aA
Pasitikdamas didžiąsias metų šventes, gruodžio 10, 11 ir 31 dienomis Jaunimo teatras kviečia žiūrovus į premjerinį spektaklį „Pasirinkimas“ (rež. Vidas Bareikis).
Spektaklio "Pasirinkimas" repeticijų akimirka
Spektaklio "Pasirinkimas" repeticijų akimirka
© S. Sirutavičiaus nuotr.

Tai – dokumentinio teatro bandymas, kuriame spektaklio kūrybinės komandos pasakotos tikros istorijos persipina su dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pasiūlytais siužetais. Spektaklis pradėtas kurti 2016-ųjų vasarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso studentams, režisierių Algirdo Latėno ir V. Bareikio auklėtiniams, išvykus į kūrybinę stovyklą Čiobiškyje.

Belaukiant premjeros, režisierių Vidą Bareikį ir dramaturgą Mindaugą Nastaravičių kalbino Valstybinio jaunimo teatro koordinatorė Kristina Noreikienė.

– Spektaklio „Pasirinkimas“ užuomazga prasidėjo Čiobiškyje vykusioje kūrybinėje stovykloje. Ar mintis kurti socialinės tematikos spektaklį, paremtą dokumentine medžiaga, kirbėjo jau anksčiau? Kokia buvo pradžia?

Vidas Bareikis (V. B.): – Pirmiausia kilo mintis kurti socialinės tematikos spektaklį su jaunais aktoriais. Norėjosi kabintis už tos jaunosios, ateinančios kartos žmonių, jų išgyvenimų, tikrų istorijų. Mindaugas (M. Nastaravičius, – aut.) pasiūlė „kodinį“ žodį, tapusį kuriamo spektaklio pavadinimu, – „Pasirinkimas“.

Juk iš tikrųjų kiekvienoje situacijoje egzistuoja tam tikras pasirinkimas. Kalbame apie įvairius neišvengiamus pasirinkimus: mylėti ar nemylėti, tapti aktoriumi ar, tarkim, puikiu plytelių klojėju, laukti „savo“ vaidmens ar imtis kitos veiklos ir pan. Turėdami tokią pradinę mintį, išvykome į kūrybinę stovyklą Čiobiškyje.

Mindaugas Nastaravičius ir Vidas Bareikis
Mindaugas Nastaravičius ir Vidas Bareikis
© D. Čiplytės nuotr.

– Ir kaipgi atrodė kūrybinis procesas?

V. B.: – Iš pradžių stovykloje tiesiog labai daug ir atvirai bendravome. Kalbėdavomės ir skaudžiomis, ir linksmomis temomis. Nuo visiškai individualių istorijų nejučia perėjome prie kur kas platesnių, bendresnių temų – diskutavome apie karo grėsmę, bendrą geopolitinę situaciją, mūsų šalies praeitį, dabartį ir ateitį, net mėginome interpretuoti Lietuvos himną...

Vėliau ėmėme svarstyti, ką su šiomis istorijomis daryti, kaip jas susieti į vientisą pasakojimą. Iš pradžių galvojome kurti siužetą, pasitelkę konkrečius personažus. Tačiau Mindaugas, kuris mus vis aplankydavo stovykloje, pasiūlė išeitį – statyti spektaklį apie tai, kaip jauni studentai išvyksta į stovyklą ir kuria spektaklį – kitaip tariant, spektakliu paversti tai, kas realiai vyko Čiobiškyje.

Čia visą kūrybos procesą nuolat filmavo ir dokumentinę medžiagą kaupė Vytenis Kriščiūnas. Buvo net įrengta tokia uždara erdvė, kur studentai galėdavo nueiti ir tarsi atlikti išpažintį prieš kamerą. Ši videomedžiaga bus svarbi spektaklio sudedamoji dalis. Na, o mes pasakodami savas istorijas stengėmės nepasiklysti tarp realybės ir fikcijos...

Repeticijos akimirka
Repeticijos akimirka
© S. Sirutavičiaus nuotr.

– Ką turite omenyje?

Mindaugas Nastaravičius (M. N.): – Spektaklio žiūrovui viskas gali atrodyti kaip fikcija. Ir čia žodis „pasirinkimas“ įgauna dar vieną kodą: kuo aš, kaip žiūrovas, noriu ar renkuosi tikėti? Spektaklyje tikros istorijos persipins su perkurtomis, išgalvotomis. Kai kurios jų galbūt turės tikrą pradžią, tačiau išgalvotą pabaigą. Arba priešingai.

Belieka įvertinti, kaip aktoriams pavyksta jas perteikti, papasakoti scenoje. Tai ir savotiškas žaidimas, treniruotė su žiūrovu – patikės ar ne? Kurios istorijos labiau įtikina – realiai įvykusios ar pramanytos? Dirbant prie šio spektaklio turbūt svarbiausias klausimas man pačiam buvo toks: ką reiškia teiginys „yra kaip yra“ ir kas pasikeistų jį pavertus „yra kaip nėra“?

– Ir kaipgi sekėsi suverti visas istorijas ant vieno siūlo, kurti vientisą pasakojimą?

M. N.: – Atrodė, kad išklausysiu istorijų, papasakotų Čiobiškyje, ir bus aišku, ką su jomis daryti toliau. Tačiau taip nenutiko, nes ėmė pintis realybė ir fikcija. Todėl esminė užduotis buvo rasti būdą, kaip organiškai visa tai susieti. Tai nebuvo toks spektaklio kūrimo procesas, kai aktoriai turi parašytą tekstą, jį mokosi, interpretuoja, o režisierius pastato spektaklį. Čia mes pradėjome nuo idėjos, o istorija buvo kuriama pamažu.

Repeticijos akimirka
Repeticijos akimirka
© S. Sirutavičiaus nuotr.

– Galbūt jūsų sugalvoti siužeto vingiai leido savotiškai „užmaskuoti“ asmeniškiausias, skaudžiausias vietas, padėjo aktoriams? Ar vis dėlto teko priimti ir rizikingų sprendimų?

M. N.: – Sprendimų buvo visokių. Gal net ir skaudžių, nes jiems tenka vaidinti tai, ko jie galbūt visai nenorėtų vaidinti ar darkart prisiminti. Pavyzdžiui, meilės, kuri buvo ir baigėsi. Dalis spektaklio istorijų – tikros, papasakotos pačių studentų. Tai darydami galbūt jie ir negalvojo, kaip su jomis elgsis svetimas žmogus. Žinoma, jaučiau atsakomybę, nes išgirdau ir labai jautrių istorijų.

V. B.: – Iš tikrųjų studentams nuo pat pirmųjų dienų nuolat kartoju, kad aktoriaus profesija yra labai sunki ir žiauri. Aiškinau jiems, kad tos jų išgyventos istorijos, kurių esama tikrai skaudžių, bus pasakojamos galbūt net kelerius metus, po kelis sykius per mėnesį – tol, kol bus rodomas spektaklis. Ir kaskart jie vaidindami turės tą šašą krapštyti iš naujo...

– Kokiai auditorijai, amžiaus grupei skirtas šis spektaklis?

V. B.: – Apibrėžiant galima pasakyti, kad šis spektaklis skirtas 15–35 metų amžiaus auditorijai, tačiau tai – ne taisyklė. Spektaklyje vaidina 16 jaunų aktorių. Jie šiuo darbu prisistato, formuoja savo publiką. Į teatro sceną ateina jauni žmonės, dar nematyti jokiuose šou, projektuose, spektakliuose.

Repeticijos akimirka
Repeticijos akimirka
© S. Sirutavičiaus nuotr.

– Galbūt pats aktorių amžius padiktuoja tam tikras temas?

M. N.: – Jaunųjų aktorių amžiaus tarpsnis dabar toks, kai jie neišvengiamai netenka artimų žmonių – vis daugiau jų palaidoja senelius. Čia norisi pacituoti vienos spektaklio veikėjos žodžius: „Tik mirus močiutei supratau, kad žmonės iš tikrųjų miršta.“ Galbūt kam nors tokie prisipažinimai pasirodys naivūs, tačiau jaunam žmogui tokie atradimai, galvoju, yra labai svarbūs.

Manau, stovykloje Čiobiškyje išryškėjo ir Vido pedagoginis „manevras“: jo paskatinti studentai dalijosi asmenine patirtimi, atsivėrė, tokiu būdu mokėsi priimti, išklausyti vienas kitą. Šis buvimas kartu daugeliui padėjo atsikratyti tam tikrų kompleksų, jie išlaisvėjo, tapo artimesni.

– Spektaklis „Pasirinkimas“ pasirodys prieš pat didžiąsias metų šventes, jis bus rodomas net Naujųjų metų išvakarėse...

V. B.: – Todėl dažnas manęs klausia, ar tai – naujametinis spektaklis. Jei naujametinį spektaklį įsivaizduojate kaip linksmą šou su maskaradiniais kostiumais, kaukėmis, fejerverkais ir sveikinimais, tai šis spektaklis – tikrai ne toks.

Tačiau „Pasirinkimas“ – labai šviesus kūrinys, kuriame kalbama apie naują pradžią, judėjimą pirmyn. Net artimo žmogaus netektis ar pasibaigusi meilės istorija gali tapti kažko naujo pradžia.

Be to, spektaklyje bus labai daug muzikinių numerių: vieni aktoriai daugiau pasakos, kiti bus savotiška gyva muzikos grupė. Skambės šiuolaikiška muzika, daug elektronikos.

Pats labai stengiuosi išgirsti, suprasti, ko šiuolaikiniai jaunuoliai dabar klausosi, kokia muzika skamba jų vakarėliuose. Todėl jaunieji aktoriai tapo labai svarbiais patarėjais. Suvaldyti visą procesą padėjo spektaklio kompozitorė Jurga Šeduikytė. Taigi, bus visko – koncerto, kino, vaidybos.

– Spektaklio žiūrovai sėdės scenoje, čia pat šalia jų vaidins aktoriai. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

M. N.: – Ogi todėl, kad tai spektaklis apie spektaklio kūrimą, ir žiūrovų čia dar nėra. Iš tikrųjų vienintelė žiūrovė – Močiutė (akt. Laimutė Štrimaitytė, – aut.), kuri netyčia pamato repeticiją. O tai, kad žiūrovai čia dar nereikalingi, nusprendė toks personažas – šulinių kasėjas Genadijus, kuris spektaklyje tampa savotišku stebėtoju ir nuolat komentuoja įvairias situacijas. Jo šūkis: „Tegul teatras grįžta į žmones!“

– Kadangi žiūrovai ir aktoriai bus vienoje erdvėje, kaip išsprendėte scenografijos klausimą? Kokie simboliai, objektai jums buvo svarbūs?

V. B.: – Scenografija – minimali. Iš tikrųjų nenorėjome apsikrauti daiktais, ir scenografijos autorė Paulė Bocullaitė pasiūlė puikią išeitį – kaip pagrindinį elementą naudoti šiltnamį. Tai labai simboliška, nes siejasi ir su mūsų kūrybine stovykla Čiobiškyje, kuriame buvo apstu šiltnamių, ir kartu tai savotiškas simbolis vadinamosios „šiltnamio kartos“ – vaikų, užaugusių be karo.

Tačiau pasigilinęs į jų vidų, išgyvenimus supranti, kad kiekvienas jų turi savo skaudžią istoriją, savo patirtį: neišsipildžiusią meilę, problemų šeimoje, netekčių ir kt. Ir tada suvoki, kad kiekvieno jų gyvenime kaip tame šiltnamyje – ir karšta, ir tvanku, kol nepraveri durų ir neįleidi gryno oro.

Galiausiai šiltnamis – ir savotiška teatro metafora. Studentai pasirinko aktoriaus kelią, nes žiūri į teatrą kaip į prieglobstį, užuovėją, tačiau čia nuo pasaulio, nuo audrų, galiausiai – nuo savęs pačių juos tesaugo plona plėvelė.

Čia norisi pacituoti buvusį dėstytoją iš Maskvos Viktorą Ryžakovą, kuris savaip interpretavo brandaus amžiaus žmonių taip mėgstamą posakį: „Jums, jauniems, tai lengva gyventi, o va mums kaip buvo sunku...“ V. Ryžakovas sakydavo priešingai: „Kai matau, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jums, jauniems, tenka gyventi, nuolat bandant išlikti šitame skubėjime, šitoje košėje, galvoju, kad mums tikrai buvo lengviau.“ Todėl, manau, ironiška ir ne visai teisinga šiuolaikinį jaunimą vadinti „šiltnamio karta“, nes jie – taip pat emociškai randuoti ir tikrai turintys ką pasakyti.

M. N.: – Tad mes juos tiesiog išklausėme ir visi kartu sukūrėme apie tai spektaklį. Galima sakyti, kad jis ir yra apie klausimą ir reagavimą. Bet pirmiausia – apie norėjimą papasakoti.

V. B.: – Tikimės, kad šis spektaklis bus mobilus, keliaus po Lietuvą, kad jis bus įdomus jaunimui – nepaisant to, ar jie svajoja stoti į aktorinį, ar susiduria su kitais gyvenimiškais pasirinkimais. Mes šį spektaklį, kaip tą medį, pasodinsim, palaistysim ir vilsimės, kad prigis.

Spektaklio režisierius – Vidas Bareikis, dramaturgas – Mindaugas Nastaravičius, scenografė – Paulė Bocullaitė, kostiumų dailininkė – Aistė Radzevičiūtė, kompozitorė – Jurga Šeduikytė, video inžinierius – Vytenis Kriščiūnas, režisieriaus padėjėjas – Lukas Petrauskas.

Spektaklyje vaidina aktoriai Sergejus Ivanovas, Rokas Petrauskas, Laimutė Štrimaitytė; studentai: Andrius Alešiūnas, Deivydas Breivė, Aistė Zabotkaitė, Saulė Sakalauskaitė, Raimondas Klezys, Roberta Sirgedaitė, Greta Šepliakovaitė, Mantas Bendžius, Ieva Stašelytė, Marius Karolis Gotbergas. Studentų muzikos grupę sudaro: Jurgita Maskoliūnaitė, Lyja Maknavičiūtė, Kamilė Lebedytė, Matas Dirginčius, Povilas Jatkevičius, Motiejus Ivanauskas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Jubiliejų pasitinkanti aktorė Eleonora Koriznaitė: teatras turi būti paveikus

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė , apdovanota ypatingu grožiu ir...

Preiloje atidaromas visą parą veiksiantis knygų namelis (1)

Neringos savivaldybėje esančioje Preilos gyvenvietėje šeštadienį bus pristatytas knygų namelis,...

Knygos, kurios patiks paaugliams: svarbu atrasti juos sudominančią temą

Dažną paauglį sudominti knygomis nelengva. Tačiau tai tikrai įmanoma, jei rašytojams pavyksta...

O ką skaitote jūs: Rasa Jusionytė dalinasi atradimais ir atskleidžia karantino metu gimusią tradiciją (1)

„Bandau perskaityti bent 20 puslapių kasryt. O vakare neužmiegu be grožinės literatūros“, –...

Festivalis „Kultūros naktis“ keliasi į rudenį

Atsižvelgdami į pasaulinės pandemijos situaciją bei reaguodami į Vyriausybės nurodymus bei...

Top naujienos

Po Estijos nusikalstamo pasaulio „krikštatėvio“ nužudymo – chaosas: nieko panašaus dar nebuvo (65)

Kodėl po Estijos nusikalstamo pasaulio „krikštatėviu“ vadinamo Nikolajaus Tarankovo mirties...

Tokios krizės automobilių prekeiviai dar nematė: pirkėjų nė kvapo (71)

Dėl koronaviruso paskelbtas karantinas paralyžiavo visą Lietuvos verslą, bet automobilių prekyba...

Orai: per Lietuvą keliaus audros debesys (4)

Sekmadienį virš Rytų Žemaitija nusidrieks kontrastingas atmosferos frontas. Vakariniuose rajonuose...

Priversta saviizoliuotis iš Norvegijos grįžusi lietuvė: man aiškiai parodė, kad esu emigrantė ir antrarūšė budulė (691)

Karantinas Lietuvoje šiuo metu yra labai sušvelnintas, o nuo birželio 1 d. buvo ir išplėstas...

COVID-19 sirgęs vyras apibūdino ligos pradžią: net nejuto, kad smarkiai karščiuoja (135)

„Įprastai, kai turi temperatūros, jauti šaltkrėtį, nuovargį, o šįkart to nebuvo“, –...

Statė namą sau, bet neliko nepastebėtas didelio koncerno: lietuvio būsto idėja sulaukė pasisekimo (197)

Tomui Petrauskui – 26-eri, tačiau jis šiandien savomis rankomis stato modulinius ekologiškus...

Tragedija, pakeitusi fechtavimosi sportą: olimpinis čempionas mirė nuo lūžusios rapyros dūrio į akį (45)

Šiuolaikiniame fechtavimosi sporte traumos – didelė retenybė: kostiumai ir kaukės patikimai...

Bedarbio statusas: kaip mokėti PSD ir kokių naujų išmokų tikėtis jau netrukus (96)

Vienuoliktą karantino savaitę Užimtumo tarnyba „suskaičiavo viščiukus“. Karantininės...

Kruvinas vakaras Kroatijoje: Golubickui lūžo žandikaulis – reikalinga operacija (1)

Atnaujintas Kroatijos futbolo čempionatas itin prastai prasidėjo 20-mečiui saugui iš Lietuvos...

Paulius Jurkevičius. Kava su sviestu ir kiti klausimai daktarui (112)

Vieni jį dievina. Kiti keiksnoja. Vieni giria jo profesijos išmanymą. Kiti be gailesčio...

|Maža didelių žinių kaina