneša kūrinius, apie kuriuos nieko nežino – tokiu atveju darbus reikia atributuoti (nustatyti autorių, sukūrimo laiką), tik tada – vertinti. Raštiškas įvertinimas ir vadinamojo kūrinio paso parengimas kainuoja nuo 50 Lt, bet kaina gali stipriai išaugti, jei prireikia kitų profesionalų konsultacijų ar sudėtingesnių tyrimų (rentgeno ar cheminio pigmento analizės).
Paklausta, kaip atsiranda kaina, kurią matome aukcionų kataloguose, S. Makselienė pasakoja: „Visada klausiame savininko, kokią kainą jis įsivaizduoja. Mūsų pagrindinis kriterijus formuojant kainą – konkretaus autoriaus kūrinių kainų istorija, nustatoma pagal analogus, metus, dydį. Būna menininkų, kurių kainų mes visiškai nežinome, tuomet ieškome panašaus laikmečio ir statuso autoriaus, kurio kaina žinoma“.
Aukcionas priima anaiptol ne visus kūrinius. Pirmasis kriterijus – meninė kokybė. Antrasis – retumas. Pavyzdžiui, Vilniaus aukcionas nedirba su pirminėje rinkoje aktyviais menininkais, tais, kurie kuria intensyviai ir kurių kūrinių galima nesunkiai įsigyti iš studijos ar galerijų. „Tokiu atveju nenorime pasakyti, kad autorius ar kūrinys blogi. Tiesiog tai – ne mūsų aukciono formatas,“ – sako S. Makselienė ir priduria, jog visada susidomi ir dažniausiai į aukcioną priima retesnius, pavyzdžiui, ankstyvuosius šiandien kuriančių menininkų darbus.
Kaip dalyvauti aukcione?
Kelias į aukcioną vienodas visiems. Pirma susipažįstama su artėjančio aukciono spausdintu katalogu arba jo internetine versija Meno rinkos agentūros puslapyje. Tuomet sudominę kūriniai apžiūrimi „gyvai“ kelios dienos prieš aukcioną rengiamoje parodoje. Apsisprendus pirkti pildoma popierinė arba internetinė registracijos anketa – ji tampa ir bilietu į aukciono renginį, kuris tradiciškai vyksta penktadienio vakarą, Tolerancijos centre. Susirinkusiems ir griežtas dalyvavimo taisykles pasirašiusiems pirkėjams įteikiami asmeniniai numerėliai ir prasideda aukcionas.
Renginio nuotaika nepasižymi pompastika ar išskirtine prabanga. Nedaug čia sutiksime ir garsenybių. Be to, kiekvienais metais vis dažniau aukcione dalyvaujama per atstumą: laiškais arba telefonu. Pirmasis variantas – kai aukciono darbuotojams nurodoma konkreti maksimali suma, už kurią gali būti perkamas paveikslas ir jei salėje niekas nepasiūlo daugiau – sandoris įvyksta. Antrasis (populiaresnis) variantas – telefoninis, kai aukciono darbuotoja ar įgaliotas asmuo daro statymus pagal telefonu prisijungusio pirkėjo nurodymus.
Kad nepatyrusio pirkėjo neištiktų Ostapo Benderio tragedija reiktų priminti, jog kataloge nurodoma ir skelbiama aukciono kaina nėra galutinė. Prie jos reiktų pridėti PVM nuo aukciono maržos, kuri sudaro iki 6 procentų kainos. Kiekvienu konkrečiu atveju šis procentas kiek skiriasi, jį galima sužinoti prieš aukcioną.
Pats aukcionas vyksta dalykiškai ir gan greitai, tik rimtesnes kovas dėl vieno ar kito brangesnio loto palydi trumpi plojimai. Pasibaigus aukcionui tradiciškai vyksta vadinamasis „blicas“ – greitai vardinami aukciono metu neparduoti kūriniai tam, kad renginio metu pakeitę planus pirkėjai turėtų progą įsigyti norimą kūrinį. Ar galima įsigyti neparduotą darbą po aukciono? „Pasitaiko tokių, kurie tikisi aukcione neparduotą kūrinį vėliau nusipirkti pigiau. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Priimdami darbą įsipareigojame jį pardavinėti tik aukcione, tad reikia naujos sutarties, kas neretai pakelia kainą. Be to – prieš aukcioną spaudžiu savininkus kiek įmanoma nuleisti norimą kainą tam, kad atsirastų kuo daugiau kūriniu susidomėjusių potencialių pirkėjų. Geriausiu atveju, po ilgų derybų, aukcione neįsigytą kūrinį įsigysite už tą pačią kainą, o dažnai – ir brangiau,“ – sako S. Makselienė.
Į ką atkreipti dėmesį 35-ajame aukcione?
Kolekcininkams pašalinių rekomendacijų nereikia – jie puikiai žino, ko trūksta jų kolekcijoms. Tačiau kiekviename aukcione pasitaiko ir atsitiktinių pirkėjų, norinčių vieno ar kito kūrinio namams, dovanai ar galbūt – būsimai kolekcijai. Todėl S. Makselienės paprašiau įvardinti tris jai asmeniškai įdomius kūrinius. Ilgai dvejojusi, ji galiausiai mini tokį trejetuką: Jono Šileikos paveikslas „Kauno refleksai į Nerį“ (1947), pradinė kaina 14 250 Lt, Valerijos Ostrauskienės „Demonstracija“ (1967), pradinė kaina 12 250 Lt ir Vytauto Balčyčio fotografija „Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia“ (1999), pradinė kaina 600 Lt. Aš pati siūlyčiau atkreipti dėmesį į Mindaugo Skudučio paveikslą „Dvi moterys prie jūros“ (1974), pradinė kaina 7 800 Lt, Rimvydo Kepežinsko ofortą „Einantis“ (1989), pradinė kaina 600 Lt ir Pranciškaus Smuglevičiaus „Antikinę sceną“ (1776–1787), pradinė kaina 7000 Lt.
Vilniaus aukcionas kiekvieną kartą tampa įvykiu. Juk tai vienintelis renginys, kuris jau septynis metus nuosekliai fiksuoja ir viešai skelbia meno kūrinių kainas, kolekcininkų interesų tendencijas. Tad aukciono rinkiniai bei pardavimų rezultatai įdomūs ne tik perkantiems ar parduodantiems, jie taip pat gali būti įdomia lietuviškosios dailės edukacine medžiaga.
