Sėdėdama prie gėlėmis išdailinto balto stalelio ir mąstydama apie Fabų romantiką, stebėjau užuolaidas, papuoštas katėmis, labai didelę plokštelių kolekciją, aktorius, lakstančius iš vienos pusės į kitą, lubas, nukabinėtas keistomis lempomis, poros interjerinių lėlių akis, žvelgiančias tiesiai į mane, tarsi klaustų: „Ką tu čia veiki?“ Panašiai ir paklausė Užupio dramos teatro režisierė Rita Urbonavičiūtė, prabėgomis pastebėjusi pašalinį asmenį, vienoje rankoje laikydama prirašinėtą pjesės egzempliorių, kitoje – kavos puodelį. Kadangi buvome sutarusios susitikti vieną iš užimčiausių jos dienų ir per penkiolika minučių aptarti ateities darbų suderinamumą, teko jai priminti, kodėl aš čia ir ko noriu. Skuboto pokalbio metu radome bendrą kalbą, o aš supratau, kad veikiausiai radau teatrą, kuris neprieštaraus mano principams. Nusprendžiau prisidėti prie komandos ir pradėjau tyliai stebėti kūrybinę grupę, aktorius, režisierę ir Fabuose įsikūrusį teatrą.
Buvau susikūrusi tam tikrą teatro žmonių portretą, o šis jo visiškai neatitiko. Aktoriai, vieta ir pati režisierė atrodė kažkokie kitokie, negu mano vaizduotėje įsirėžęs teatralų įvaizdis. Stebino, kad čia tarp jaunų ir daug vyresnių aktorių nėra jokio atstumo, jokios ribos, niekas niekam nieko neaiškina, neprašomi nemoko, plati dirva palikta diskusijai, o ne ginčams. Prie stalo sėdasi kaip gerai sutarianti šeima – vienas kitą girdi, kiekvieno žodis turi vienodą svorį. Lygiavertė reiškimosi erdvė suteikia jauniems aktoriams galimybę mokytis iš draugų, nejaučiant laisvės suvaržymo, o vyresniems – semtis gal jau kiek primiršto maištingo jaunystės polėkio.
Iš pradžių šis teatras susikūrė kaip Vilniaus Užupio gimnazijos trupė, vėliau buvo perduotas keletui profesionalių režisierių, kol iš jų liko vienintelė Urbonavičiūtė, nusprendusi išlaikyti šį autentišką teatrą. Dabar užupiečiai, neturintys nuolatinės vietos, įsikūrę po „Teatro salos“ stogu Fabuose – alternatyvioje erdvėje vyksta repeticijos ir spektakliai, o kartais teatras keliasi į gimtąjį Užupį. Užupio meno inkubatoriuje įsikūrusi Užupio dramos teatro studija, organizuojami aktorių mokymai. Vis dėlto teatras neapsiriboja keliais Vilniaus rajonais, sceną jis keičia beveik su kiekvienu pastatymu, ieškodamas tinkamų vietų visame Vilniuje, o kartais ir už sostinės ribų. Kilęs iš Užupio ir išlaikęs intelektualinės bohemos aurą, Užupio dramos teatras – naujų požiūrio taškų, teatrinių eksperimentų ir antikonformizmo zona. To siekia ir čia vaidinantys aktoriai, ir pati režisierė. Teatras, išsiskiriantis savitumu, jau yra subūręs ir savą žiūrovų bendruomenę. Išlaikęs užupietiškas šaknis, jis, kaip ir Užupio rajonas, atviras visiems, norintiems pažvelgti pro rakto skylutę į kiek kitokį teatrą, o tuomet – galbūt – praverti jo duris.
Užupio dramos teatras yra iš esmės režisūrinis. Urbonavičiūtė kiekvienam spektakliui surenka naują grupę, tokią, kuri, režisierės manymu, geriausiai įkūnys pjesės idėjas. Čia suteikiama laisvė kurti vaidmenis nepriklausomiems menininkams, stengiamasi išvengti pagrindinės srovės (mainstream) diktuojamų funkcijų, remiamasi savita scenos meno samprata, gyva kūryba. Režisierė ir aktoriai maksimumo reikalauja visų pirma iš savęs, nesivaikydami komforto. Stengiasi kiekviename spektaklyje atrasti kažką naujo, dar negirdėto, nematyto, o kartais bando kažką itin seną, gal jau tūkstančius kartų girdėtą nauju rakursu grąžinti į dabartį.
Užupio dramos teatras turi savo tikrus „tėvus“ – daug vaidmenų čia jau atliko Saulius Čėpla, Indrė Stonytė, Linas Barauskas, Povilas Liubinas. Šis teatras gyvuoja, nesiliaudamas ieškoti naujų konceptų, neužstringa vienoje vietoje pirmiausia režisierės pastangomis. Dažnai keisdamas savo lokaciją, nekeičia scenos principų – tai, ką kiekvienas daro, turi tapti jo gyvenimo būdu.
Naujausia premjera – „Haroldas ir Modė“, gvildenanti maišto ir jaunystės klausimus, puikiai apibrėžia ir paties teatro kredo. Spektaklis skleidžia protesto energiją, atvirai apmąsto tai, kas laikoma tabu. Spektaklis „Scenos gražuolė“ ironiškai klausia, kodėl vieni režisuoja, o kiti vaidina? Spektaklyje „Veronika ryžtasi mirti“ bandoma pažvelgti į tamsiausias sielos kerteles, o „Vienarankis iš Spokano“ ragina perprasti savo neapykantos priežastis ir jos atsikratyti. Verta paminėti ir „Tylą“, skatinančią pažinti savo vidinį pasaulį. „Bomba ir Ariel“ kalba apie drąsą išpažinti nuodėmes. Sakyčiau, šiuo atveju teatras atlieka dvasinio vedlio funkciją.
Būdamas nepriklausomas, Užupio dramos teatras brangina laisvę išreikšti savo idėjas. Čia dirba žmonės, tikintys tuo, ką daro, neišduodantys savo principų ir gerbiantys žiūrovus.
Iš Užupio dramos teatro galima tikėtis visko, net jei tas Užupis įsikūręs Fabuose. Išlikti alternatyviam – didelis iššūkis, tačiau tą visuomet atperka kūrybos laisvė.
