Vaidoto Žuko paroda primena sovietmečiu vykusius menininkų persekiojimus: apmaudu, kad iki šiol vengiama kalbėti

Deganti Lietuva

„Tais laikais mes irgi auginome plaukus, per karinį parengimą užsikišdavome juos už kalnieriaus, šiek tiek apgaudinėdavome! Vasarą vykdavome į Palangą, sėdėdavome ant akmenų. Kaip tik 1972-aisiais sovietinė milicija suiminėdavo ilgaplaukį jaunimą, nutempę nukirpdavo, suspardydavo. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką pasipriešinimą, nesankcionuotą protestą, kuris Kaune rado tinkamą terpę. Protesto eitynėse nedalyvavau, bet į kailį esu ir Vilniuje, ir Palangoje gavęs“, – pradėjo pasakojimą dailininkas, kurio paroda „Deganti Lietuva: nepaklusnumo metų kūryba (1975–1983)“, skirta R. Kalantai atminti, atidaryta Radvilų rūmų dailės muziejuje.

Kaip pažymėjo dailininkas, parodoje eksponuojami darbai atspindi šiek tiek vėlesnius laikus, kai jau 1974-aisiais jis įstojęs į Dailės institutą.

„Paveikslas, kuriuo pavadinimu pavadinta paroda, tapytas 1976-aisiais, tais laikais jį pavadinau „Deganti Lietuva“. Su Kalanta susijęs, nes tapydamas išgirdau per radiją pranešimą apie sovietinius psichiatrus, kurie paskelbė išvadą, kad Kalanta esą nuo ankstyvos jaunystės buvo linkęs į suicidą, nestabilios psichikos... Tai išgirdęs įsiutau ir sukūriau šią kompoziciją: stovinčią figūrą, vietoj veido – apvaizdos akis, rankos lyg su Kristaus stigmomis, Ikaro sparnų vietoje – degančios liepsnos. Kūrinys – literatūriškas“, – konstatavo kūrėjas ir pridūrė, kad šis darbas tapo Radvilų rūmų dailės muziejaus nuosavybe.

Vaidotas Žukas. Deganti Lietuva. 1976–1977. Fragmentas. (Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.)

V. Žukas apmaudavo, kad apie anuometinį persekiojimą iki šiol vengiama kalbėti. „Praėjo trisdešimt laisvės metų: apie tuos laikus, persekiojimą – niekas nekalba. Taip, leidžiamos ir rengiamos proginės knygos, bet jos tik iš dalies atskleidžia esmę. Vėl ištraukiami į paviršių tie patys sovietiniai nomenklatūrininkai ir sistemos propaguotojai, kurie vadinami vos ne laisvės kovotojais... Neturiu nei revanšizmo, nei nuoskaudų, bet man <...> objektyvumas turi būti svarbiausias, nesvarbu, kad ir kokios simpatijos ar antipatijos būtų. Jeigu taip buvo, tai šitie dalykai turi būti iškelti ir paminėti, visais atžvilgiais“, – atkreipti dėmesį į biografijos faktus ragino dailininkas.

V. Žukas paminėjo per kalantinį laiką nukentėjusius žmones – filosofą ir poetą Mindaugą Tomonį, fotografą Vitą Luckų. „M. Tomonis buvo aktyvus žmogus, nuėjęs į tuometinę Kazimiero bažnyčią, kurioje veikė Ateizmo muziejus, jis atsisėdo prie svečių atsiliepimo knygos ir surašė pora puslapių prieš valdžios elgesį. Iškart po šio įvykio jį paguldė į psichiatrinę ligoninę, kurioje pabuvojo ir dar keletą kartų. Galiausiai saugumas jį nužudė, numetė ant bėgių, jo kūną sudarkė traukinys... Mes gyvename šitoje aplinkoje! Genialus fotografas Vitas Luckus – jį irgi daug kas žino (su Modriu Tenisonu jie sukūrė pantomimos teatro fotografijų ciklą), bet jį irgi saugumas persekiojo, jo žūtis su tuo susijusi“, – istorijos šešėliuose atsidūrusių asmenybių garsinimu rūpinosi menininkas.

Iškelti ir paminėti Lietuvos laisvei brangius žmones, nebūtinai tik iš kultūros srities, V. Žuko įsitikinimu, itin svarbu. „1955-aisiais, Vilkyškiuose toks jaunikaitis Pranas Lukošaitis iškėlė trispalvę. Jį už šį poelgį nukankino per tris dienas, o kūną KGB darbuotojai sugrąžino tėvams, pareiškę, kad pats nusižudė. Ar apie tai kalba mūsų žmonės, žiniasklaida, istorikai, literatai?“, – kėlė retorinį klausimą pašnekovas.

„Berniukas iš šilbaravykių pievos“, 1979. Fragmentas. Privati kolekcija.

Neleido dalyvauti jokiose parodose

Šiandien V. Žuko parodoje rodomi kūriniai, kuriuos anuometinė valdžia eliminavo. „Atidus žiūrovas pastebės tuos paveikslų ciklus, kuriuose atvaizduoti nuogi kūnai. Parodinė komisija tais laikais tokius kūrinius išmesdavo, galiausiai paskelbė mane autsaideriu dešimčiai metų, neleido dalyvauti jokiose parodose“, – pasakojo dailininkas.

Jis prisiminė ir kitą nemalonų atvejį iš studijų laiko: „Kai mane metė iš Dailės instituto, tą patį mėnesį buvęs rektorius Vincentas Gečas konfiskavo darbus iš paskutiniosios parodos, nesugrąžino jų iki pat šių dienų, o visai neseniai pats mirė. Deja, tokia realybė... bet ar menotyrininkams įdomu, kad pavogė Žuko išeksponuotą parodą?“

Po pašalinimo iš tuometinio LSSR dailės instituto 1979-aisiais, V. Žukas ir toliau nešdavo darbus pristatyti parodų komisijoms, o atmestus parsinešdavo atgal. Nepaisydamas sisteminio ignoravimo, tapytojas kūrė daug ir kitaip. Nedalyvaudamas viešajame parodiniame gyvenime, menininkas išsaugojo kūrybinę laisvę. Kaip pavyko nepasiduoti?

„Dark Consilium“, 1979. Fragmentas

„Kai pats žmogus turi tam tikrą stuburą, vertybinę sistemą, nenori jos išduoti, žinoma, reikalinga tam tikra aplinka. Mano atveju, gelbėjo šeima. Su žmona nusprendėme turėti gausią šeimą, susilaukėme šešių atžalų. Trys sūnūs ir trys dukros visais laikais man buvo pati didžiausia atrama, – atvirai kalbėjo V. Žukas ir pridūrė, kad vaikus pavyko išauklėti ir išauginti platesnių pažiūrių. – Džiaugiuosi, kad visi išaugo asmenybėmis, turi savo nuomonę apie gyvenimą, kultūrą, politiką, religiją... Nors aplinka ir politinė situacija nebuvo palanki, susikūrėme aplinką, kurioje galėjai būti iš tikrųjų laisvas.“

Su menotyrininkų primetamo tyliojo modernisto apibūdinimu dailininkas nelinkęs sutikti. „Šviesaus atminimo dailininko Lino Katino klausiau, kaip tu reaguoji, kai tave vadina „tyliuoju modernistu“? Jis atsakė, kad tai nesąmonė, jis niekada nebuvęs tylus. Lygiai taip pat ir aš nebuvau tylus. Visą laiką kalbėjau! Galbūt saugumą ir siutino mūsų kalbėjimas, bet šitaip elgiamasi kovojant arba siekiant apsisaugoti – tik garsiai kalbant buvo galima nuo jų atsikabinti“, – su laikmečio iššūkiais pažindino V. Žukas.

„Kunigaikščio pagarbinimas“, 1979. Fragmentas

Taikytis prie aplinkybių būtų tragedija

Paklaustas, ar pasirinktų lengvesnį kelią, jei turėtų galimybę tai padaryti atsigręžus atgalios , V. Žukas užtikrintai taria, ne, jokiais būdais.

„Mano nuomonė apie sovietinius laikus labai prasta. Tikrai stengiausi, norėjau būti laisvas! Mačiau kaip „kapojami“ žmonės, kurie irgi nori būti laisvi. Kita vertus, buvo skaudu žiūrėti, kiek prisitaikėlių aplinkui veikia, kuriems ta sovietinė sistema buvo palanki. Buvo menininkų, kurie puikiai gyveno, leido didžiausiais tiražais savo literatūrą, poeziją... Pats esu buvęs Dailės muziejaus fonduose, mačiau, kiek tais laikais yra pripirkta mėšlo. Tais laikais dauguma taikėsi prie situacijos, norėjo gerai gyventi, pirkti automobilius, į užsienį nuvažiuoti. Bet ką tai reiškė? Santykius su saugumu, kitaip niekaip tu neišvažiuosi. Daugiau buvo prisitaikėlių negu neprisitaikiusių“, – konstatavo dailininkas.

Šiandien į save žiūrėdamas V. Žukas pasidžiaugė galintis sakyti, kad, jo atveju, įvyko laiminga pabaiga: „Sulauktas laisvės laikas, galima viešai rodyti savo paveikslus, sulaukti tam tikro pripažinimo. <...> Jeigu man būtų reikėję taikytis prie aplinkybių – būtų tragedija, nebūčiau gyvenęs. Tiesiog nebūtų įdomu, nebūtų garbinga.“

Teigiama, kad meno kalba kūrėjai išreiškia savo emocijas ir mintis, o interpretuodami supantį pasaulį jie šitaip atspindi visuomenės nuotaikas. Ar vaizdinė informacija visada turi būti menininko kruopščiai apgalvota, galbūt galima tiesiog „pažaisti“ spalvomis?

„Meno kūrinys ir meno kalba – specifinė. Jeigu tai vaizduojamasis menas – jis negali būti plepus. Pats didžiausias menininko tikslas ir jo misija padaryti gerą meną. Šiuo atveju, tampa nesvarbu, ar jis politiškai aktualus, tokiu tampa pats savaime“, – įsitikinęs V. Žukas.

Kaip pavyzdį jis pateikė Radvilų rūmų muziejuje rodomą Emilijos Škarnulytės video meną: „Toks grožis, toks prasmingumas! Ne grafika, tapyba ar skulptūra, bet šiuolaikinė video kalba. Tai galingas meno reiškinys, kurį sukūrė jauna menininkė. Žiūrint užplūsta giliausios mintys, nors ten nėra jokių deklaracijų – povandeninis pasaulis, ir ji pati kaip undinė nardanti šaltuose Norvegijos vandenyse.“

***

Dailininkas (tapytojas, skulptorius, keramikas), žurnalistas V. Žukas gimė 1956-aisiais Kaune.
1974-1979 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute studijavo tapybą, 2000 m. baigė Dailės akademiją. Dailės parodose dalyvauja nuo 1979 m. Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

V. Žukas kuria įvairių žanrų dailę: molbertinę tapybą, freskas, grafiką, žiestą ir reljefinę keramiką, juvelyriką.

Nuo 1990 m. V. Žukas dirbo žurnalistu ir redaktoriumi, įkūrė „Mažąją studiją“ ir jai vadovavo iki 1996 m., yra parengęs kelis šimtus radijo laidų Šventojo Rašto ir teologinėmis temomis. 2001 m. Vilniuje atidarė savo vardu pavadintą dailės galeriją.

Autoriaus kūrybos turi įsigiję Lietuvos muziejai (MO, LNDM), universitetai, Zimmerli muziejus JAV. 2015 m. Molėtų savivaldybė Alantos dvare įkūrė nuolatinę V. Žuko meno galeriją su autoriaus dovanota 180 kūrinių kolekcija.

V. Žuko paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24) „Vaidotas Žukas. Deganti Lietuva: nepaklusnumo metų kūryba (1975–1983)“ veiks iki 2022 m. balandžio 24 d.