aA
Lietuviškai ką tik pasirodė dviejų tarptautiniu mastu įvertintų ir pripažintų knygų kūrėjų iš Ukrainos Romanos Romanyšynos ir Andrijaus Lesivo knyga vaikams „Kaip Karas pakeitė Rondą“. Donatos Rinkevičienės iš ukrainiečių kalbos išversta ir leidyklos „Baltos lankos“ išleista knyga – jau trečiasis autorių darbas lietuvių kalba, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
 Romana Romanyšyna, Andrijus Lesivas
Romana Romanyšyna, Andrijus Lesivas
© Viktor Popil nuotr.

Ši knyga – tai jautrus pasakojimas apie ypatingą, trapų, žydintį Rondo miestą. Jo gyventojai nepaprasti ir itin gležni, jie puoselėja sodus ir parkus, dainuoja, piešia, kuria poeziją. Bet vieną įprastą dieną Ronde staiga nuščiūva gyvenimas: tarytum iš niekur trinksėdamas ir girgždėdamas ateina juodas, baisus Karas. Viskas, prie ko jis prisiliečia, išnyksta tirštoje juodumoje.

Prieš Karą stoja trys labai narsūs draugai Danka, Fabianas ir Zirka, nors iš pradžių jie visai nežino, kaip su juo kovoti. Danka mano, kad norint laimėti reikia smogti Karui į širdį, bet netrunka suprasti: Karas neturi širdies... Ar pavyks miesto gyventojams drauge apginti savo ypatingąjį Rondą? Ar po Karo viską galima atkurti ir sutvarkyti? Kodėl Rondo mieste pražysta skaisčiai raudonos aguonos?

„Kaip Karas pakeitė Rondą“ – odė taikai ir vilčiai, bet kartu, kaip sako patys autoriai, ir svarbi terapinė istorija.

Kaip karas pakeitė Rondą
Kaip karas pakeitė Rondą
© Knygos viršelis

Romana ir Andrijus pasakoja, kad nors knyga buvo sukurta kiek daugiau nei prieš aštuonerius metus – kai įvyko Maidano revoliucija, o vėliau 2014 m. Krymo aneksija ir Rusijos invazija į Rytų Ukrainą, – jos aktualumas nė kiek nesumažėjo, priešingai – net išaugo.

„Tuomet po Maidano revoliucijos ir 2014 m. Krymo aneksijos šalyje tikrai buvo justi, kad tėvai nežino, kaip savo vaikams paaiškinti, kas įvyko, kas yra karas, kodėl jis prasidėjo ir atėjo į jų namus. Tai matydami ir nusprendėme sukurti iliustruotą knygą, kuri padėtų geriau suprasti situaciją, leistų pradėti pokalbį su vaikais apie karą, apie tai, kas vyksta. Manėme, kad tai gali būti savotiškai terapinė knyga – kai pradedi garsiai kalbėti apie tai, ko bijai ar nesupranti, pamažu imi suprasti ir mažiau bijoti. Ir nuo to laiko labai nedaug kas pasikeitė. Intuityviai savo knygai pasirinkome paprastas metaforas, kurios aiškiai suprantamos ir susijusios su skaudžia realybe – dabar mes visi, kaip ir mūsų knygelės herojai, kovojame prieš tamsą. Ir mes tikrai laimėsime“, – sako knygų kūrėjų duetas iš Ukrainos.

Kviečiame skaityti literatūrologo Sauliaus Žuko pokalbį su ukrainiečių autoriais apie kūrybą, temas ir tai, kaip visa tai perkeičia karo realybė.

**

– Pirmiausia norėčiau jums abiem, Romana ir Andrijau, išreikšti nuoširdų palaikymą, kurį skiriu ir jūsų šaliai, Ukrainai, kovojančiai su Rusijos agresija. Ši aplinkybė nuspalvina ir mano mintis apie jus, jos fone bandau paklausinėti apie knygas, apie jūsų kūrybą.

Džiaugiuosi, kad štai jau trečia jūsų knyga bus pristatyta lietuvių skaitytojams: praeitais metais „Baltų lankų“ vadovėliai“ išleido gausiai iliustruotas knygas „Garsiai, tyliai, kuždomis“ ir „Taip aš matau“, o dabar kita mūsų leidykla, „Baltų lankų“ leidyba, išleidžia taip pat iliustruotą knygą „Kaip Karas pakeitė Rondą“.

Gal bent keliais žodžiais papasakotumėte apie savo – dviejų autorių – kelią link knygų kūrimo ir apie knygų kūrimą kartu? Tikiuosi, kad kuriate ir dabar, nors sąlygos ir pasikeitė.

– Sauliau, pirmiausia dėkojame už gerą žodį ir palaikymą. Tikrai be galo džiaugiamės, kad jau trečioji mūsų knyga pasirodys lietuvių kalba, nes Lietuvai ir jos žmonėms jaučiame tik šilčiausius jausmus: meilę, pagarbą ir nuoširdžiausią padėką.

Na, o kalbant apie mus, tai abu kartu prie knygų dirbame nuo pirmųjų studijų metų Lvivo nacionalinėje dailės akademijoje. Tiesa, nė vienas nestudijavome grafikos ar grafinio dizaino (Romana mokėsi stiklo meno, o Andrijus studijavo meno restauraciją), bet nuo vaikystės labai mėgome knygas, skaitymą, ir taip jau nutiko, kad bičiulis netikėtai pakvietė prisidėti kuriant vaikiškos knygos viršelį.

Tai įvyko 2003-iaisiais, ir nuo to laiko visada dirbome prie knygų kūrybos. Iš pradžių kūrėme tik viršelius, vėliau pradėjome iliustruoti, o galiausiai pradėjome kurti ir iliustruoti savo istorijas. Pabaigę studijas Dailės akademijoje įkūrėme studiją „Agrafka“, kur bendradarbiaudami ir toliau kuriame knygas vaikams ir suaugusiems.

Pirmaisiais mėnesiais po karo pradžios buvo be galo sunku susikaupti ir neįmanoma dirbti prie knygų. Bet dabar jau tikrai stengiamės atrasti darbo ritmą, tinkamą tokioms aplinkybėms, bandome dorotis su visu įmanomu multitaskinimu ir išnaudoti kiekvieną mums duotą minutę.

– O kaip jūs įsivaizduojate savo skaitytoją? Jūsų knygos gausiai iliustruotos ir tarsi galėtų būti laikomos vaikiškomis, bet tiek iliustracijomis, tiek tekstu, kuriame kalbama ir apie decibelus, ir apie elektroninius mikroskopus ar Hablio kosminį teleskopą, jūs kviečiate susimąstyti apie triukšmą ir tylą, apie tai, ką matome ir ką tik nujaučiame. Tad kalbate ne vien vaikams, bet ir suaugusiems.

– Na, taip ir yra. Iš tiesų kuriame knygas, skirtas šeimai, knygas, kurias tėvai skaito kartu su vaikais, apie kurias įdomu kalbėtis, dalytis įspūdžiais, mintimis ir sukeltais jausmais. Tikrai nedarome griežtos perskyros, kad va čia knyga suaugusiems, o čia – vaikams. Tiek vieni, tiek kiti mūsų knygose, tikimės, ras įdomių dalykų.

Ir kurdami knygas tikrai visada galvojame apie save vaikystėje, – ar mums būtų patikusi tokia knygos tema ir idėja, ar mums būtų buvę įdomu skaityti, vartyti tokią knygą, gilintis į iliustracijas.

– Savo knygas jūs pasirašinėjate kartu, neatskirdami, kas teksto ir kas iliustracijų autorius. Gal tai nėra didelė paslaptis ir galėtumėte papasakoti, kaip jūs kuriate: ar impulsus, kaip atrodys knyga, diktuoja tekstas, ar, atvirkščiai, jį lemia iliustracijos?

– Tiesą pasakius, nuo tada, kai pradėjome kartu darbuotis, pakankamai aiškiai pasidalijome kūrybos sritis ir atsakomybę. Romana kuria iliustracijas ir dizainą, o Andrijus dirba prie išdėstymo, parengimo spaudai. Na, o tekstus kuriame abu kartu: koreguojame, karpome, perstumdome tekstą bendrame dokumente, kuriame matome vienas kito pakeitimus. Skaitome tekstą garsiai daugybę kartų, tiesiog gludiname jį tol, kol abu būname patenkinti rezultatu. Mūsų duete Romana atstovauja emocionaliąją, o Andrijus – racionaliąją pusę. Ir tokia dueto dinamika bei simbiozė mums labai patinka.

Savo studijoje turime „idėjų sieną“ – joje užfiksuojame kylančias ir knygoms tinkančias idėjas, čia nugula pirmieji eskizai bei bandymai, o tada jau laikas daro savo darbą – pamažu tampa akivaizdu, kurios idėjos geros, kuriuos eskizus verta plėtoti.

– Jūsų knygos „Garsiai, tyliai, kuždomis“ ir „Taip aš matau“ (išleido „Baltų lankų“ vadovėliai“) apdovanotos Bolonijos vaikų knygų mugėje, gavusios ir kitų apdovanojimų. Papasakokite apie jų populiarumą, vertimus į kitas kalbas. Kuo jus patraukė žmogaus jutimų tema? Ar yra, o gal dar bus ir kitų jutimų aprašymų?

– Vaikystėje tikrai buvome be galo smalsūs ir domėjomės viskuo, kas aplink mus. Bet tada mes neturėjome knygų, kuriose būtų buvę įdomiai paaiškinti paprasti, bet svarbūs mus supančio pasaulio fenomenai. Kadangi būtent menas ir mokslas yra dvi didžiosios mūsų aistros, mūsų domėjimosi sritys, visada norėjome sukurti jas sujungiantį projektą – tokį, kuriame susitiktų emocionalioji ir racionalioji pasaulio matymo perspektyva.

Taip aš matau
Taip aš matau
© Knygos viršelis

Pradėjome galvoti, kas tai galėtų būti, ir atsigręžėme į tai, kas arčiausia – į savo jutimus. Tai, viena vertus, labai paprasta idėja, kita vertus – ji labai plati ir atveria erdvę vizualiniams ir žodiniams eksperimentams. Susitelkėme į regą ir klausą, nes tai du svarbiausi, taip pat patys abstrakčiausi jutimai.

Kai įsigilinome į temą, surinkome daugybę informacijos ir... supratome, kad į vieną knygą viskas netilps. Taip sukūrėme dvi knygas apie audiovizualinį pasaulio suvokimą – „Garsiai, tyliai, kuždomis“ ir „Taip aš matau“.

Garsiai, tyliai, kuždomis
Garsiai, tyliai, kuždomis
© Knygos viršelis

– Na, o dabar išleidžiama jūsų knyga apie karą „Kaip Karas pakeitė Rondą“ (iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė). Tiesa, tai knyga ne apie šį, dabar vykstantį karą, o apie tai, kas prasidėjo prieš aštuonerius metus (knyga išleista 2015 m.). Tačiau matyti daugybė paralelių. Ką, jūsų manymu, dabartinio karo patirtis keistų jūsų knygoje?

– Ačiū už šį klausimą. Tiesą pasakius, po vasario 24 d., po Rusijos invazijos pradžios, mes svarstėme, ar ką nors keistume šioje knygoje. Ji buvo sukurta kiek daugiau nei prieš aštuonerius metus – kai įvyko Maidano revoliucija, o vėliau 2014 m. Krymo aneksija ir Rusijos invazija į Rytų Ukrainą. Tada prasidėjo karas, nusinešęs tūkstančius aukų ir sulaužęs tūkstančių žmonių gyvenimus.

Tuomet visi buvome nepasiruošę, pažeidžiami, bet be galo ryžtingai nusiteikę. Ką ir kalbėti – daug mūsų draugų buvo mobilizuoti, pašaukti į kariuomenę. Mudu irgi negalėjome likti abejingi, jautėme, kad turime kaip nors reaguoti.

Tuo metu šalyje tikrai buvo justi, kad tėvai nežino, kaip savo vaikams paaiškinti, kas yra karas, kodėl jis prasidėjo ir atėjo į jų namus. Tai matydami ir nusprendėme sukurti iliustruotą knygą, kuri padėtų geriau suprasti situaciją, leistų pradėti pokalbį su vaikais apie karą, apie tai, kas vyksta. Manėme, kad tai gali būti savotiškai terapinė knyga – kai pradedi garsiai kalbėti apie tai, ko bijai ar nesupranti, pamažu imi suprasti ir mažiau bijoti.

Ir nuo to laiko labai nedaug kas pasikeitė. Intuityviai savo knygai pasirinkome paprastas metaforas, kurios aiškiai suprantamos ir susijusios su skaudžia realybe – dabar mes visi, kaip ir mūsų knygos herojai, kovojame prieš tamsą. Ir mes tikrai laimėsime.

Žinoma, kiekvienos istorijos pagrindas – veikėjai. Turėjome savo knygos veikėjus sukurti ne dirbtinius, o kaip tik labai autentiškus. Taip ir sugalvojome tuos personažus, tuos tris draugus, su kuriais gali tapatintis kiekvienas ukrainietis. Juk mes visi jautėmės be galo trapūs ir pažeidžiami, bet tuo pat metu ir stiprūs bei nepalaužiami. Todėl mūsų veikėjai gležni, „pagaminti“ iš trapių medžiagų – stiklo, popieriaus, oro, – bet jie vis viena kovoja, atsilaiko ir gina savo namus.

– Komentuodami šią knygą jūs pateikiate labai akivaizdžių pavyzdžių, kaip realybė paveikia joje vaizduojamą pasaulį. Manau, skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip kuriami šios įspūdingos knygos vaizdai. Gal realybėje esti ir jūsų knygos veikėjų prototipų?

– Kūrybiniame procese mums kiekviena, net ir mažiausia detalė labai svarbi. Pavyzdžiui, pasirinktos spalvos. Knyga pradžioje labai šviesi, daug ryškių spalvų, atspindinčių taikų ir šviesų miestelio gyvenimą. O tada visas spalvynas netikėtai pasikeičia, įsivyrauja tamsios spalvos, šviesos nebelieka. Mes net baltas raides ant juodo fono surašėme – o juk visi žino, kad taip skaityti sunku, labai nepatogu. Bet tą ir norėjome leisti pajausti – karas padaro mūsų gyvenimą nepatogų.

O pabaigoje, kai blogis įveikiamas, šviesa sugrįžta. Būtent šviesa ir tamsa šioje knygoje svarbiausi simboliai – karo tamsą nugali Rondo gyventojų kuriama šviesa. Šviesa, kuri simbolizuoja kultūrą, mokslą, idėjas.

Dirbdami prie knygos iliustracijų mes daug gilinomės į prieš karą nukreiptų plakatų dizainą, jų detales, tada daug piešėme ranka, ir daug grafinių elementų pirmiausia gimė ant popieriaus, o tik paskui buvo suskaitmeninti, perkelti į kompiuterį. Dalis elementų buvo perimti iš realybės. Pavyzdžiui, Rondo žemėlapis – jis labai aiškiai parodo, kaip per karą pasikeičia miesto kraštovaizdis. Per „Google Maps“ galima matyti, kaip toje vietoje, kur vyko aktyvūs karo veiksmai, pasikeitė Ukrainos kraštovaizdis. Arba štai vienoje iliustracijoje galima matyti, kaip Danko mėto akmenis į Karą – šis vaizdinys irgi iš realybės. Jį įkvėpė žmonės Maidano aikštėje, per protestus mėtantys akmenis.

Tas šiltnamis knygoje irgi turi savo prototipą – jis stovi Lvive. Labai mėgstame palei tą šiltnamį pasivaikščioti ir jis mums pasirodė pats tiksliausias ramaus gyvenimo taikiame mieste simbolis. Tokio lėto gyvenimo su pasivaikščiojimams skirtu laiku, pasimėgavimu gamta, medžiais ir gėlėmis, gaiviu oru, kavinėmis, muziejais ir teatrais. O sykiu – juk šiltnamį taip lengva sunaikinti, jis toks trapus. Kaip ir visi šios knygos veikėjai. Būtent trapumas mums šioje knygoje pasirodė labai svarbus.

Na, o veikėjų vardai mums taip pat labai svarbūs – prie jų skambesio dirbame taip pat kruopščiai, kaip ir prie spalvų ar formų. Klausomės, kaip tie vardai skamba, žiūrime, kaip jie atrodo užrašyti tekste. Danko ir Fabianas skamba minkštai, tad ir jų formos apvalios, minkštos, o va Zirka – origamio paukštelis aštriais kampais, tai ir jo vardo skambesys kitoks – aštresnis.

– Pasakojimo specialistai žino, kad negali papasakoti apie įvykį, kol jis nesibaigė. Ir vis dėlto – kaip apie visa tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, galvoti, piešti ir rašyti? Paklausiu perfrazuodamas žinomą pasakymą dar kategoriškiau: apie ką rašyti, ką piešti po Bučos ir Mariupolio?

– Sielvarto ir gilaus skausmo jausmas prasismelkia iki giliausių sielos kerčių. Atrodo, kad fiziškai jaučiame tą skausmą, kurį patyrė karo aukos.

Ir, tiesą pasakius, viena didžiausių baimių ta, kad po viso šio siaubo tapsime kurti menine prasme. Tačiau greta visų šių destruktyvių emocijų yra ir kitas sluoksnis kone gyvybiškai svarbių jausmų, suteikiančių atgaivą – tai pasididžiavimas, meilė, viltis. Šalia beprotiško nežmogiškumo kasdien matome ir neįtikėtiną žmogiškumą. Griuvėsių fone mes matome gyvenimo jėgą, nesuvokiamą pasiaukojimą. Ir būtent šie jausmai mums suteikia prasmę tęsti darbus, kurti ir įžvelgti viltį teikiančius šviesos spindulius tamsoje.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
1.0000

Senovės dienų festivalis Merkinėje: jame tarpukariu lankėsi pats Antanas Smetona

Festivalis, kuriame lankėsi pats Antanas Smetona. Taip apie prieš Antrąjį pasaulinį karą...

Parodoje „Laisvės žvalgas“ – legendinio partizano Juozo Lukšo-Daumanto mintys, meilės laiškų nuotrupos

2022 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje, LR krašto apsaugos ministerijos Baltojoje salėje visuomenei buvo...

Praėjo treji metai po Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ išleidimo: kokie svarbiausi pasiekimai?

Lygiai prieš trejus metus, 2019 m. rugpjūčio 12 d., šalies knygynus pasiekė iškart neįtikėtino...

Per tapymą Laima Kukučionienė atranda harmonijos pasaulį: tai pasimatymas su savimi

„Akimirkos, kai galiu pradėti tapyti – laukiu kaip pasimatymo“, – sako tapytoja Laima...

Neakivaizdinėse LNOBT scenos dvikovose – du Rigoletai: rumunas ir graikas

Paaiškėjo, kad Vilniuje pagal garsaus italų režisieriaus Franco Zeffirelli (1923–2019) eskizus...

Top naujienos

Profesorius Mažeikis: Ukrainoje laukia lemiamas mūšis, nuo kurio baigties priklausys labai daug (3)

Ukraina neslepia kaupianti pajėgas ir besiruošianti išlaisvinti Rusijos okupuotą Chersono miestą....

Verslas PliusAurimas Perednis, laida „Iš esmės“

Naujas valdžios planas – griežtesnė automobilių kontrolė ir techninė apžiūra: nusitaikė į senesnius nei 17-os metų automobilius (1)

Kovodama su oro tarša miestuose valdžia nusitaikė į senesnius nei 17-os metų automobilius....

Už grotų pragarą patyręs kalinys: jau nieko nebijau, dabar – arba peilį įsmeigs, arba – nunuodys (3)

Tuo metu, kai Pravieniškių pataisos namuose siautėjo į „Pravieniškių mafiją“ susibūrę...

Lietuvoje savaitgalį lepins įspūdinga kaitra: tik vienoje šalies dalyje iškris trumpas lietus, galima perkūnija

Šeštadienio dieną virš Lietuvos ir toliau bus įsitvirtinęs aukšto atmosferos slėgio laukas.

Kremliaus propaganda skelbia rusams džiugią žinią: kariauti Ukrainoje padės 100 tūkst. Šiaurės Korėjos karių (27)

Prieš kelias dienas nuskambėjo žinia, jog Šiaurės Korėjos diktatorius nusprendė padėti...

Delfi PliusKristina Pocytė

Lietuvą šiurpinusi nusikaltėlių šeima: už grotų pasiųsti vyrai veikė šaltakraujiškai

„Nusikaltėlių šeimoje neliko vyrų“, – tokia antraštė „Delfi“ portale pasirodė dar...

Delfi PliusNatalia Drozdiak, Alex Wickham, Volodymyr Verbyany

Rusijai – nemalonios užuominos dėl lemiamo posūkio kare

Sprogimai Rusijos karinių oro pajėgų bazėje Kryme, per kuriuos, kaip teigia Ukraina, sunaikinti...

Karas Ukrainoje. Reikšmingi pokyčiai kare: Rusijai dabar teks ginti „nepasiekiamą“ teritoriją žiniasklaida: ataką Kryme surengė Ukrainos specialiosios pajėgos

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareikalavo, kad Rusijos pajėgos nedelsiant paliktų...