Šis judesio, aistros, muzikos ir emocijų derinys yra laikomas neatskiriama Ispanijos kultūros dalimi. Tačiau ritmingas flamenko išaugo iš įvairių kultūrų ir tradicijų sąveikos. Bene du šimtmečius flamenko kultūra buvo propaguojama tik čigonų rateliuose, nes visuomenė jos nepripažino.

Flamenko – tai kultūrų mišinys, kuris atsiskleidžia per tris atlikėjus: šokėją (bailador), dainininką (cantador) ir gitaristą (toquador). XV a. jis užsimezgė tamsiuose pogrindžiuose ir tik po dviejų šimtmečių prasidėjo pergalingas flamenko triumfas.

Flamenko skambėjo kaip įžeidimas

„Jeigu įsiklausytumėte į senuosius flamenko muzikos įrašus, suprastumėte kokia laisve jie pulsavo“, – apie flamenko muziką yra prasitaręs gitaros virtuozas Pedro Soler.

Flamenko šokis yra be galo spalvingas. Jame galima atrasti čigoniškų, rytietiškų, arabiškų ar net indiškų motyvų. Jo istorija yra siejama su maurais, gyvenusiais Andalūzijoje iki rekonkistos pabaigos XV a., kai buvo suvienyta Ispanija. Iki tol Pirėnų pusiasalio pietuose viešpatavo maurais vadinti arabai, berberai ir kiti musulmonai.

Kaip rašoma Emma Martinez knygoje „Flamenco... All You Wanted to Know“, flamenko kultūra gimė atstumtųjų čigonų gyvenvietėse, kurios juosė Seviliją. Čigonai vietinių gyventojų buvo laikyti įsibrovėliais, nusikaltėliais ir juodadarbiais.

Čigonų būreliuose užsiliepsnojęs flamenko dėl tautos kultūrinių skirtumų, nesėslaus gyvenimo ir prastos reputacijos nebuvo toleruojamas.

„1700 m. Andalūzijos regione žodžiai čigonas ir flamenko buvo vartojami kaip baisus įžeidimas“, – rašoma knygoje. Todėl flamenko buvo atliekamas tik pogrindžiuose ir mažuose rateliuose, kur susirinkdavo pažįstami žmonės. Iš pradžių flamenko šoko tik mėgėjai, neturėdami jokių akademinių žinių.

Jie improvizuodavo, jausdami ir išgyvendami kiekvieną ritmą. Centrine flamenko figūra būdavo dainininkas. Šokėjai kūno kalba, sudėtingais pėdų ir delnų judesiais interpretuodavo dainos žodžius.

Ugningas temperamentas nugalėjo susikausčiusią visuomenę

Bene du šimtmečius flamenko buvo labai uždaras ir mažai propaguojamas. Žmonės šalindavosi čigonų, juos laikė atstumtąja tauta ir nenorėjo turėti nieko bendra su jų šokiais bei muzika.

Todėl flamenko kultūra ilgesnį laikotarpį buvo nepripažįstama ir negalėjo atskleisti savo grožio. Šokiai, muzika ir dainos dažniausiai buvo atliekamos siaurame šeimos ratelyje.

XVII a. visuomenė pamažu ėmė įsileisti flamenko kaip neatsiejamą kultūros dalį, kuri savyje turi itin daug aistros ir jausmų. Flamenko populiarumas pradėjo nepastebimai augti: žmones užbūrė muzika, gitaros virpesiai ir aistringas šokis. Pirmosios flamenko mokyklos atsirado XVIII a.

1842 m. Sevilijoje atidaryta pirmoji „Cafe Cantante“ – kavinė, kuri buvo skirta dainavimui. Vėliau jos pradėtos steigti ir kituose Andalūzijos regiono miestuose, kur gyventojai kartu su čigonais ėmė įsitraukti į flamenko.

Flamenko užkariavo žmonių širdis: inteligentai ateidavo pasiklausyti emocingo dainavimo, pasigrožėti šokėjų judesiais ir išgirsti gitaros skambesio.

Flamenko tarsi pakilo iš pelenų ir nusimetė vargingųjų etiketę – tai buvo aukso amžius! Flamenko kultūra persikėlė ir į Madridą bei Barseloną. Laisvalaikiu žmonės mielai rinkdavosi kavinėse ir laukdavo temperamentingų pasirodymų.

Dažniausiai lankytojus kavinėse pasitikdavo keli dainininkai, šokėjos moterys, vyrai ir keli gitaros virtuozai. Žmonės pamažu priėmė čigonų atliekamą flamenko, kuris ilgainiui susimaišė su vietinių gyventojų kultūra ir tradicijomis.

Uno, dos, tres: flamenko užkariauja pasaulį

Flamenko įgijo tokį populiarumą, jog žmonės patys ėmė rengti meninius vakarus. Jų metu dažniausiai susirinkdavo apie dvidešimt žmonių ir džiaugdavosi švente: emocingai dainuodavo, aistringai šokdavo ir lyriškai grodavo gitaromis. Natūralu, jog XX a. pradžioje kavinių bumas ėmė slūgti, flamenko persikėlė į didesnes scenas.

Pradėta kurti „Flamenko operas“ bei „Flamenko baletus“. Tokie pasirodymai tapo be galo populiarūs ir pritraukdavo pilnas sales gerbėjų. Flamenko operos ir baletai kuriam laikui užgožė tradicinį jo atlikimą kavinėse.

Flamenko koncertai kavinėse nublanko prieš didžiąsias operos scenas. 1915 m. flamenko pasirodymai užkariavo visą pasaulį. Tuo metu vienas žymiausių flamenko dainininkų buvo Pepe Marchena, kuris įkvėpė savo pasekėjus Pepe Pinto ir Juan Valderrama.

1950–1960 metai flamenko išgyveno atgimimą. Pradėta rengti flamenko festivalius, jis sugrįžo į kavines ir tapo bene viena populiariausių turistų atrakcijų. Flamenko muzikai didžiulę įtaką padarė džiazas ir salsa, nes susiliejus šių šokių ritmams gimė nauja melodija.

Nuo Pirėnų pusiasalio kalnų iki pripažinimo

Flamenko – tai tarsi kūno kalba, kuri vilioja, žavi ir prikausto dėmesį. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas šokėjų rūbams, kurie turėjo atspindėti flamenko dvasią.

Tik prasidėjus flamenko erai kostiumai visai netiko šokiui, jie buvo itin sunkūs ir nepatogūs. Dabartinės suknelės kur kas lengvesnės ir kokybiškesnės, joms pasiūti naudojama mažiau skirtingų audinių ir spalvų. Vyriški kostiumai taip pat keitė savo formą, spalvas ir medžiagas.

Flamenko daina, šokis ir gitaros skambesys, užgimęs čigonų susibūrimuose, ilgainiui nugalėjo žmonių netoleranciją. Jis papirko ne tik savo forma, bet ir turiniu, stipriomis emocijomis. Muzika, kūno judesiai, aistra bei flamenko temperamentą išryškinantys kostiumai – štai kas sužavėjo šimtus tūkstančių gerbėjų.

Stebint šokėjų pasirodymus, klausantis dainų ir gitaros ne vienam žiūrovui užverda kraujas. Šokėjų judesiai, rankų mostai ir kastanječių keliamas garsas nukelia į tuos laikus, kai flamenko buvo atstumiamas dėl kultūrinių ypatybių.

Kiek daug aistros, išgyvenimų ir emocijų į flamenko sudėjo per amžius engtos tautos, kurių dėka flamenko yra neatsiejama Ispanijos kultūros dalis. Užgimęs Pirėnų pusiasalio kalnuose, turintis arabiškų, žydiškų motyvų ir propaguotas čigonų flamenko tik per du šimtmečius užbūrė savo aistra ir paplito po visą pasaulį.

-----------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra naujienų portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto "Tolerancijos muziejus", kuriuo siekiame parodyti, kaip per amžius keitėsi tolerancijos ribos ir kaip tai veikia šiandienos gyvenimą, dalis.

Šio virtualaus "Tolerancijos muziejaus" eskponatai - įvairūs reiškiniai, kurie šiandien savaime suprantami ir visuotinai pripažinti, tačiau anksčiau buvo netoleruojami.

Kviečiame kiekvieną savaitę, skaitant rašinius su užrašu: Tolerancijos muziejus., susipažinti su šių reiškinių istorija bei aktyviai dalyvauti Tolerancijos muziejaus konkurse, kur kviečiame rašyti savo mintis apie tai, ko labiausiai trūksta lietuviams.