Šiame jaudinančiame įtempto siužeto detektyviniame romane pasakojama jautri istorija apie seserų santykius, žudančią priklausomybę ir sukrečiančius likimo smūgius.
Abi seserys gyvena ir dirba Kensingtono gatvėse, tačiau jų kasdienybė tokia skirtinga... Ir viena jų dingsta. Narkotikų nualintame Filadelfijos rajone, Kensingtone, kadaise neišskiriamos seserys atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Keisė gyvena gatvėje – priklausomybės gniaužtuose. Mikė tuose pačiuose kvartaluose dirba policijos pareigūne. Jos nebebendrauja, bet Mikė nuolat nerimauja dėl sesers.
Kai Keisė staiga dingsta, Mikės patruliuojamame rajone įvyksta virtinė paslaptingų žmogžudysčių. Vyresnioji sesuo, nepaisydama jokių pavojų, siekia surasti nusikaltėlį. Ir savo seserį – kol dar ne per vėlu.
Iš anglų kalbos vertė Renata Vereikienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Rytą Filadelfijos policija vis dar nėra paskelbusi Polos pavardės žiniasklaidai.
Panaršiusi internete greit randu feisbuko puslapį, draugių sukurtą jos atminimui. Ten parašyta, kad šį ketvirtadienį Šventojo Atpirkėjo bažnyčioje vyks Polos laidotuvių pamaldos. Esą ji bus pašarvota uždarame karste. To priežastis suprantama ir kelianti šleikštulį.
Nusprendžiu eiti.
Visą dieną laukiu žinių apie Polos mirties aplinkybes. Noriu įsijungti žinias (gal įtariamasis jau areštuotas?), bet bijau nugąsdinti Tomą, todėl klausausi vietinio radijo per mobilųjį, užsidėjusi senas, spintos dėžėje rastas ausines. Su ausinėms ant galvos tvarkau kambarius ir skalbiu, kol Tomas stato įmantrų labirintą iš medinių traukinuko bėgių.
– Ko klausaisi? – keliskart smalsauja sūnus.
– Žinių.
Naktį kieme budėjęs patrulis pasišalino, bet kartais mūsų gatve lėtai pravažiuoja kitas policijos automobilis. Matau jį pro kambario langą. Jo vaizdas veikia raminamai, o kitąsyk atrodo grėsmingai, it blogio pranašas, ir verčia mane jaustis medžiojama. Stengiuosi nerodyti nerimo, bet Tomas labai pastabus; supranta, kad kažin kas atsitiko.
Mano klausoma radijo stotis – tai vietinis visuomeninio radijo padalinys, kuriame dirba Lorina Sprait. Pasibaigus valandinei laidai, išgirstu vedėją sakant jos pavardę.
Staiga prisimenu, kad buvome susitikusios „Bombonešio“ kavinėje, ir ji pakvietė Tomą pas Lilą. Man šauna į galvą mintis paklausti Lorinos, ar Tomas negalėtų apsilankyti ketvirtadienį, tuo metu, kai vyks gedulingos pamaldos. Tarpušvenčiu Spring Gardeno mokyklėlė uždaryta, vadinasi, Lorina irgi gali būti namuose.
Nuėjusi į savo kambarį paskambinu jai ir palieku balso pranešimą, kuriame pasakau turinti eiti į laidotuves ir pasiteirauju, ar tą dieną Tomas negalėtų aplankyti Lilos. Po minutės Lorina man perskambina.
– Atleisk, – sako. – Nepažinau tavo telefono numerio. Puiki mintis. Kaip tik svarsčiau, kuo užimti Lilą. Tas tarpušventis, regis, niekada nesibaigs, – susijuokia Lorina, bet tuojau surimtėja. – Apgailestauju dėl draugės.
– Ačiū, – padėkoju. – Ji nebuvo... nebuvo artima draugė, – paaiškinu. – Veikiau sesers draugė, nei mano.
– Vis tiek, – sako Lorina. – Šeimos draugė. Niekam nelinkėtum mirti jaunam.
– Taip, – sutinku. – Teisybė.
***
Polos laidotuvėse skysta žmonių, nors Filadelfijos policija galų gale vis dėlto įvardijo žiniasklaidai jos pavardę. Pasirodau bažnyčioje dešimt minučių prieš mišias ir iš įpročio kluptelėjusi priešais altorių sėdu į galinį suolą.
Esu čia dėl dviejų priežasčių. Visų pirma – iš pagarbos Polai. Nė nežinau, ar tikiu pomirtiniu gyvenimu, bet esu tvirtai įsitikinusi, kad čia, žemėje, turime stengtis gyventi dorai. Jei kol kas nežinau, ar paminėdama kolegoms Polos pavardę prišaukiau jai mirtį, dėl vieno dalyko neabejoju: savo elgesiu išdaviau jos pasitikėjimą. Todėl esu čia, kad ištaisyčiau klaidą.
Antra – nujaučiu, kad bažnyčioje nugirsiu naudingų pokalbių ir spėlionių apie Polos mirties priežastį.
Rytą apsivilkau juodas kelnes ir juodus marškinius, bet ūmai supratau, kad atrodau kaip Dži, apsitaisiusi maisto gamintojos uniforma. Todėl vietoj juodų pasirinkau pilkus marškinius; nenorėdama niekam kristi į akis, negražinau nei veido, nei plaukų.
Iš bažnyčios galo man matyti užsėstos pirmosios suolų eilės, tačiau likusi erdvė tuščia. Daugumą susirinkusiųjų esu mačiusi 24-jame rajone arba pažįstu iš vidurinės mokyklos laikų. Vieni lankytojai blaivesni, kiti apkvaitę. Štai būrelis kartu sėdinčių vyrų; vienas iš jų įnirtingai kosti, kitas snūduriuoja. Matau nemažai moterų, dalį kurių esu areštavusi.
Šventojo Atpirkėjo parapijai priklausė pradinė mūsų mokykla; į šią didžiulę akmeninę bažnyčią vaikščiodavome vaikystėje. Joje vėsu ir vasarą, o tokią žiemos dieną, kaip šiandien – šalta. Su šia bažnyčia mane sieja daug prisiminimų: joje priėjau pirmosios Šventosios Komunijos. Vilkėdama tą pačią suknelę, dvejais metais vėliau priėjo ir Keisė. Vis dar matau ją – tarsi mažytę nuotaką, mėginančią žengti lėtai, kai taip maga skubėti.
Visai įmanoma, kad pamaldose dalyvauja ir Keisė. Ji, be abejo, jau žino apie Polos mirtį, todėl gali būti, kad nusprendė ateiti. Tačiau aš niekur jos nematau. Vis dar nematau. Kada ne kada grįžteliu pažiūrėti, ar nestovi prie durų.
Prasideda pamaldos. Kunigas – tėvas Stivenas, kuris tarnauja čia taip seniai, jog vadovavo ir mūsų motinos laidotuvėms, greitai beria žodžius, monotoniškai atlikdamas apeigas. Liguista mano vaizduotė kužda, kad per pastaruosius du dešimtmečius šiose apylinkėse padaugėjo laidotuvių mišių. Tėvas Stivenas atrodo apsipratęs su savo vaidmeniu.
Kitapus manęs pirmoje eilėje matyti Polos motinos profilis. Ji vilki džinsais, avi sportbačiais. Stovi susisupusi į šiltą striukę, nelyg papildomą apsaugos sluoksnį. Laiko sukryžiavusi ant krūtinės rankas, keistai į lubas atsukusi delnus. Žiūri nudelbusi akis sau į plaštakas, tarsi sūpuotų ant rankų dukters prisiminimą, atmindama Polos, kai ši buvo kūdikis, šilumą ir artumą. Svarstydama, kas atsitiko.
Franas Malronis, vyresnysis Polos brolis, rėžia kalbą, kupiną savo paties įtūžio ant nusikaltėlio.
– Kad ir kas ją nužudė!.. – kartoja įnirtingai, purtydamas galvą su tiek pykčio, kiek tik gali sau leisti bažnyčioje. Tėvas Stivenas atsikrenkščia. Baigdamas kalbą Franas užsimena širsdavęs ant Polos, kad nuolat prisiverda košės. Geru žodžiu atsiliepia apie sesers humoro jausmą, prisimena, koks mielas ji buvo vaikas.
– Tiesiog nežinau, kas nutiko, – pakartoja keletą kartų. – Gaila, kad elgėsi taip neprotingai, – taria tas žmogus, kuris prijunkė savo artimuosius prie kvaišalų, galų gale visus juos sužlugdysiančių.
Ceremonija baigiasi. Prie durų rikiuojasi palyda. Jos priekyje, prie pagrindinių durų, atsistoja Franas Malronis, jo motina ir dar kažkas – galbūt senelis.
Keisė taip ir neatėjo.
Nusėlinu į šoninį taką ir atsistoju už moterų, matytų patruliuojant 24-jame rajone. Tai Polos draugės, su kuriomis kadaise draugavo ir Keisė.
Stoviu nudūrusi akis į telefoną, apsimetu nerūpestinga, jei atsisukusios kartais mane pamatytų. Dauguma, manau, pažintų, nors šiandien ir nevilkiu uniformos.
Moterys kalbasi kone kuždomis, bet aš girdžiu jų pokalbio nuotrupas ir ypač dažnai kartojamą žodį, atskleidžiantį jų požiūrį.
– Tas pislys, – sako viena.
– Tas pislys, – pakartoja kita.
Iš pradžių man pasirodo, kad kalbama apie Franą Malronį, nes moterys žvelgia jo pusėn, tačiau paskui pokalbis pakinta. Vienu metu aiškiai išgirstu žodį „faras“. Kitą kartą klausą pasiekia frazė „netinkamas bičas“. Girdžiu paminint užstatą. Man geriausiai matyti moterų pakaušiai, bet kai viena kuri grįžteli profiliu ir, palenkusi galvą kažin ką šnabžda į ausį kitai, spėju pastebėti ir veido išraiškas.
Staiga Polos draugė, stovinti nugara į kitas ir atsisukusi pasiklausyti, kas kalbama, pastebi mane ir suakmenėja.
– Ei, – sako kalbančiajai. – Ei. Čiaupkis.
Pasekdamos jos žvilgsnį visos atsigręžia į mane. Toliau dėbsau į telefoną, nuduodama, kad nepastebiu. Vis dėlto akies krašteliu regiu, kad moterys nė nemano nusisukti.
Stovinčioji arčiausiai manęs, ta, apsivilkusi violetiniais džinsais, yra žemo ūgio, bet iš pažiūros stipraus kūno sudėjimo. Ji beda pirštu tiesiai į mane, kone į krūtinę, ir nori nenori aš pakeliu akis.
– Ir tau užteko sušikto įžūlumo čia pasirodyti?
Jos plaukai surišti ant pakaušio į uodegą. Segi auskarus, siekiančius kone iki apykaklės.
– Atleiskite? – sakau.
– Tikrai turi už ką atsiprašyti, – atitaria kita moteris.
Visos ima grėsmingai artintis prie manęs – atstačiusios smakrus, susikišusios į kišenes rankas.
– Nešdinkis iš čia po velnių, – sako moteris, vilkinti violetiniais džinsais.
– Nesuprantu, – sakau jai.
– Tu ką, kvaila? – prunkšteli Polos bičiulė.
Niekada nemėgau šio žodžio. Suraukiu kaktą.
– Girdi? – ji ima spragsėti pirštais man priešais veidą. – Girdi? Varyk namo. Nešdinkis.
Savo priešininkėms už nugarų pastebiu kažin kokį netikėtą sujudimą. Kažkas eina į bažnyčią, braunasi prieš išeinančiųjų būrį.
Iš karto jos neatpažįstu.
Rusvi plaukai, veik tokie patys, kokius menu ją turėjus vaikystėje. Blyškus veidas. Akiniai. Niekada nesu mačiusi jos su akiniais.
Keisė. Mano sesuo.
