I. Allende savo kūriniuose nagrinėja giminės paslaptis, kelius ir klystkelius: slaptos meilės užkulisius, sąžinės priekaištus, skirtingų kultūrų sankirtas. Skaitomiausių knygų autorė (šiandien jau yra išleista daugiau nei 75 mln. jos kūrinių kopijų), preciziškai derina istorinius faktus ir žmogiškuosius jausmus, aistrų pasaulį, neapleidžia dvasinio matmens.

Skaitytojų neliko nepastebėtos į lietuvių kalbą išverstos knygos: „Afroditė“, „Dvasių namai“, „Fortūnos duktė“, „Sepijos portretas“, „Žvėrių miestas“, „Auksinio drakono karalystė“, „Pigmėjų giria“, „Zoro jaunystė“, „Eva Luna“, „Inesė“, „Apie meilę ir šešėlius“, „Visos mūsų dienos“ ir kt.

Britų dienraštis „The Telegraph“ stebisi moters stiprybe, jos gyvenimo istoriją pavadindami tiesiog neįtikima.

Negandos, tremtis, dukters Paulos mirtis, ištisi šeši mėnesiai praleisti prie jos lovos (28-erių metų mergina nugrimzdo į komą dėl genetinio sutrikimo, įgimtos porfirijos) darė įtaką rašytojos kūrybai. I. Allende prie dukters lovos praleido ištisus šešis mėnesius. Slaugydama rašė šeimos istoriją, kad „sugrąžintų ją į gyvenimą“.
Isabel Allende „Paula“ (leidykla „Alma littera“, 2009)

Sukrečiančių išgyvenimų gniuždoma autorė nenustoja tikėjusi įkvėpimu, tęsia savo literatūrinę karjerą.

Naujausia literatūros legendos I. Allende knyga „Mano sielos moterys“ – tai jos asmenine patirtimi paremti apmąstymai apie moters galią, feminizmą ir apskritai buvimą moterimi. Atvirai dalindamasi savo gyvenimu, ji ragina moteris būti savimi ir, užuot bėgus nuo savo amžiaus, jį mylėti. Ši kupina išminties, šilumos ir maištingo polėkio knyga, anot kritikų – tikras įkvėpimas. Ją skaitant esą nesunku suprasti, kaip gimė šitokia daugybė rašytojos sukurtų nepaprastų moteriškų personažų.

– Jei turėtumėte galimybę kurią nors savo knygą perrašyti, pataisyti, ar darytumėte tai?

– Kai mano knygos išleidžiamos, apie jas nebegalvoju. Žinoma, kas nors visada gali pataisyti arba pagerinti tekstą. Niekada iki galo nebaigiu knygos... Tiesiog pasiduodu.

– Kur semiatės idėjų?

– Atrodo, tarsi apsakymus nešiočiausi savyje. Kai kurie sparčiai auga, ima erzinti, tad galiausiai turiu juos užrašyti. Kartais įkvėpimas ateina iš mano asmeninio gyvenimo arba žmonių, kuriuos pažįstu, kartais iš kelionių, knygų ar filmų…

Nežino kokia bus atomazga

– Rašote spontaniškai ar detaliai apgalvojate būsimos knygos fabulą?

– Daug neplanuoju, bet nerašau, jei nežinau kelio. Sėdu prie kompiuterio ir leidžiu istorijai tekėti. Jeigu tai istorinis romanas, kaip „Fortūnos dukra“, ar „Portretas sepija“, tuomet stengiuosi atsargiai rinktis laiką ir vietą, nes jos tampa teatru, kur vaidins būsimi personažai… Visgi, kai pradedu rašyti neturiu menkiausio supratimo, kokia bus istorijos atomazga.

– Herojai panašūs į jus?

– Kitados perskaičiau tokią tezę, kad kiekvienas veikėjas yra autoriaus atspindys, tačiau nesu tikra, ar yra tas pasakymas teisingas. Atpažįstu šiek tiek savęs, bet jie nėra labai susipynę su manimi.

Kritikams nerašo

– Esate atspari kritikai?

– Nerašau kritikams. Per trisdešimt rašytojos karjeros metų teko sulaukti įvairių atsiliepimų – gerų ir blogų recenzijų. Išmokau į kritiką nereaguoti, nekreipti pernelyg daug dėmesio į ją.

– Ar bent vienas skaitytojas tapo jūsų geru draugu ar pažįstamu?

– Kiekvieną dieną sulaukiu bemaž tūkstančio laiškų, rašo skaitytojai iš viso pasaulio. Stengiuosi atsiriboti, atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo. Visgi, būna, kad ir susidraugaujame.

Saugo artimųjų privatumą

– Skaitant knygą „Visos mūsų dienos“ galima susidaryti nuomonę, kad šeima nėra patenkinta jūsų profesija… Kaip jie su šia situacija susitaikė?

– Kai kurie šeimos nariai nemėgsta tapti knygų herojais. Stengiuosi saugoti jų privatumą, prieš publikuodama parodau jiems savo rankraštį. Kartais turiu šį tą pakeisti, kartais net perrašyti… Taip, yra buvę, kad žmogus atsisakė „būti“ mano knygoje.
Isabel Allende

– Kokias knygas pati skaitote?

– Kai ruošiuosi rašyti knygą, skaitau viską, ką tik galiu rasti konkrečia, mane dominančia tema. Laisvalaikiu renkuosi grožinę literatūrą. Patinka jaunų, naujų rašytojų knygos…

– Jei galėtumėte prisiimti autorystę kokios nors knygos, kurią pasirinktumėte ir kodėl?

– Tai neįmanoma. Egzistuoja šimtai nuostabių kūrinių. Apgailestauji, kad nesi jų autorius, ir tiek.

Neapsikentė gyvenimo bijant

– Daug metų praleista svetur – esate kilusi iš Čilės, dabar gyvenate Amerikoje. Kodėl palikote Čilę? Laikote save amerikiete ar čiliete?

– 1973-aisiais Augustas Pinochetas karinio perversmo metu nuvertė prezidentą Salvadorą Allende. Prasidėjo 17 metų trukusi karinė diktatūra.

Perversmo pradžioje dangsčiau žmones bėgančius nuo represijų. Neapsikentusi gyvenimo nuolat bijant palikau savo kraštą, išvykau su dviem savo vaikais Paula ir Nicolu. Gyvenome Venesueloje kaip pabėgėliai beveik 13 metų. Viena mano pėda Čilėje, kita – Kalifornijoje.

Nors dabar mano namai yra Kalifornijoje, nenuleidžiu akių nuo Čilės – ji mano gyslose…

– Ar jaučiatės taip, lyg būtumėte tremtyje?

– Visur esu užsienietė, nes tenka nuolat kraustytis iš vienos vietos į kitą. Kur mano šaknys? Sakyčiau, kad jos yra mano knygose, mylimuose žmonėse. Niekada visiškai nepriklausysiu vietai ir nesuprasiu visų taisyklių, kitų subtilybių. Tai naudinga rašytojui – nuolat klausytis, stebėti ir klausti.

– Kuriate gimtąja – ispanų kalba?

– Taip, ispaniškai. Nepatirčiau nepatogumų rašydama angliškai, tačiau prigimtine kalba mąstau ir sapnuoju… Rašyti galiu tik savo sapnų kalba.

– Įkvėpimai… Ar jie aplanko?

– Kelionės, skaitymas labai įkvepia, tačiau panašu į tai, kad ir filmai gali peraugti į pasakojimą.

– Kiek svarbūs asmeniniai patyrimai?

– Esu gera klausytoja, turiu puikią atmintį. Kiekvienas žmogus gali papasakoti savo istoriją, tačiau aprašyti gebu tik tą, kuri palietė mane asmeniškai. Rašau apie tai, kas iš tiesų mane sujaudina. Istorija turi tarsi prisišlieti prie kokio nors man ypatingo patyrimo arba įsitikinimo. Turiu šimtus sėklų savo pilve, kiekviena jų – yra sumanymas, tačiau tik viena gali sudygti. Netrunka užkariauti vaizduotę. Svajoju, svarstau apie tai, o visata suteikia galimybę gauti visą pasakojimui būtiną informaciją. Tik tada suvokiu, kad esu pasiruošusi rašyti.
Naujausia Isabel Allende knyga „Mano sielos moterys“ (leidykla „Alma littera“)

Literatūra kaip sportas

– Kaip jaučiatės, kai pradedate rašyti, kokia kūrybinio proceso patirtis?

– Visas savo knygas pradedu rašyti sausio 8-ąją. Išskirtinai bauginantis procesas. Dažniausiai turiu tik sumanymo, vietos ir laiko eskizą. Visa kita ateina palaipsniui, kurią nors dieną. Rašau kasdien, brandinu mintis širdyje. Atsiduodu kūrybai, gyvenu būsima knyga…

– Sausio 8-oji. Kuo ypatinga ši diena?

– 1981-aisiais, dar gyvendama Venesueloje, telefonu gavau žinią, kad mano senelis miršta. Pradėjau rašyti jam laišką, kuris laikui bėgant pavirto į pirmąjį mano romaną „Dvasių namai“. Ypatingos sėkmės sulaukusi knyga. Tad stengiuosi sugauti tą dieną mane aplankiusią sėkmės paukštę.

– Ką patartumėte pradedantiesiems rašytojams?

– Literatūra kaip sportas. Sportininkai treniruojasi kasdien, kad raumenys taptų tvirti, kad laimėtų rungtynes. Taip pat ir dėl literatūros: rašai diena iš dienos, tai tavo treniruotė. Niekas nemato kančių, niekam neįdomu, kiek jėgų įdedi į knygą. Įskaitomi tik rezultatai. Nereikia tikėtis, kad rašymas padės išgarsėti ar kam nors padės. Tačiau jei esi gimęs būti rašytoju, kad ir kas būtų, rašysi, nes tau tiesiog reikia paties proceso. Jei nustosi rašęs, neparašytų žodžių svoris tave sutraiškys.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)