Ukrainiečių menininkė savo kūriniu Klaipėdoje primena raketų siaubą, bet sovietinių memorialų siūlo negriauti – istorijos neišmesi

Į Lietuvą nuo karo pabėgusi ukrainiečių menininkė Anastasija Leliuk Klaipėdos rezidencijoje „Menų zona“ tęsia kovą, prabildama galinga meno kalba. Šiandien daugelis atsisuko į sovietinius memorialus kariams – sprendžiama, kad galbūt reiktų jų atsisakyti. Tačiau visgi pripažįstama, kad ši procedūra, ko gero, užtruks ilgai. Raketų skelveldros, smingančios šalia pompastiškų paminklinių lentų „išvaduotojams“ – tai A. Leliuk meninis užmanymas „will never forgive“, kuriuo, tikino ji, norinti perduoti žinią: šiandien svarbiausia žinoti tai, kad istorija linkusi kartotis, ypač tada, jeigu jos neprisimeni. Todėl A. Leliuk manymu, šių sovietinių paminklų geriau negriauti – tai istorija, o jos negalima tiesiog išmesti.

Tai, kas vyksta – nesuvokiama

A. Leliuk į Klaipėdą kaip karo pabėgėlė atvyko prieš mėnesį. Iki tol ji gyveno savo studijų mieste Kyjive. Prasidėjus Rusijos invazijai, A. Leliuk nebegalėjo sugrįžti į gimtąjį Luhanską – karas vyko ir ten. Vasario 24 d. patraukė į Vakarų Ukrainą, kartu su pažįstamais savanoriavo Lvive. Tai esą buvęs iššūkis visiems – vietiniams gyventojams taip pat. Tačiau pamatę, kad ilgainiui didelės naudos ten būdami nebeatneša, nusprendė ieškoti menininkams skirtų rezidencijų programų. Šitaip pateko į Klaipėdą – rezidenciją „Menų zona“.

„Siuntėme savo portfolio ir gavome atsakymą, kad yra galimybė suorganizuoti dirbtuves Klaipėdoje. Įprastai jos vyksta vasarą, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių suorganizuotos dabar. Trise su draugėmis atvykome iš Lvivo per Lenkiją. Niekada anksčiau nebuvome Lietuvoje. Vos tik atvykusios jautėme pagalbos ranką – žmonės neabejingi, palaikantys, pasiruošę viską parodyti, papasakoti“, – negailėjo padėkos žodžių A. Leliuk.

Dar visai neseniai kėlėme klausimus, kaip galėjo įvykti Antrasis pasaulinis karas, ir dabar, kai nueitas milžiniškas kelias link demokratijos, vėl suduodamas šitoks žiaurus smūgis visai žmonijai. A. Leliuk prisipažino, kad to negalinti niekaip suvokti.

„Taip, dabar irgi buvo daug globalių problemų, svarbiausia jų – turbūt ekologija. Ir viso to fone, kas gali galvoti taip destruktyviai, norėti sugriauti gyvenimus – tai gilus psichologinis iškrypimas. Ir ne vieno žmogaus – tai liečia visus, kurie palaiko šiuos veiksmus, kurie gyvena nesuvokdami realaus pasaulio vaizdo, to, kas vyksta. Tai nesuvokiama, visa tai vyksta dabar, XXI amžiuje“, – sukrėsta kalbėjo A. Leliuk.

Nors ir nebūdama Ukrainoje, menininkė atviravo, vis vien kasdien esanti ten: „Bendrauju su draugais, fiziškai esu vienur, o emociškai – Ukrainoje. Visi jau pripratome būti tokioje nestabilioje būsenoje. Karas apnuogina žaizdas. <...> Man galbūt paprasčiau prisitaikyti šitoje situacijoje, kuri yra dabar, tai leidžia padaryti daugiametė patirtis – esu viską praradus, netekus artimo žmogaus – su tuo jau seniai gyvenu. Suprantu, kad reikia palaikyti žmones, kurie to nėra patyrę, kurie dabar visko netenka – tai stiprus išbandymas. Deja, kažkuriuo metu mirtis tampa statistika, be asmeninių istorijų. Suprantama, kiekvienam žmogui skausminga, tačiau tikiuosi, kad tai nesulaužys žmonių, bet priešingai, suvienys, ir tęsime kovą, laimėsime.“

Ryškus ekspatriacijos pavyzdys

Atvykusios į Klaipėdą ukrainiečių menininkės žvalgėsi po miestą, domėjosi, kuo jis gyvena.

„Atradome parką, kuriame buvo gigantiškas monumentas, išsiskiriantis, sukurtas pagal sovietinį šabloną, iškart supranti, iš kokio jis periodo. Ten užrašytos pavardės tų, kurie žuvę, lietuvių kalba ir kirilica. Mano požiūriu, tai ryškus ekspatriacijos pavyzdys. Lietuvių kalbos kursus vedanti moteris pasakojo, kad dažnai susidurianti su vietiniais rusais, kurie gyvena čia keturiasdešimt metų ar visą gyvenimą, jie nesimoko kalbos, išskyrus lietuvišką „laba diena“ nieko nesupranta. Tarsi nebūtų savo namuose. Man tai nesuprantama, tu turi mokėti kalbą šalies, kur gyveni – tai teisinga, tai pagarba“, – sakė A. Leliuk.

Meninę instaliaciją, kuri atvaizduoja skriejančią, ir į šipulius subyrėjusią raketą sukūrusios A. Leliuk mintyse, nuolat iškyla tas vaizdas, nes oro pavojaus sirenos Ukrainoje kaukdavusios kiekvieną dieną po kelis kartus, visuose miestuose.

„Nežinai, kur raketa atskris. Žmonės pripranta ir prie to garso, nors jis labai baisus – gąsdinantis. Man raketos forma atrodo labai simboliška, nes, kaip matėme iš nuotraukų, daug kur atskridusios tiesiog įsmigdavo, tarsi pačios nuspręstų nesprogti. Sumaniau sukurti tokį objektą (suprantu, kad kuriu apimta emocijų ir jausmų), tačiau atsiranda toks pojūtis, kad reikia įgyvendinti šią idėją. Skulptūros viduje yra skylutė, į kurią bus galima pamerkti gėlių, kaip pergalės simbolį. Taip, jos forma kaip vazos. Įprastai ant raketų būna užrašai, aš irgi pažymėjau – data, kai prasidėjo karas, tos nakties, kai pradėtos leisti raketos ant Ukrainos“, – kūrybinį sumanymą aiškino A. Leliuk.

Žmonės, kurie kovėsi su fašizmu, pasirodė esantys tokios pat sąmonės

A. Leliuk pasakojo, kad su šiomis skulptūromis, atvaizduojančiomis raketas, vaikščiojusi po Klaipėdą ir skirtingose vietose jas nufotografuodavusi.

„Kad atkartočiau tą naratyvą – raketos atskrenda bet kur. Rusija pradžioje aiškino, kad taikosi į ginklų bazes ar kitus karinius objektus, bet iš tiesų tai netiesa. Pamaniau, kad geriausia vieta, kur ji galėtų nukristi, būtų tas paminklas. Jis stovi kaip monumentas kovai su fašizmu, patosinis. Žmonės, kurie kovėsi su fašizmu, pasirodė tokios pat sąmonės, kaip ir patys fašistai. Yra nuomonė, kad jie yra kažkuo už kitus geresni, kad gali žudyti už tai, ką susigalvoję, visiškai nebesusigaudo, ką jie daro“, – sugluminta žiaurumo kalbėjo A. Leliuk.

Sužinojusi, kad Gegužės 9-ąją prie šių paminklų susirenka prorusiško požiūrio žmonės, A. Leliuk savo sukurtų skulptūrų nepaliko, tik nufotografavo.

„Nieko nenorime provokuoti, pasirodyti kaip agresoriai, daryti tai, nuo ko žmonėms skaudės ar bus blogai – todėl pasidarėme nuotraukas. Tokia pasakojimo versija bus visiems suprantama, be jokios agresijos, tik faktai, kurie neginčytini. Vizualiai viskas ir taip suprantama – tai paveldas šalies, kuri dabar provokuoja karą. Ne tik Ukrainoje – tai šalis, palaikanti (-iusi) daug karų – tai beprotybė“, – sakė menininkė.

Tačiau, A. Leliuk manymu, šių paminklų geriau negriauti – tai istorija, o jos negalima tiesiog išmesti.

„Žmonės ima suvokti, keičia savo pasaulėžiūrą, palieka tokius monumentus, kad daugiau tai niekada nepasikartotų... Tuo pačiu tai yra broliškas kapas – atminti žmones, kurie atidavė savo gyvybes. Tokia analogiją pastebėjau: 2014-aisiais Ukrainoje buvo vykdyta dekomunizacija, daugelį paminklų nuvertė, tarp jų buvo ir vertingų kūrinių. Mano profesija – monumentinis menas, tad buvo skaudu žiūrėti, kaip verčiami unikalūs meno kūriniai. Prie šio reikalo reikia prieiti subtiliai, nesinaudojant barbariškais metodais, kaip tai darė Sovietų sąjunga, išplėšdama visas cerkves, nepalikdama jokio kultūrinio paveldo. Reikia pagalvoti, kaip tai galima būtų transformuoti, kaip pasiekti, kad visa tai liktų atmintyje – žmonės tuo metu žuvo ne šiaip sau. Užmiršimas ir negalvojimas apie tai, kas įvyko, gali tapti terpe įvykių pasikartojimui. Žmonės linkę pamiršti tai, kas buvo, ypač, jeigu nelieka atminimo ženklų, kad visa tai turėjo baisias pasekmes. Būtent dėl nežinojimo vėl ir vėl papuolama į pasikartoti linkusias situacijas“, – įsitikinusi A. Leliuk.

***

Rezidencija „Menų zona“ – šiuo metu ilgiausiai veikianti menininkų rezidencija Klaipėdoje. Kasmet į rezidenciją atvyksta didelis būrys menininkų iš užsienio šalių ir Lietuvos.

Prioritetas teikiamas gatvės meno, dailės (šiuolaikinė grafika/piešimas/iliustracijos, tapyba, skulptūra), fotografijos, tarpdisciplininio ir garso meno kūrėjams.

Didelis dėmesys skiriamas kūrėjams iš Ukrainos – per keturis rezidencijos gyvavimo metus Klaipėdoje apsilankė ir kūrė virš 20-ties ukrainiečių menininkų.

Nuo 2020 m. „Menų zonos“ rezidencija veikia ir Nidoje.

Reaguojant į prasidėjusį karą Ukrainoje, jau vasario 28 d. paskelbtas skubos kvietimas ukrainiečiams menininkams į „Menų zonos“ rezidenciją.

O kovo 13 d. Klaipėdoje jau priimtos ir pirmosios menininkės atvykusios iš Ukrainos. Šiuo metu rezidencijoje 7 menininkės – penkios dailininkės ir dvi fotografės, laukiama atvykstant dar 2 menininkų.

Taip pat planuojama priimti dar apie dešimt menininkų iš Ukrainos rezidencijose Klaipėdoje ir Nidoje.

„Menų zonos“ rezidencija bendradarbiauja su Klaipėdos fotografijos rezidencija, kurią organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, ir su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru.

Rezidencijos partneris – KKKC šiuo metu atvykusioms menininkėms iš Ukrainos kūrybiniam darbui suteikia erdvę, studiją, esančią Menų kiemelyje Klaipėdos senamiestyje.

Planuojama menininkių kūrybos paroda gegužės mėnesio pabaigoje KKKC parodinėse erdvėse.

Šiuo metu „Menų zonos“ rezidencijoje esančios menininkės iš Ukrainos – Polina Verbytska, Inga Levi, Anastasiia Leliuk, Olia Koval, Olesia Saienko, Kseniya Buryka, Sofia Drean.