Viena po kitos per Europą nuvilnija krizės. Prie tokios būsenos, regis, jau imama prirasti. Ir vis dėlto nors esame linkę kalbėti apie tai apibendrintai, skaičiuoti liūdną statistiką ir lyginti, kokių gelbėjimosi priemonių planų griebiasi skirtingų valstybių vyriausybės, tačiau už šių krizių pirmiausia slypi realūs žmonės ir jų konkrečios gyvenimo aplinkybės.
Šias tikras istorijas ir pasakoja penki spektakliai bei devyni trumpametražiai filmai, sukurti Geothe's instituto inicijuoto „Europolio“ projekto rėmuose. Į senojo pasaulio virsmą naujuoju čia žvelgiama iš skirtingų geografinių taškų, tačiau ta pačia linkme – į čia, greta mūsų esančių žmonių, taigi ir į mūsų pačių, likimus, gyvenimą Europos tapatybės griūties akivaizdoje, į individualius žmonių pasakojimus ir tai, kaip jie visi kartu kuria miestų, valstybių, žemyno, dabartinio pasaulio istoriją.
13-ajame tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ ypatingas dėmesys skiriamas „Europolio“ programai, kurios vienu iš partnerių yra ir „Sirenų“ festivalis kartu su Geothe's institutu, Miuncheno „Münchner Kammerspiele“ teatru, Onasio kultūros centru Atėnuose, Marijos Matos teatru Lisabonoje ir „Tiger Dublin Fringe“ festivaliu.
Dokumentinis eksperimentas scenoje
Nuo 2015 m. spalio mėn. Nacionalinio teatro Atėnuose Eksperimentinės scenos meno vadovai Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris dokumentiniame spektaklyje „Švarus miestas“ pasitelkia graikų kraštutinių dešiniųjų neo-nacistinės pakraipos „Auksinės aušros“ partijos retoriką apie šalies išvalymą nuo imigrantų ir apvertę ją aukštyn kojom, klausia: o kas vis dėlto valo šį miestą, šią šalį? Kodėl dauguma valytojų yra moterys imigrantės? Ar jos „gimė“ valytojomis? Ir kodėl vartojame žodžius „valymo operacija“ apibūdami policijos ar kitų pajėgų veiksmus, nukreiptus „išvalyti“ viešąsias erdves nuo „nepageidaujamų“ asmenų – imigrantų, benamių, marginalų?
Tirdami „švarumo“ ir „tyrumo“ rasizmą, fašizmo apraiškas ir moterų imigrančių padėtį Graikijoje bei „valytojos“ tapatybę, į nusistovėjusius stereotipus režisieriai siūlo žvelgti realių žmonių akimis – čia pat scenoje jie laužomi klausantis asmeninių tikrųjų valymo eksperčių istorijų: valytojomis Atėnuose dirbančių imigrančių iš Filipinų, Moldovos, Albanijos, Pietų Afrikos ir Bulgarijos.
Dokumentinio teatro kūrėjai klausia, kas jos tokios, kasdien švarinančios traukinių stotis, prekybos centrus ir turtingųjų vilas? 9-ajame deš. tai buvo emigrantės iš Filipinų, 10-ajame deš. – moterys iš Balkanų ir kitų posovietinio bloko šalių, po 2000-ųjų daugiausiai iš Azijos ir Afrikos. Tačiau visos jos vietinių gyventojų akimis matomos kaip bendra vienalytė imigrančių masė – ta tylioji moteriška visuomenės paraštėse esanti socialinė grupė.
Vis dėlto spektaklis išvengia slogaus tragizmo pinklių, net ir į nepaprastas ir toli gražu nevisuomet smagias penkių moterų imigrančių istorijos scenoje pristatomos puikiu „Rimini Protokoll“ stiliumi: jos linksmai ir atvirai, be pagražinimų pasakoja apie savo darbą Graikijoje, atranda savyje jėgų, orumo, o pabaigoje kaip emancipacijos ženklą regime jas šokančias „zeibekiko“, kuris tradiciškai laikomas Graikijos vyrų šokiu.
„Šio spektaklio sumanymas gimė prieš porą metų, kai pačiame ekonominės krizės įkarštyje pasigirdo šūkiai „išsivalykime!“ ir dalis Graikijos visuomenės špagas nukreipė į atpirkimo ožiais tapusius šalyje gyvenančius užsieniečius, imigrantus ir pabėgėlius. Tokie rasistiniai pareiškimai buvo tiesmuki, niekas nesistengė jų sušvelninti, todėl mums pasidarė įdomu patyrinėti, kaip vartojamos „grynumo“ ir „švaros“ sąvokos dešiniųjų retorikoje.
„Švarus miestas“ – tai šiuolaikinis pasakojimas apie Graikiją svetimųjų akimis. Po daugelio mėnesių, praleistų stebint imigrantų bendruomenes, galiausiai apsistojome prie moterų imigrančių, kurios paprastai būna ta tylioji imigrantų mažuma, apie kurią viešosiose erdvėse menkai kalbama,“ – sako spektaklio režisieriai.
Šešiolika renginių per keturias dienas
Šią savaitę festivalio programoje bus parodyta 11 spektaklių, vienas dokumentinis filmas, dvi dramaturgijos ekranizacijų peržiūros ir vyks dveji susitikimai su spektaklių kūrėjais. „Geros dienos!“ kasininkes ir „Švaraus miesto“ valytojas, su kuriomis po spektaklių vyks susitikimai, kviečiantys žiūrovus pažinti spektaklių kūrimo užkulisių subtilybes, spalio 8, 9 dienomis keis vokiečių paslapčių nutekinimo specialistai „machina eX“, net septyniskart pristatysiantys interaktyvų pasirodymą LNDT Studijoje.
Taip pat savaitgalį bus galima susipažinti ir su kinematografine programa: spalio 8 d. „Skalvijoje“ į nemokamą peržiūrą kvies režisieriaus Marcino Latałło dokumentinis portretas apie vieną garsiausių lenkų teatro režisierių Krzysztofą Warlikowskį. Vienoje filmo scenų aktorius Adamas Ferency užsimena apie „Warlikowskio šventovę“, tad filmo režisierius bando pažvelgti į šią paslaptingą „instituciją“ iš vidaus.
O spalio 9 d. bare „Peronas“, įsikūrusiame Geležinkelio stotyje, iš kurios šiemet festivalio organizatoriai kvietė į susipažinti su „Sirenų“ gausmu, kartu su Lenkijos institutu Vilniuje bei Lenkų filmų festivaliu bus pristatyti du „Teatrotekos“ archyvo perlai: 2013 m. sukurti, apdovanojimų ir tarptautinio pripažinimo sulaukę filmai „Valentina“ bei „Lagaminas“.
