Pasiruošimui palikta per mažai laiko

Nors vieniems į veiklas pasinerti po tokio ilgo karantino visai drąsu, kiti gi žvelgia susirūpinę – pasiruošimui palikta per mažai laiko. Teatras – ne ta sritis, kur lekiama stačia galva, reikalinga planuotis veiklas į priekį.

„Tai buvo minėta eilę kartų, tą patį sakome ir šiandien: teatrai neatsidaro tą pačią sekundę, jie turi susiplanuoti savo veiksmus. Teatre kalbame apie neapčiuopiamus dalykus, intelektinį produktą – turi žinoti, į ką eini ir kodėl. Negalime tiesiog įdėti disko į grotuvą ir paspausti „play“ mygtuko, teatras taip neveikia“, – kalbėjo Valstybinio Vilniaus mažojo teatro (VMT) vadovas Simonas Keblas.
Simonas Keblas

KVMT vadovė L. Vilimienė pritarė kolegai, anot jos, neįmanoma viens, du, trys – ir atsidaryti. „Iš tiesų, mes profesionalios scenos menų institucijų vadovai, daug kalbėjome ir komunikavome, kad atsidarymas turi būti planuojamas labai iš anksto – ypač didelių kolektyvų, didelių institucijų. Pavyzdžiui, kalbant apie muzikinius teatrus – sceninis veikalas susideda iš keleto kolektyvų atlikėjų – reikia laiko tam pasiruošti, surepetuoti, galų gale, į sistemas suvesti tuos renginius, bilietus parduoti... Tiesiog neįmanoma imti taip ir atidaryti, iškart pradėti veiklą. Aišku, tam tikrus namų darbus esame pasidarę, jau seniai kalbame, diskutuojame apie tą atidarymo momentą. Visgi šįkart jis taip netikėtai buvo paskelbtas“, – pastebėjo L. Vilimienė.
Režisierius Oskaras Koršunovas ragino žvelgti pozityviai į patį teatrų atidarymo faktą po tokio ilgo karantino: „Ši data nustebino, bet kartu ir nudžiugino. Manyčiau, tai pozityvu, į kultūrą nebuvo pasižiūrėta kaip į paskutinį reikalą mūsų visuomenėje. Tai reikšmingas dalykas. Apskritai, kalbant idėjiškai, galvojant apie žmonių emocinę būklę – teatro labai pasiilgta. Teatre dirba daug žmonių, atlaisvinimas skamba viltingai. Ar tai per greitai? Reikia žiūrėti į patį faktą, kad mes jau galime pradėti veikti. Man atrodo, teisinga pati strategija – galima veikti, o toliau žiūrėti pagal situaciją, kaip viskas bus.“
Oskaras Koršunovas

Apibrėžtas lankytojų skaičius vieniems teatrams palankus, kitiems – ne

Iš pradžių buvo paskelbta, kad galės dalyvauti 50 žiūrovų, kiek vėliau Vyriausybė posėdyje nusprendė šį skaičių padidinti iki 150. Pradinis 50-ies žiūrovų skaičius, anot O. Koršunovo, būtų buvęs pragaištingas.

„Tokiu atveju, beveik neįmanoma parodyti spektaklio – spektaklio parodymas brangiai kainuoja pačiam teatrui, jokio atsiperkamumo. 150 žiūrovų – duoda kažkokią galimybę rodyti, ypač valstybiniams teatrams, turintiems savo sales. Nepriklausomiems teatrams – sudėtingiau. Optimalus dalykas, ką galvočiau, kad galime daryti – ne 30 proc. vietų salėse, bet 50 proc. Būtų optimalu, rentabilu ir saugu. Iš esmės, teatras visiškai saugi vieta, daug saugesnė už kavines ar prekybos centrus. Yra sukontroliuota – bilietai parduodami el. būdu, vardiniai, žinome, kas ateina, įsodinami žiūrovai tam tikrais tarpais, gera ventiliacija ir kt.“, – žiūrovams sudarytas palankias sąlygas vardijo pašnekovas.

L. Vilimienė pažymėjo, kad apibrėžtas lankytojų skaičius vieniems teatrams palankus, kitiems – visiškai ne. „Viskas priklauso nuo teatro dydžio. Pavyzdžiui, Klaipėdos Žvejų rūmuose, kur rodome spektaklius, telpa tūkstantis žiūrovų, tad 150 žiūrovų – tikrai nedaug. Kita vertus, jei Palangos koncertų salė skirta dviems tūkstančiams žiūrovų, apskritai net neverta nuomoti tos salės – kaštai nepasidengtų. 30 proc. salės užimtumas – galimas maksimumas, jei turi didelę, tūkstančio vietų patalpą: teoriškai galėtum priimti 300 žiūrovų, bet tu negalėsi jos užpildyti – žmonių kiekis negali viršyti nurodyto 150-ies. Jei turi mažą salę su 500 vietų – tai 150 tau yra gerai. Viršyti limito negali“, – aiškino L. Vilimienė.

Tačiau pašnekovės manymu, vis tiek nuo kažko pradėti reikia. „Nuostolių didelių nebus, jei turi salę savo dispozicijoje, bet jei nuomojiesi... Reikia labai paskaičiuoti, ar gali tai daryti, ar gali tai sau leisti. Na, ir aišku, pats jausmas – kai didelis kolektyvas išvedamas į sceną, o salėje sėdi tiek pat, kiek scenoje...“, – nutęsė mintį KVMT vadovė.

Lauks sprendimų dėl galimybių paso ir skiepų

Vertindamas praėjusių metų atidarymo po pirmojo karantino patirtį, S. Keblas prabilo apie atėjusį supratimą – egzistuoja socialinė baimė. „Mūsų teatro atveju, 30 proc. sudaro 70 žiūrovų salėje. Atrodytų mažai, bet ir tas kiekis kelia tam tikrą įtampą. Lauksime valdžios sprendimų dėl galimybių paso, gal jis suteiks saugumo jausmą – ateis žmonės, kurie paskiepyti“, – vylėsi S. Keblas.

L. Vilimienė sutiko su išsakyta mintimi – jeigu pradėtų veikti šis pasas, visiems renginių organizatoriams būtų lengviau ir drąsiau dirbti. Ji atsigręžė į geruosius Europos šalių pavyzdžius, kur į renginius įleidžiami tik testuoti arba vakcinuoti žiūrovai.

Vos atsiradus galimybei nemokamai testuoti meno kolektyvų darbuotojus, pasakojo L. Vilimienė, iškart imtasi organizuoti repeticijas.

„Tam, kad suburtum žmones, reikia juos nuolat testuoti, kas 7-10 dienų. Atskirais kolektyvais repeticijos jau buvo prasidėjusios, tačiau pakeliui „iškrito“ daug problemų – nes vėlgi, kai sudaroma galimybė kažką daryti, tie įrankiai tarsi ne iki galo paruošti. Taip ir su testavimu atsitiko – atsirado galimybė testuoti (fantastiška galimybė), bet tie testavimo centrai tokiam antplūdžiui buvo nepasiruošę. Turėjome tokią situaciją, kad kolektyvo nariai tik po 8 dienų galėjo užsirašyti testavimui. O per tą laiką negali nieko daryti... Galbūt sostinėje tai nepasijuto, bet mažesniuose miestuose tokia problema iškilo. Na, bet pakeliui viskas tvarkėsi, šiandien yra daugiau įkurta mobilių testavimo centrų“, – atkreipė dėmesį L. Vilimienė.
Laima Vilimienė

S. Keblas pažymėjo, kad valdžia, priimdama vienus ar kitus sprendimus, susijusius su kultūros įstaigomis galėtų labiau „eiti į dialogą“. „Reikalingas dialogas, norisi, kad būtų tariamasi – ne vien dėl žiūrovų, bet ir apie čia dirbančius asmenis. Žiūrovus apsaugoti lengviau nei vyresnius aktorius, kurie nepaskiepyti, be kaukių privalo dirbti scenoje... Negaliu pasakyti, kad nėra dialogo, bet ekspertinio kalbėjimo, požiūrio trūksta. Artistų, aktorių, baleto šokėjų, grojikų, choristų – nedidelis skaičius, lyginant su visa populiacija, tai vienas labiausiai nukentėjusių sektorių. Artistai negali dirbti su kaukėmis ar skydeliais, tai neįmanoma, jau geriau nieko nedaryti – kaukė uždengia visas emocijas. Manyčiau, jei būtų atkreiptas dėmesys į kultūros žmones, jie būtų skiepijami pirmumo eile. Galėtume atsidaryti lengviau ir, svarbiausia, užtikrinčiau. Žiūrovai gali apsisaugoti, bet scenoje dirbantys artistai – ne. Artistų mažai, jie galėtų būti įtraukti į prioritetines grupes“, – kalbėjo S. Keblas.

Balandžio 19-ąją ne visi kvies į spektaklius

Nuo organizacinių klausimų kalbai pasisukus apie kūrybinius iššūkius – teatrų repertuarą, aktorių pasiruošimą – paaiškėjo, kad atidarymo dienai ruoštasi, tačiau balandžio 19-oji, greičiausiai, bus ta simboline diena, kai teatrai teoriškai dirbti galės, bet praktiškai – ne visi kvies į spektaklius.

O. Koršunovas pasakojo, kad balandžio mėnesį kaip tik buvo numatytas spektaklis pagal Williamo Shakespeare'o pjesę „Otelas“. „Kad ir kaip būtų, rodytume premjerą – spektaklis būtų įvykęs ir be žiūrovų. Žinia apie atidarymą visai „Otelo“ komandai tiesiog puiki. Galėsime padaryti pilnavertę premjerą. Mes kažkaip net nujautėme, kad gali taip įvykti, dėl to ruošėmės. Manau, kad gana greitai pradės atsigauti viskas, greit vykti. Atsimenu tą trumpą laiką, kai vasarą buvo leista veikti, ir mes pradėjome rodyti spektaklius miesto aikštėse – fantastiniai pasirodymai, aktoriai ir žiūrovai buvo pasiilgę kūrybos. Kiekvienas spektaklis buvo šventė“, – prisiminė režisierius.

Sulig ta pačia leidimo atsidaryti diena, L. Vilimienės teigimu, žiūrovų į teatrą sukviesti tiesiog neįmanoma.

„Manau, kad artimiausia data, mūsų teatro atžvilgiu, balandžio 29 d. Esame vieną projektą paruošę iš anksto – jį gal ir paleisime, su juo pradėsime. Mes tam buvome pasiruošę, surepetavę, tik laukė savo dienos. Žiūrint į gegužę – nemažai suplanuota spektaklių, tikrai taip nebus, kad viską galėsime rodyti, reikia planuoti repeticinį laikotarpį – didžiuosius veikalus surepetuoti užtrunka nemažai laiko“, – pažymėjo ji.

Būtų didžiulis palengvinimas, L. Vilimienės pastebėjimu, jei Vyriausybė paruoštų gaires vasarą vykstantiems didiesiems renginiams – ir viduje, ir lauke.

„Priešingu atveju, būsime nepasiruošę ir nespėsime nei išviešinti, nei parduoti bilietų.
Kad bent jau kryptis būtų vasarai. Tokiame režime pragyvenome metus, kiek pamenu, pernai balandį ar gegužę jau buvo tokios nuorodos – tarkim, kokio dydžio renginiai galės vykti lauke. Žinoma, laisvo susibūrimo nereikėtų planuoti – perkantys bilietus yra identifikuojami – saugu. Jei žinotume, kad vasarą į lauke organizuotus renginius bus įleidžiami, tarkim, tūkstantis žmonių – tai būtų ženklas dirbti ta linkme“, – judino tolimesnius sprendimus L. Vilimienė.

Kalbėdamas apie ateities planus, VMT vadovas S. Keblas sakė, kad jie aiškūs – įgyvendinamas nuo praėjusių metų suplanuotas projektas „DramaTest“. Tai dramaturgijos ir teatro bandymų erdvė, kurioje šiuo metu bandosi įvairūs jauni kūrėjai, kurie rengia ir ruošia eskizus, vėliau juos parodo scenoje.

„Šis projektas tęsiasi toliau. Realiai, jis užėmęs pagrindinį veiklos lauką. „DramaTest“ vyks iki gegužės galo, o pirmuosius parodymus – turbūt planuosime birželį, galutinio sprendimo dar nėra“, – kalbėjo S. Keblas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)