aA
Įsibėgėjusios balandžio 29 – gegužės 1d. Vilnius City Operos ir Lietuvos valstybino simfoninio orkestro „Toskos“ premjeros atskleidė įdomių atradimų. D. Ibelhauptaitės režisuotoje 40-ųjų Italijoje, valdomoje charizmatiško Almo Švilpos Skarpijos, išvydome ir vieną itin jauną veidą. Ne naujiena, jog „bohemiečiai“ scenoje pasirodo kartomis, kaip „Onegine“ matėme I. Milkevičiūtę, A. Grigorian ir jos sūnų Nojų.
Š. Sapalas
Š. Sapalas
© Organizatorių archyvas

Šį kartą istorija dar įdomesnė, - Skarpijos dešiniąja ranka – Šarone - scenoje tapo jaunas baritonas ŠarūnasŠapalas, kurio dėdė šį patį vaidmenį atliko prieš 10 metų. Kuo čia dėtas dėdė? Jis – vienas pirmųjų „bohemiečių“ – Laimonas Pautienius. Tad galbūt apie viską pakalbėkime nuo pradžių...

– Žinia, jog esi iš išskirtinai muzikalios šeimos...

Taip, viskas prasideda nuo mano senelių, - mano dėdės ir krikšto tėčio - Laimono Pautieniaus - tėvų pusės. Močiutės, jos sesės, o ir diedukas ir jo brolis, - visi labai gražiai dainuoja, nors ir neprofesionaliai. Žinomiausias giminėje, žinoma, yra mano dėdė Laimonas, o paskui jį, profesionaliu muzikanto keliu einu aš ir mano pusbrolis Laimonas Bendaravičius, kuris šiuo metu dar studijuoja magistro pakopoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Beje, jis taip pat pasirodo „Toskoje“, kaip vienas iš Skarpijos karių!

Bet mumis muzikinė šeimos linija tikrai nesibaigia. Neprofesionaliai muzika labai domisi ir abu mano broliai, kurie pagal profesiją yra informatikai. Vyresnysis mokykloje buvo subūręs grupę, kurioje buvo pagrindiniu gitaristu, kurdavo ir dainas, panašias į jam labai imponuojančio Andriaus Mamontovo kūrybą. Kitas brolis - kiek arčiau klasikinės muzikos, jis visuomet stebėdavo mano egzaminus, matyt, grįžęs namo ir pats pasibandydavo kokią ariją. Kuomet Akademijoje turėjome atlikti pedagoginę praktiką ir mokyti dainavimo su muzika nesusijusius žmones, jis ateidavo į mūsų paskaitas. Bet tai – jo laisvalaikis, pasižymintis karaokės konkursuose, kuriuos jis laimi, nors tikiu, jog jei būtų pasirinkęs vokalisto kelią, Mindaugas būtų tapęs puikiu lyriniu baritonu, o gal ir tenoru.

– Tuomet jūsų didelės šeimos susitikimas turėtų skambėti ypatingai garsiai?

– Anksčiau tikrai skambėdavo, kuomet visi susirinkdavo pas senelius. Po susitikimo praėjus porai valandų visi uždainuodavo, lyg tikri profesionalai: keliais balsais, harmoningai, nė vienas neturėdavo problemos prisijungti kokiu tik nori balsu, - viskas derėdavo. Tokių dainų, kokias jie tuomet dainavo, šiandien nebeišgirsi: senovinės liaudiškos dainos, tų laikų šlageriai... Tada, būdamas mažas, aš tik klausydavausi, visiškai negalvodamas kada nors tapti dainininku, bet jau tuomet supratau, jog tai, kas skambėdavo mūsų šeimoje buvo kažkas labai ypatingo.

– Tad kada nusprendei dainuoti?

– Sprendimas vyko keistai. Iš pradžių maniau, jog kaip ir broliai, rinksiuosi kažką susijusio su kompiuteriais. Pasirinkau realinį profilį, bet labai greitai pasidarė aišku, kad iš tiesų manęs tai netraukia, vis vydavausi brolius, klausdamas, kaip veikia tas ar anas, bet nepavijau. Tuo metu mokykloje kūrėsi gitarų grupė, ar būrelis, prie kurio prisijungiau, nes kažkiek groti mokėjau, atėjo ir mano brolis. Ir čia supratau, kad groju prasčiausiai iš visų ir nenorėjau likti trukdyti kitiems, bet tuomet kiti nariai man pasiūlė dainuoti ir visai neprastai gavosi.

Nuo to laiko ir pradėjau rimčiau galvoti apie dainavimą. Laimonas – dėdė – man parodė miuziklą „Paryžiaus katedra“. Dažnai jo klausydavausi, mėgdžiodavau kitus dainininkus, jų arijas. Vėliau, pamanęs, kad su mano balsu galbūt kažkas gali gautis pradėjau ruoštis su močiutė, kuri dirbo muzikos mokytoja, „Dainų dainelei“. Ten ir įvyko mano didysis debiutas. Praėjęs visus turus iki pat televizinio, jame pirmą kartą pasirodžiau, anksčiau niekur panašiai nedalyvavęs, kaip dainininkas (man buvo 17 m.). Čia man ir pritrūko drąsos. Tuomet, kaip sako dainininkai, pagavau savo karjeros „gaidį“ – visiškai nusidainavau. Iki šiol tokio antro žiauraus momento nėra buvę. Na, bet vis tiek, po viso nueito kelio pagalvojau, jog vertėtų pasukti link klasikinės muzikos.

Tada ir prasidėjo kelionės iš Merkinės į Vilnių, kur dar nieko nežinojau. Atrodo, kad pirmą kartą atvykus ir su draugu išlipus stotyje iš autobuso, Akademiją radom tiesiog laimės dėka. Tada važiavome į „Atvirų durų dienas“, kur susidūriau su Virgilijumi Noreika, kuriam ir demonstravau savo vokalą. Vėliau įstojau ir baigiau bakalaurą pas prof. Vytautą Juozapaitį, o magistrui išvykau į Slovakiją.

– Kodėl būtent Slovakija?

– Priežasčių buvo daug, bet pagrindinė – mano draugė, o dabar jau ir sužadėtinė. Tuo metu mūsų nuotolinė draugystė tęsėsi jau ilgai ir reikėjo kažką spręsti, tad atvykau pas ją. Taip pat Slovakijoje radau puikų dėstytoją. Baigus studijas su drauge gyvename Lietuvoje.

– Pirmasis tavo sugrįžimas į Lietuvą buvo „karūnuotas“ pasirodymu koncerte „Arijos iš dušo“, nesuklysiu teigiant, jog tai buvo išskirtinis įvykis tavo karjeroje?

O taip! Tada dar buvau visiškai „žalias“, neturėjau jokios sceninės praktikos. Iš tiesų tose arijose man vandens tema buvo labai artima, - jaučiausi, lyg įmestas į prūdą mokytis plaukti (juokiasi). Streso buvo labai daug: kūriniai sudėtingi, pirmą kartą dainavau su orkestru, pas Dalią Ibelhauptaitę, priešais maestro Gintarą Rinkevičių, su tokiais kolegomis, kaip Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė, Asmik Grigorian, Kostu Smoriginu, Vaidu Vyšniausku, Jovita Vaškevičiūte, Lauryna Bendžiūnaite, Tadu Girininku... Visų net neišvardinsi.

O viskas prasidėjo nuo to, kad savaitę prieš koncertą man paskambino Dalia ir paklausė, ar padainuočiau sekstetą iš „Hofmano pasakų“. Aš išmokau, atėjau į pirmą repeticiją, su visais išsirikiuojame ir suprantu, kad mano kolegos ir bendraamžiai stovi man už nugaros chore, o aš esu tarp V. Vyšniausko ir I. Milkevičiūtės! Atsidūriau vidury tikrų operos monstrų, su tokiais didžiuliais balsais, jog viskas, apie ką tada galėjau galvoti, tai, kaip išgyventi, dainuoti taip garsiai, kaip tik įmanoma, - spaudžiau iki paskutinio.

Sceninės praktikos, kaip solistas dar buvau visai neturėjęs. Tarkime, Don Žuano arijos metu, kuomet jau ir taip buvau apsuptas garsiausių Lietuvos operos solisčių, kurios vis lindo „iš dušo“, dainavau A. Grigorian. Būtent jai buvo skirta arija ir pagal pasirodymo siužetą ji ant manęs supyko ir išeidama trenkė antausį, į kurį atreaguodamas sugebėjau pasukti galvą į visiškai priešingą pusę, - tiek suglumęs jaučiausi scenoje. Žinoma, jog tai buvo viena geriausių praktikų gyvenime.

– Vėliau sekė tolygesnės praktikos Vilnius City Operos ansamblyje?

– Taip, pas Dalią yra labai įdomi praktika – iš jaunų, kartais dar studijuojančių, solistų, sudaromas ansamblis. Jame dalyvavau ir aš, „Trubadūre“ gavau ir solinę partiją. Beje, šis spektaklis buvo ypatingai įdomus, nes teko dainuoti vienoje scenoje su savo dėde L. Pautieniumi, kuris atliko grafo Di Lunos vaidmenį, o taip pat ansamblyje buvo ir mano pusbrolis Laimonas, - retai pasitaikantis derinys.

Iš tiesų pas Dalią mano karjera prasidėjo 21-erių metų, kuomet buvau vienas iš aktorių „Bohemos“ spektaklyje. Dirbti buvo labai įdomu, nes mums buvo įdiegta, jog esame lyg kino aktoriai, nuolat filmuojami stambiu planu, visad ekrane, niekada negalėjome atsipalaiduoti. Tai – labai įdomi pirmoji aktorinė patirtis ir su kolegomis nuoširdžiai stengėmės.

– Ką tau suteikė tie keli pasirodymai skirtingose situacijose su „bohemiečiais“ tam darbui, kurį tu darai šiandien?

– Na, „Bohema“ buvo, kaip minėjau, tikrasis pirmas aktorinis išbandymas, ieškojimas, kuomet supranti, jog visuomet esi stebimas, pradedi dirbti su aplinkybėmis, vystyti logišką savo personažo istoriją... „Arijos iš dušo“ – įsimintiniausia patirtis, kuria ypatingai džiaugiuosi, nes nežinia, ar dar kada nors pasitaikys tokia proga stovėti vienoje scenoje su legendiniais dainininkais...

– O be to, baisiau jau nebus...

Tikrai taip! Ir viskas buvo filmuojama. Tos transliacijos laukiau jaudindamasis labiau, nei prieš patį pasirodymą, nes tokia reta galimybė yra jaunam solistui galėti gauti geros kokybės pasirodymo įrašą. Tai buvo puiki proga pačiam save įvertinti iš šalies. Esu savikritiškas, todėl dažniausiai sau akcentuoju tik blogus dalykus.

Bet kuriuo atveju visos patirtys buvo labai skirtingos, leidusios vystytis man ir mano karjerai. Tiek, kiek jau esu praėjęs savo trumpo profesionalaus atlikėjo kelio, jau matau save kitaip ir žinau, kaip elgtis skirtingose situacijose.

– Kaip sekasi šį kartą scenoje su pripažintais solistais? Kokie darbo „Toskoje“ įspūdžiai?

– Čia turiu mažą muzikinę rolę, tačiau Dalia mane įdėjo į daugelį aktorinių scenų, - esu dešinioji Skarpijos ranka, vykdanti visus jo paliepimus. Taip kurti personažą – žymiai sunkiau. Čia tau kompozitorius nepadeda – kelios mažos frazės nelipdo pilno veikėjo paveikslo. Jį kurti turi remdamasis visiškai kitais dalykais, - tai panašu į dramos teatro aktoriaus darbą. Reikia žymiai daugiau dėmesio skirti savo fizikai, net ir paprasčiausiai stovėsenai, laikysenai, eisenai. O be to, turi turėti omenyje, jog pilname paveiksle atsiduri šalia pagrindinių, patyrusių solistų, pagrindinėse scenose ir negali iškristi iš konteksto, pasirodyti nepatyręs ir taip pakišti koją visiems. Tai ir yra sunkiausia, kai supranti, kokią svarbią poziciją užima toks, iš pirmo žvilgsnio, mažas vaidmuo.

– Ar lengva bendradarbiauti su solistais „Toskoje“?

– Jie – didžiausi meistrai. Kiekvienas jų judesys, gestas, nata yra aukščiausio lygio. Iš jų kasdieną išmokstu labai daug. O pačiam sunkiausias yra pats darbas, siekiant, kaip jau sakiau, nesugadinti bendro vaizdo. Aš dabar esu ten ir atrandu tuos dalykus, kas šiems solistams yra tolima praeitis. Todėl, nors ir sunku, bet sau išsikeliu tikslą scenoje su jais atrodyti lygiavertis, iš savęs spaudžiu maksimumą, tikiuosi, jog ir žiūrovams akis be reikalo neužklius. Man svarbiausia, kad solistams būtų lengva dirbti su manimi.

– Kas šiandien tave labiausiai džiugina tavo darbe?

Atradimai. Kasdieną atrandu savyje dalykus, kurių net nežinojau esant. Pavyzdžiui, visuomet svajojau apie dramatiškus kūrinius ir vaidmenis, bet šiuo metu, žinoma, visų pirma dėl to, jog esu dar jaunas, atsiskleidžiu mažiau dramatiškuose, net komiškuose vaidmenyse, ko net nemaniau galintis daryti.

– Ar yra koks, kad ir kvailas, dalykas, smulkmena, kurios turėjai atsisakyti dėl karjeros?

– Ne. Visi esame girdėję, kad solistams negalima to ar ano... Mano gyvenime yra visko, tiesiog yra labai svarbu jausti ribas ir leisti sau tiek, kiek tai nekenkia pačiam. Neturiu ir jokių prietarų ar kitokių keistenybių.

– Ar norėtum kada nors nebejausti jaudulio prieš lipant į sceną?

– Ne, nes tai reikštų, jog tai ką aš darau man nebėra svarbu.

„Bohemiečių“ koncertas „Arijos iš dušo“
„Bohemiečių“ koncertas „Arijos iš dušo“
© „Bohemiečių“ koncertas „Arijos iš dušo“
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Knygų mugė – jau rytoj: ar pasiruošėte?

Ketvirtadienį ryte prasidės knygų mylėtojų šventė – keturias dienas truksianti Vilniaus...

Pakeliui į Veneciją: kosminė Julijono Urbono „Planeta iš žmonių“ eksponuojama Edinburge

Menininko Julijono Urbono futuristinis minties eksperimentas „Planeta iš žmonių“ pradeda...

19-asis Japonijos kino festivalis: kas laukia šiemet?

Japonijos ambasada Lietuvoje kartu su Japonijos fondu kviečia į jau tradicija tapusį Japonijos kino...

Filmo „Baltų gentys“ kūrėjai: tai turi pamatyti kiekvienas lietuvis (11)

Nuo vasario 21 d. Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti istorinė pasakojimo drama „Baltų...

Undinė Radzevičiūtė: mūsų epochoje grožio tema beveik užmiršta (1)

Apie naujausią, septintą, rašytojos Undinės Radzevičiūtės knygą – romaną „Grožio ir...

Top naujienos

Vaiko teisės papasakojo apie vizitą Zuokų namuose: stengsimės padėti šeimai (11)

Trečiadienį žiniasklaidą pasiekė žinia, kad su buvusiu sostinės meru Artūru Zuoku...

Po skandalingos pareigūno replikos galimai išžagintai merginai prabilo ekspertai: problema kur kas rimtesnė (220)

Po to, kai vienas policijos pareigūnas savo instagramo paskyroje apkaltino Vilniaus naktiniame klube...

Lietuvos sergamumo rodiklis – didžiausias Europoje, o prognozuoja dar blogesnį scenarijų: pataria saugotis jau dabar (53)

Žmonėms, galvojantiems, kad žiemą visiškai saugu vaikščioti miške, nes erkės nėra aktyvios,...

Kėdainiuose pacientė sužalojo gydytoją: puolė muštis ir rovė plaukus (46)

Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre – neeilinis įvykis. Medikais ir gydymu...

Turkija ir Sirija – ant karo slenksčio: padariniai gali būti pražūtingi (116)

Po beveik dešimtmetį trukusių vidinių neramumų ir „karų svetimomis rankomis“ Sirijos krizė...

Dvi savaites kruiziniame laive įstrigę keliautojai: buvo nuostabu (17)

Po beveik dviejų savaičių plaukiojimo kruizinio laivo „MS Westerdam“ keleiviai papasakojo, ką...

Prasideda nuožmi kova dėl ES biudžeto: valstybės pasidalino į dvi stovyklas, galima baigtis – fiasko (77)

Europos Sąjungos ( ES ) lyderiams, šią savaitę keliaujantiems į Briuselį svarstyti ilgalaikio...

Teismas patvirtino beveik 1 mln. eurų baudą „Kesko Senukai Latvia“

Rygos Regioninis administracinis teismas patvirtino Latvijos Konkurencijos tarybos išvadas dėl...

Zuokas pateikė savo įvykių versiją: Agnė policijos pareigūnus vakar kvietė kelis kartus (340)

Buvęs sostinės meras Artūras Zuokas Delfi atskleidė daugiau policijos pareigūnų apsilankymo...

Feisbuke pasklidus provokuojančiai reklamai įmonė teisinasi, kad ji pasklido netyčia (6)

Trečiadienį socialiniuose tinkluose pasklidusi provokuojanti „Geri lęšiai .LT“ reklama dar...

|Maža didelių žinių kaina