Vilniaus asmenybių galeriją pildantis Tomas Venclova: Petro Cvirkos vadinti skundiku negalima

Daugiakultūrinio Vilniaus paveikslas be valstybės ir visuomenės veikėjų, mąstytojų, menininkų, mokslininkų, avantiūristų, nusikaltėlių, keistuolių ar miesto istorijoje pėdsaką palikusių žmonių – nebūtų pilnas. 2017-aisiais Jeilio universiteto literatūros profesorius Tomas Venclova išleido pirmąjį enciklopedijos „Vilniaus vardai“ tomą (R. Paknio leidykla). Šios, kaip autorius buvo įžangoje įvardinęs, „Vilniaus asmenybių galerijos“ papildymą jis tęsia išleisdamas antrąjį tomą – „Vilniaus vardai II. Papildymų knyga“, kurį penktadienį pristatė Vilniaus knygų mugėje.

Yra „daug pražiopsotų asmenybių“

Leidinyje poetas, intelektualas pristato asmenis, nepatekusius į ankstesnį tomą: mirusius po 2016 metų gruodžio 31-osios, taip pat daugybę kitų epochų veikėjų, gyvenusių ir dirbusių Vilniuje arba susijusių su mūsų sostine.

Į antrąjį tomą įtraukta virš aštuonių šimtų asmenybių. „Leidykla nusprendė ne praplėsti ankstesniąją laidą, bet padaryti papildymo tomą – viską sudėjus – 1300 asmenybių. Yra taisyklė – turi būti miręs. Deja, per tą laiką mirė nemažai žmonių: režisierius Eimuntas Nekrošius, operos solistas Virgilijus Noreika, aktorius Regimantas Adomaitis... daugybė...“, – nutęsė T. Venclova.

Anot autoriaus, yra „daug pražiopsotų asmenybių“, kurie neįtraukti į leidinius: „Leidykla paprašė sudėti visus vyskupus, vaivadas, kaštelionus – juos įtraukiau. <...> Yra keli straipsniai, kur telpa keliolika asmenų. Tarp jų – žmonės, kurie kovojo už lietuvybę, nemokėdami lietuviškai, buvo kurie buvo bedieviai, bet kovojo už lietuviškus pamokslus. <...> Sudėjus visus – bus 1400, ir tai visą laiką save gaudau, kad kažką pražiopsojau. Štai važiavau į Santariškes – Broniaus Laurinavičiaus aikštė – neįtrauktas, kaip ir Vytautas Kasiulis (labiau susijęs su Kaunu, bet Vilniuje yra jo vardo muziejus) panašiai ir Vincas Kudirka (nors ir nesusijęs su Vilniumi, kažin, ar yra jame buvęs, bet stovi jo paminklas vienoje pagrindinių miesto aikščių), tenka jį įtraukti... nori nenori“, – konstatavo T. Venclova.

Kiekviena biografija – užuomina

Ši knyga, anot autoriaus, niekada neturės galo. „Turiu vilties, kad bus išleista po mano mirties, kuri apjungs visas parašytas knygas – bus su priedais, kuriuos pražiopsojau, ir tie, kurie pasitrauks iš mūsų tarpo, norėtųsi, kad tokių būtų kuo mažiau...“, – tęsė T. Venclova.

Eseistas, kultūrininkas Vytautas Toleikis sakė, kad įdomu skaitant pajusti, kad biogramas rašo lituanistas poetas.

„Kiekviena biografija – užuomina – na, buvo priešiškas lietuvių kalbos įvedimams bažnyčioje – visą laiką autorius pastebi tuos dalykus, nereikia ypatingo padidinamojo stiklo, kad tai pastebėtum. Žinai, kad žmogus stovi ant tvirto pamato. Ypatingai sužavėjo atsigręžimas į legendinius žmones – Rožytė ( Vilniaus simboliu tapusi Vida Gumbytė-Rožytė, – aut. past.) atsiranda ekrane, Zaremba – Vilniaus universiteto sargas, jo asmenybė, kaip jis prisidėjo, kad stogas neužsidegtų per bombardavimus ir panašūs dalykai – atsigręžimas į visus žmones, ne tik tautinių konfesinių, bet ir socialinių; tas knygoje be galo vertinga. Kas dar imponuoja? Tegu Tomas girdi – tai yra intelektualo knyga“, – pastebėjimais dalijosi V. Toleikis.

Pokalbį moderavęs Donatas Puslys domėjosi, kokiais principais T. Venclova rėmėsi sudarydamas biogramas, kur ieškojęs informacijos, praturtintos tokiais „perliukais“ kaip „Vytauto Tomkaus kokteilis“?

„Tai primena meškeriojimą, suteikia maždaug tiek pat malonumo. Užmeti kabliuką su plūde – būtinai kas nors prikimba, vieną dieną vienas, kitą – kitas. Ką beskaitytum, galvoji, gal čia kas nors turi bendro su Vilniaus vardais. Pasižymi, kad reikia apie šitą asmenį paieškoti medžiagos. Dabar tos medžiagos nemažai galima rasti internete – jokiu būdu nesakyčiau, kad nusirašinėju iš Vikipedijos, bet irgi naudoju, bet dažnai yra įvairių straipsnių, juose – įdomių citatų, kaip sakykime, apie Tomkaus kokteilį. Į tą knygą patenka įvairūs žmonės, ne tik keistuoliai kaip paminėta Rožytė, yra nusikaltėliai – Borisas Dekanidzė. Kaip jo neįdėsi? Tai paskutinis asmuo, kuriam Lietuvoje buvo įvykdyta mirties bausmė (apskritai, iš principo esu nusistatęs prieš mirties bausmę). Bet ką darysi, buvo įvykdyta – reikia tai pažymėti. Ir daugiau tokių yra, visokių šarlatanų“, – pažymėjo T. Venclova.

Paminklai asmenybėms, kurios neišlaikę istorijos testo

Enciklopedijos pristatyme dalyvavusi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė pasiteiravo T. Venclovos, koks jo požiūris į tarsi grybus dygstančius paminklus, asmenybėms, kurios neišlaikę laiko ir istorijos testo. Ar nemanąs, kad jų įpaminklinimas būtų korektiškesnis lentelėmis, o ne statulomis, kurių, anot K. Sabaliauskaitės, pristatyta per Nepriklausomybės metus. Kaip menotyrininkė ji tikino mananti, kad „tai yra estetinis fiasko.“

„Labiausiai iškyla klausimas dėl Antano Smetonos paminklo. Daug iškyla ginčų, manau, kad jį pastatys, bet nesu Smetonos fanatikas, nesu didelis šalininkas, kad jis būtų statomas, ypač toje vietoje, kuri siūloma – priešais buvusį Lietuvos rusų dramos teatrą, kaip dabar dideli patriotai pervardino Vilniaus senąjį teatrą. Nemanau, kad reikėtų. Manau, kad visiškai užtenka A. Smetonai statulos Kaune, prieš prezidentūrą, šalia Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus, kurie turi daugiau teisių į prezidento titulą negu Smetona“, – įsitikinęs T. Venclova.

„Vilniaus varduose“, tęsė T. Venclova, apie Smetoną yra didokas straipsnis, kur pasakyta apie jį ir gero, ir blogo. „Pasakyta tokiomis proporcijomis, kurias aš asmeniškai laikau teisingomis. Nereikia skubėti su tomis statulomis, tikrai dažnai užtektų lentos. Galima daug ginčytis“, – svarstė jis.

Cvirka (ne)buvo išdavikas?

T. Venclova prisipažino, kad iki šiol lieka priešininkas to, kad pašalintos Žaliojo tilto statulos, ir Petro Cvirkos paminklas.

„Dėl Cvirkos – savivaldybės užsispyrimas. Kultūrininkai priešinosi, bet neturėjo balso. Savivaldybė pašalino, ta proga jis buvo apšmeižtas, kadangi buvo pasakyta, kad jis įskundė poetą Kazį Jakubėną. Yra dokumentiškai įrodyta, kad jis neįskundė, kad K. Jakubėnas buvo areštuotas, nes jo pavardė iškilo tardant Joną Noreiką – irgi kontroversišką asmenį. Cvirka gana bjauriai kalbėjo per Jakubėno teismą... <...> Cvirkai kaip liudininkui galima kai ką prikišti, bet vadinti jį skundiku ir saugumo agentu – negalima“, – teigė poetas.

„Sakoma, kad negalima naikinti Salomėjos Nėries paminklo, negalima keisti jos vardu pavadintos gimnazijos pavadinimo. Dėl to, kad S. Nėris buvo suklaidinta. Sako, „silpna moteriškė, suklaidino ją vyrai – apgavikai“... Visa tai yra niekai! Nėris buvo pasidavusi vadinamojo revoliucinio romantizmo bangai, kaip ir Cvirka. Bet tai, mano manymu, neturi lemti mūsų požiūrio į ją, poetė parašė daug gero. Paminklas – ir Nėriai, ir Cvirkai galėtų būti, mano požiūriu. Na, ką darysi, nėra tai nėra. S. Nėries – dar yra“, – dėstė savo nuomonę T. Venclova.