aA
Gausų būrį dalyvių kasmet į Nidą sutraukiantis akademinės muzikos, meno prezentacijų, kino naktų seansų, susitikimų su intelektualais festivalis šiemet rengiamas dvidešimtąjį kartą ir startuos ypatingu laiku – liepos 16-ąją, praėjus lygiai 86 metams nuo dienos, kai Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas pirmą kartą atvėrė savo naujai pastatyto vasarnamio duris.
XX Thomo Manno festivalis
© Neringos muziejai archyvo nuotr.

Kviesdami dalyvauti išskirtiniame šių metų renginyje, festivalio rengėjai siūlo prisiminti rašytojo apsilankymo Nidoje ir Thomo Manno festivalio atsiradimo buvusiame rašytojo name istoriją.

Keturios T. Manno Nidos vasaros

Nida praėjusio šimtmečio pradžioje nebuvo pagrindinis Kuršių nerijos kurortas. Miestiška vasarojimo infrastruktūra XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje labiau išsiskyrė Juodkrantė. Nida tada buvo žvejų kaimas, pirmiausia vokiečių kalbinėje aplinkoje garsėjęs dėl čia įsikūrusios dailininkų kolonijos. Tik tarpukariu tuometiniame Lietuvos ir Vokietijos pasienyje atsidūrusi Nida pagal poilsiautojų skaičių ėmė konkuruoti su Juodkrante. Tikėtina, kad prie to prisidėjo ir Nobelio premijos laureato T. Manno įsikurdinimas čia 1930 metais.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Archajišku gyvenimo būdu tada dar pasižymėjusiame kaimelyje prie Kuršių marių rašytojas atsirado kviečiamas Karaliaučiaus intelektualų. Tuo metu nuo Vokietijos fiziškai atskirtoje Rytų Prūsijoje jau žinomą kūrėją T. Manną kvieste kvietė apsilankyti Ludwigas Goldsteinas – didžiausio Karaliaučiaus dienraščio „Hartungsche Zeitung“ vienas vadovų ir Goethes literatūrinės draugijos pirmininkas. Po kelių nesėkmingų mėginimų pasinaudojus kontaktais su artimu T. Mannui Manfredu Sturmannu – Karaliaučiuje gimusiu, Miunchene gyvenusiu jaunu literatu, L. Goldsteinui pavyko gauti T. Manno pažadą Goethes draugijoje Karaliaučiuje pristatyti savo kūrybą. Tačiau rašytojas, pastarąsias vasaras praleisdavęs Prancūzijoje prie Viduržemio jūros, nutarė ir šįkart suderinti kelionę su šeimos poilsiu, pasirinkdamas Baltijos pajūrį.

Apsistoti buvo nuspręsta XIX–XX amžių sandūroje sparčiai vystytame kurorte Raušene (dab. Svetlogorskas), Sembos pusiasalyje. Ten atvykęs T. Mannas baigė rašyti vieną sudėtingiausių savo kūrinių – novelę „Marijas ir burtininkas“ (Mario und der Zauberer). Sėkminga didelio darbo pabaiga tarsi paskatino įsiklausyti į pagrindinio Karaliaučiaus knygyno „Gräfe und Unzer“ savininko Bernhardo Kocho patarimą ir ryžtis paįvairinti poilsį prie Baltijos – paskutinę savaitę prieš pasirodymą Karaliaučiuje su šeima praleisti Nidoje.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Čia T. Mannas su žmona ir dviem iš šešių vaikų, lydimi B. Kocho, pirmą kartą apsilankė 1929-ųjų rugpjūčio 23 dieną. Šeima apsistojo marių pakrantėje, dailininkų, rašytojų, muzikų ir aktorių susitikimų vietos reputaciją tada tebeturėjusiuose Hermanno Blodės svečių namuose. Apie Nidos privalumus šeimai pasakojo ir vietiniu gidu tapo H. Blodės dukterį vedęs ir Nidoje nuo 1924-ųjų nuolat gyvenęs Rytų Prūsijos dailininkas Ernstas Mollenhaueris, Kuršių nerijos peizažus perteikęs ne viename savo ekspresionistinių kūrinių. Jo įtaiga galbūt ir bus lėmusi, kad nuolatinės užuovėjos nuo civilizacijos vasarai ieškojusiai T. Manno šeimai per šešias Nidoje praleistas dienas kilo mintis statytis čia namą.

Kiek pažinus Nidą, Raušenas prieš ją aiškiai nublanko. T. Mannas vėliau pastarąjį įvertino kaip „trivialų Baltijos jūros kurortą“. Tuo tarpu pirmieji įspūdžiai apie Kuršių nerijos žvejų kaimą tebebuvo gyvi po kelių mėnesių rašytoje gyvenimo apybraižoje: „Buvome taip sužavėti nenusakomo šios gamtos grožio ir savitumo, fantastiško slenkančių kopų pasaulio, briedžių apgyvendintų pušynų ir beržynų tarp marių ir Baltijos jūros, nuostabaus laukinio paplūdimio, kad nutarėme šioje nuošalioje vietoje statytis nuolatinę rezidenciją“.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Idėja pradėjo materializuotis, kai Kuršių nerijai būdingos architektūros namo, per nepilnus vienerius metus iškilusio ant Uošvės kalnu vadintos aukštumos, projektą parengė Klaipėdoje tuo metu beįsitvirtinanti jauno architekto Herberto Reissmanno ir jo vyresniojo partnerio inžinieriaus Alfredo Nixdorfo kontora. Sudarius sandorį, 1930-ųjų liepos 16 dieną į Nidą vėl sugrįžusi T. Manno šeima jau galėjo įžengti pro baigto įrengti vasarnamio duris.

Tačiau antrąjį rašytojo vizitą Nidoje nuo pirmojo skyrė ne vien tai, kad dabar jis galėjo įsikurti nuosavame, šeimos užgaidas puikiai atitikusiame, vaizdingoje vietoje pastatytame name. Kylant vasarnamiui, 1929 metų lapkričio 12 dieną Švedijos akademijos Stokholme Nobelio premijų komitetas 54 metų sulaukusiam T. Mannui pranešė skyręs literatūros premiją. „Visų pirma už jo didįjį romaną „Budenbrokai“, kuris metams bėgant pelnė vis tvirtesnį pripažinimą kaip vienas klasikinių šiuolaikinės literatūros kūrinių“, – skelbta oficialiame komiteto pranešime.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Apdovanojimas T. Mannui nebuvo netikėtas: pirmą kartą šiai premijai jis buvo nominuotas dar 1924-aisiais, o laureatu tapo po eilinio jo kandidatūros svarstymo. Tapęs penktuoju vokiečiu, nuo istoriko Theodoro Mommseno laikų pelniusiu Nobelio premiją literatūros srityje, T. Mannas, o kartu ir jo įsikūrimas Nidoje, sulaukė visai kitokio dėmesio. 1929 metais rašytojo apsilankymą Kuršių nerijos kurorte vos keliomis eilutėmis paminėjo vietiniai vokiški laikraščiai. O 1930-ųjų apsilankymas jau sukėlė rezonansą Vokietijos ir net Lietuvos spaudoje. Juolab kad dalis kartu su Nobelio aukso medaliu ir diplomu gautos 200 tūkst. Vokietijos markių premijos nukeliavo padengti su Nidos vasarnamio statyba susijusioms išlaidoms. Ir po daugelio metų šį vizitą priminė pasaulyje pasklidusios atvirutės „Thomas Mannas Nidoje“, kurias specialiai 1930-ųjų atsilankymo proga atspaudė iš Karaliaučiaus atvykęs žinomo fotoateljė savininkas Fritzas Krauskopfas.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Trejus metus iš eilės su šeima vasarojęs nuosavame name prie Kuršių marių T. Mannas rašė stambiausią savo kūrinį – romaną Šv. Rašto istorijos motyvais „Juozapas ir jo broliai“, inspiruotą minčių ir žinių, susikaupusių per 1925 metų kelionę į Palestiną. 1926-aisiais pradėtą tetralogiją, publikuotą 1933–1943 metais, pats T. Mannas laikė reikšmingiausiu savo darbu. Antroji ir trečioji jo dalys buvo taisomos arba rašomos Nidoje. Tokia šio vasarnamio reikšmė literatūros istorijoje.

Išsvajota ramybe T. Mannui Nidoje džiaugtis teko neilgai. Čia praleistos vasaros sutapo su politinių nuostatų radikalėjimo Europoje laikotarpiu. Radikalėjimo, kurio nuošalyje rašytojas negalėjo likti. Nors per Pirmąjį pasaulinį karą T. Mannas angažavosi šovinistinėms idėjoms, siekdamas apginti Vokietijos teisę į jos Kultur plėtrą karo priemonėmis, 3-iajame dešimtmetyje rašytojas ryžtingai stojo ginti demokratijos ir humaniškumo. Vertybių, nuo kurių nenusisuko iki pat gyvenimo pabaigos. Tarpukariu T. Mannas kritikavo vokiškumą, suvokiamą siaurai nacionalistiškai, tikindamas, kad tai pirmiausia esti pilietiškumas, humaniškumo, žmogaus ir jo idėjos gynimas. Dalis šios kritikos taip pat susiformavo Nidoje.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Po pirmosios čia praleistos vasaros 1930 metų rugsėjį vyko rinkimai į Vokietijos reichstagą, per kuriuos nacionalistinius šūkius pasitelkusi nacių partija staiga tapo antrąja pagal dydį Vokietijos parlamente. Jau spalį garsiojoje Ludwigo van Beethoveno salėje Berlyne skaitytoje „Vokiškojoje kalboje. Atsišaukime į protą“ – viename svarbiausių politinių T. Manno pasisakymų – jis išvadino nacius barbarais. Tokios nuostatos besilaikiusiam rašytojui nebebuvo vietos nacionalsocialistų kurtoje „naujoje Vokietijoje“. Nacistų pozicijų sutvirtinimas šalies valdžioje 1933-ųjų kovą užklupo jį Prancūzijoje, iš kurios į Vokietiją T. Mannas nebegrįžo…

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Nidos vasaros su T. Mannu

Skirtingų režimų ideologinėje ir karinėje sandūroje, kuria pasižymėjo XX šimtmečio vidurys, T. Manno vardu ir jo skelbiamomis idėjomis ne sykį naudotasi politiniais tikslais. Pokariu tuo ypač pasižymėjo socialistinė Rytų Vokietija, beje, 1955 metais pirmoji išleidusi rašytojo kūrybos „Rinktinių raštų“ dvylikatomį. Dalis T. Manno kūrybos 1959–1961 metais dešimčia „Raštų“ tomų buvo išspausdinta ir Maskvoje rusų kalba.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Domėtis rašytoju ir jo palikimu Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo tokiomis sąlygomis nebuvo visiškai neįmanoma. 1954 metais lietuvių kalba išėjo naujas „Budenbrokų“ vertimas, o „Literatūra ir menas“ pirmuosius po karo tekstus, kuriuose rašyta apie T. Manną, publikavo dar 1955 metais. Pirmiausia tai buvo susiję su tuometinio Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos pirmininko Antano Venclovos iniciatyvomis. Jam tarpininkaujant, Lietuvos TSR Kultūros ministerija perėmė ir T. Manno namą Nidoje: 6-ojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo rekonstruotas, name įkurdintas viešbutis. 7-ajame dešimtmetyje pastatui formaliai suteikta valstybės globa: jis paskelbtas respublikinės reikšmės istorijos ir architektūros paminklu. Galiausiai jį perėmė Klaipėdos viešoji biblioteka.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Rašytojo sąsajų su Lietuva tyrinėtojo Leono Stepanausko rūpesčiu bendradarbiaujant su T. Manno archyvo Rytų Berlyne darbuotojais, 1967-ųjų liepą name buvo įkurta pirmoji Nobelio premijos laureatui skirta kukli memorialinė ekspozicija, atidaryta bibliotekos vasaros skaitykla, kurioje kaupti periodikos leidiniai, literatūra apie Lietuvos istoriją, gamtą, meną ir kt. Jau tarybiniais metais skaitykloje vasaros mėnesiais lankydavosi Nidos svečiai ir gyventojai, retkarčiais vykdavo su buvusiu vasarnamio šeimininku susiję renginiai, tačiau 1990 metais bibliotekai išsikrausčius ir pastatui perėjus Neringos miesto savivaldybės žinion, tolesnė vasarnamio paskirtis laikinai pakibo ore. Nors nuo 1987-ųjų organizuoti proginiai renginiai, tarkime, Lietuvos manistų seminarai rašytojo name nenutrūko, pastangos suteikti jam nuolatinę funkciją pagyvėjo tik 1992 metų pabaigoje, kai Klaipėdos universitetas ir Neringos miesto valdyba pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Būtent Klaipėdos universiteto ir jo partnerių Vokietijoje pastangomis jau 1993 metais pradėta mąstyti apie naujas funkcijas, kurias turėtų atlikti buvęs T. Manno vasarnamis. Atliepiant tuo metu Vidurio ir Rytų Europoje naujai aktualizuotas ir permąstyti pradėtas demokratijos ir humanizmo vertybes, kurių kadaise taip tvirtai laikėsi pats Nobelio premijos laureatas, į T. Manną nuspręsta atsiremti tarsi į „raktą, atveriantį daugelio įsitikimų ir tautybių žmonių širdis, skatinantį juos daugiau sužinoti ne tik apie patį autorių, bet ir vienas apie kitą“.

Klaipėdos universiteto ir Šiaurės Rytų instituto (Nordost-Institut) Liuneburge istorikų parengtame projekte, ką daryti su buvusiu T. Manno vasarnamiu, buvo iškeltas tikslas paversti jį nuolatinių susitikimų ir nenutrūkstamo kultūrinio gyvenimo centru: „Manome, kad Manno kūryboje akivaizdus humaniškumas turi būti vedančiuoju naujojo Thomo Manno kultūros centro principu. Kitaip tariant, Centras turi tapti vieta susitikimams, stimuliuojantiems kontaktus tarp skirtingų įsitikinimų ir skirtingo išsilavinimo asmenų, taip prisidedant prie abipusio supratimo ir tarpregioninių bei „paribio“ kultūrų pažinimo, įgyvendinamo įvairiausiomis formomis“. Kartu svarstyta ir apie aukštos kokybės muziejaus bei bibliotekos įkūrimą naujajame centre.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Tačiau siekiant visa tai įgyvendinti, svarbiu ir pirminiu uždaviniu tapo namo restauravimas: atlikta paminklotvarkos ekspertizė parodė, jog buvo išlikę tik 20 proc. autentiškų namo dalių (karkasas ir stogo konstrukcijos), tad nutarta atkurti per pokario perstatymus sunaikintą pastato vaizdą. Sutelkus Lietuvos ir Vokietijos institucijų, pavienių asmenų pastangas, 1995 metais Neringoje įkurta viena pirmųjų Lietuvoje ne pelno siekiančių organizacijų „Thomo Manno kultūros centras“. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija skyrė lėšų namui restauruoti, Atviros Lietuvos fondas – baldams ir aparatūrai įsigyti, o Roberto Boscho fondas – kultūros centro darbuotojui išlaikyti pirminiu laikotarpiu.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Prie šių iniciatyvų įgyvendinimo anuomet labiausiai prisidėjo Alvydas Nikžentaitis, Eckhardas Matthesas, Irena Veisaitė, Vytautas Balčiūnas, Vitalija Jonušienė, Baltijos akademija Liubeke ir jos vadovas Dietmaras Albrechtas, Goethes institutas Rygoje ir daugelis kitų asmenų ir institucijų.

Kultūros centro veiklai koordinuoti 1995 metų rudenį buvo sudarytas nuolat atnaujinamas tarptautinis kuratoriumas, iki šiol formuojantis pagrindines jo veiklos gaires. Šiam kuratoriumui yra vadovavę istorikas Alvydas Nikžentaitis (1995–2000), germanistė Irena Veisaitė (2000–2003), vertėjas Antanas Gailius (2003–2009), istorikė ir buvusi ilgametė centro projektų kuruotoja Ruth Leiserowitz (nuo 2009 m.).

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

1996-ųjų balandžio 27 dieną įvyko iškilmingas restauruoto vasarnamio ir kultūros centro atidarymas, sutraukęs Baltijos regiono valstybių ambasadorius ir sulaukęs didelio susidomėjimo Vokietijos, Lietuvos ir kitų šalių pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse. Siekiant įgyvendinti naujojo centro uždavinį kaupti, saugoti ir propaguoti T. Manno ir jo šeimos humanistinį palikimą, buvo užmegzti ryšiai su Šveicarijoje, Vokietijoje ir net Brazilijoje veikiančiomis T. Manno institucijomis.

Bendradarbiaujant su jomis, jau 1996 metais įrengta nedidelė ekspozicija, pasakojanti namo ir jo šeimininko istoriją. Kartu pradėtas edukacinis darbas su Baltijos jūros šalių studentais, imta skatinti pirmiausia jaunimo tarpusavio kontaktus, kartu su Klaipėdos universitetu, Baltijos akademija Liubeke ir kitomis institucijomis organizuoti moksliniai seminarai ir konferencijos, parodos, koncertai, susitikimai su kūrėjais, knygų pristatymai.

Pagrindiniu renginiu, diktuojančiu Thomo Manno kultūros centro visų metų ritmą, ilgainiui tapo rašytojo vardu pavadintas festivalis. Kasmet jis rengiamas savaitę, sutampančią su liepos 16-ąja diena, per kurią T. Mannas kadaise atvyko į namelį Nidoje. Festivalio idėja imta svarstyti dar 1996-ųjų rudenį, tarsi mėginant suderinti iki tol Nidoje vykusias padrikas su T. Mannu susijusias praktikas – vasaros skaitymus, rudens vakarų koncertų ciklus. Festivalį, iš pradžių sumanytą kaip grynai muzikos renginį, drąsiai galima laikyti tuometinio Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sekretoriaus, dabar Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojo V. Balčiūno sumanymu.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Prie pirmojo renginio, įvykusio 1997-ųjų liepos 12-19 dienomis, koncepcijos taip pat prisidėjo daugelį metų festivalių muzikos programas vėliau sudarinėjusi muzikologė Ona Narbutienė (1930–2007), pianistas Egidijus Mikšys, kino ir teatro kritikas Audronis Liuga, poetė, aktorė ir režisierė Birutė Marcinkevičiūtė.

Žiūrovų ir žiniasklaidos labai palankiai įvertintas kuklus renginys, kurio pirmąją programą sudarė vos keli kamerinės muzikos koncertai, kelių parodų atidarymas ir kino filmų peržiūros, tapo tradicija. Per dvidešimt metų festivalis virto tarptautiniu ne tik žiūrovų, bet ir jo dalyvių – atlikėjų, žodžio programos prelegentų ir parodų rengėjų – aspektu. Plėtėsi į savaitės programą įtraukiamų renginių spektras ir veiksmo vietų Nidoje geografija. Nuo IV festivalio (2000 m.) jo oficialus globėjas yra prezidentas Valdas Adamkus.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Pirmieji T. Manno festivaliai buvo skirti pačiam Nobelio premijos laureatui, jo kūrybai, muzikiniams pomėgiams ir sąsajoms su regionu, egzodu ar pokario Europa. 2004 metais nuo praktikos skirti festivalius vien tik T. Mannui nutarta nutolti. Vienas šio pokyčio iniciatorių A. Gailius siūlė prisiminti pačią misiją, dėl kurios ir buvo įkurtas festivalio rengėjas Thomo Manno kultūros centras. Anot A. Gailiaus, jis „turėtų būti suprantamas ne kaip šio didžio rašytojo adoracijos, bet kaip tarptautinio kultūros žmonių dialogo vieta“. Nuo to laiko festivaliais labiausiai siekiama per kūrybą pažvelgti į aktualius ir sudėtingus klausimus, kurių pažinimą ir sklaidą Thomo Manno kultūros centras suvokia kaip savo misiją.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

2004-aisiais įvykus istorinei Europos Sąjungos plėtrai į rytus, aštuntasis festivalis buvo pavadintas „Mes Europoje ir Europa mumyse“. Devintasis „Menininkai ir visuomenė“ nagrinėjo kūrėjų atsakomybės klausimą. Nuo 2006-ųjų trejiems metams festivalis buvo tapęs svarstymų apie skirtingus Baltijos regiono kultūrinius kraštovaizdžius vieta. Tryliktąjį festivalį „Praeities šuliniai“ rengėjai skyrė Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, o keturioliktasis – „Dvasios diduomenė“ – akcentavo intelektualų svarbą ir atsakomybę šiuolaikinėje visuomenėje. Prie šių – atsakomybės, demokratijos, tėvynės sampratos – klausimų buvo grįžta ir per 2011-aisiais startavusį trejų metų ciklą, skirtą kitam su Lietuva susijusiam Nobelio premijos laureatui Czesławui Miłoszui. Nuo 2014-ųjų Thomo Manno kultūros centras rengia penkerių metų trukmės festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Jubiliejinis, dvidešimtasis, festivalis šiemet pratęs šį ciklą, pasirinkęs moto „Žmogaus orumas“.

Be renginių, skirtų atskleisti pasirinktą festivalio tematiką, rengėjai šią liepą ketina kukliai įvertinti ir ne tokius jau kuklius darbus, nuveiktus per dvidešimt Thomo Manno kultūros centro veikimo ir festivalio organizavimo metų. Jubiliejui bus skirta paroda ir diskusija, kurioje numatoma aptarti dviejų dešimtmečių centro veiklos iššūkius. Dvidešimtąjį festivalį be visų kitų garbių svečių žada pagerbti ir Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros ir medijų ministrė Monika Grütters.

XX Thomo Manno festivalis
XX Thomo Manno festivalis
© Organizatorių archyvas

Aštuntąjį kartą festivalio organizacinius rūpesčius koordinuojanti Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė sako, kad galutinė šių metų festivalio programa baigiama rengti ir bus paskelbta artimiausiu metu. Įvertindama savąją patirtį, centro vadovė akcentavo, jog festivalio nebūtų įmanoma organizuoti be šio renginio idėją palaikančių rėmėjų ir partnerių.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
© SRTRF logotipas

„Kūrybinę ar finansinę paramą jau ne vienerius metus mums teikia Goethes institutas Vilniuje, Rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus, Neringos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, UAB „Papyrus Lietuva“, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, T. Manno kūrybos puoselėtojų klubas Vokietijoje, Nidos kultūros, turizmo ir informacijos centras „Agila“… Taip pat būtina paminėti trylika metų nuo pirmojo festivalio T. Manno renginių savaitės koordinavimo naštą ant savo pečių nešusią Vitaliją Jonušienę, savąjį darbą į festivalio rengimą kasmet investuojančius savanorius, tarp kurių ypač išskirtinas jau šešioliktą kartą festivalį administruojantis Nerijus Masevičius“ , – vardijo L. Motuzienė.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ – vienas pirmųjų kino pasakojimų apie moterų meilę (4)

Praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžios Berlynas buvo nuodėmių sostinė. Tačiau...

Ypatingas seansas „Baltijos bangoje“ Juodkrantėje primins dokumentinio kino misiją

Sekmadienį, rugpjūčio 25 d. Juodkrantėje prasidės 11-asis kasmetinis festivalis „ Baltijos...

Viktorijos Prėskienytės-Diawaros „Džiaugsmo ašaros“ – pokario laikų istorijos

Antroji Viktorijos Prėskienytės-Diawaros knyga – apsakymų rinkinys „Džiaugsmo ašaros“...

Paliesiaus dvaro fenomenas: nedaugeliui žinoma vieta, priviliojanti pasaulines žvaigždes (1)

Paliesiaus dvaras , įsikūręs atokiame Lietuvos kampelyje, pritraukia net pasaulinio lygio...

Naują knygą išleidusi Agnė Žagrakalytė – apie buitį ir kardais užkapotus priešus (1)

Kai skaitote šį tekstą, rašytoja Agnė Žagrakalytė laiką leidžia Druskininkuose, kovos menų...

Top naujienos

Kaliningrade apsilankęs lietuvis norėjo sprukti: daugiau niekada ten nevažiuosiu (169)

„Daugiau tikrai niekada ten nevažiuosiu“, – tikino savaitgalį Kaliningrade praleidęs...

Nebrangių, bet tikrų itališkų picų pulkai žmonių traukia į Tytuvėnus (9)

Pačios tikriausios itališkos picos paragauti galima Tytuvėnuose. Pagrindinėje miestelio gatvėje...

Irina Rozova – Seimo narė, kuri veikė pilkojoje zonoje: kokiomis pataisomis rūpinosi politikė (330)

Su po diplomatine priedanga dirbančiais Rusijos žvalgybos darbuotojais bendravusi ir, kaip rodo...

Orai kvies savaitgalį praleisti gamtoje

Virš Lietuvos jau nuo ketvirtadienio įsitvirtinęs aukšto atmosferos slėgio laukas ir toliau...

Baltijos kelyje Gitanas Nausėda pasipiršo žmonai (229)

Lietuvos , Latvijos ir Estijos valstybės eina ta pačia kryptimi – nori sukurti savo žmonėms...

Sovietai jos nepasigailėjo: grafaitės Marijos Tiškevičiūtės tragedija (106)

1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į...

Prabangiausia pasaulyje vakarienė Vilniaus gatves nudažė baltai (226)

Šių metų Le Diner en Blanc renginys prasidėjo kitaip nei įprasta. Po tradicinės renginio...

Ką iš tiesų reiškia sapnai apie seksą? (15)

Jei ramų jūsų miegą kada nors buvo sudrumstę sapnai apie seksą, žinote, kad kartais dėl jų...

Ką valgė pasaulio diktatoriai: juos kamavo polinkis į kanibalizmą ir paranoja būti nunuodytiems (20)

Esi tai, ką valgai, taip pat – kaip ir su kuo valgai. Maistas turi įtakos nuotaikai, žarnyno...

Iš Putino elito sluoksnių – netikėta kritika Kremliui (84)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas visada kerta atgal, kai pajunta jam daromą spaudimą. Bet,...