Jaunosios kartos režisieriaus Agniaus Jankevičiaus kuriamas spektaklis ir jo užkulisiai pagal naujausią vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę, kaip tvirtina patys aktoriai, išsiskiria ypatingu kolektyvo darbštumu bei susitelkimu. Pats režisierius DELFI tikina, jog teatro menas – kolektyvinis menas, todėl savo darbe jis laikosi nuomonės, kad labai svarbu ne tik išgirsti vienas kitą, bet kartu ir sugebėti kitame įžvelgti stebuklą.
Kelių kartų susibūrimas bei išbandymai teatro scenoje, rodos, atneša džiaugsmo visai kūrybiniai grupei ir dar labiau paskatina ieškoti dialogo ne tik su autoriumi, bet ir su žiūrovu. Po ganėtinai ilgų svarstymų iš penkių A. Jankevičiui pateiktų pjesių jis pasirinko Mariuso von Mayenburgo pjesę „Akmuo“, kurioje pasakojama vokiečių šeimos, įsikūrusios buvusiame žydų name, istorija nuo 1935 iki 1993 metų. Beveik 60 metų apimanti vienos šeimos istorija ieško atsakymų, kiek ir kaip spektaklio herojus veikia istorinis kontekstas.
Spektaklyje pateikiama vienos šeimos istorija, kuri apčiuopia ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos opų istorinį periodą, palikusį gilų pėdsaką ir dabartinėms kartoms.
Režisierius A. Jankevičius prasitarė, jog iš pradžių jis svarstė kurti spektaklį pagal kitą pjesę, mat ankstesnė jo pažintis su M. von Mayenburgo kūryba jam nepasirodė pakankamai įdomi. „Ankstesne savo kūryba jis ne itin mane jaudino, tačiau būtent šioje pjesėje radau naują Mayenburgą – su pasikeitusiu žiūrėjimo kampu, netgi paties rašymo stiliumi. Nors istorinės reminiscencijos, kurios yra šioje pjesėje ir nėra dokumentalios, tačiau vis vien mane labai sudomino“, - apie savo kūrybinius ieškojimus ir pjesės pasirinkimą kalbėjo režisierius.
Sprendimas vienam pagrindinių vaidmenų pasikviesti aktorę V. Mainelytę, anot režisieriaus, buvo pasvertas. „Kai perskaičiau šią pjesę, man pasirodė, kad V. Mainelytė labiausiai tiktų šiam personažui. Su savo patirtimi ir savo talentu V. Mainelytė man atrodė tinkama šiam brandžiam vaidmeniui“, - apie savo pasirinkimą pasakojo A. Jankevičius.
Šiuo režisieriaus pasirinkimu džiaugėsi ir pati aktorė V. Mainelytė. Aktorė pripažino, jog darbas su jaunosios kartos režisieriumi ją ne tik žavi, bet kartu yra savotiškas iššūkis. „Pirmą kartą dirbu su Agniumi Jankevičiumi. Nors jis ir turi kitą pasaulėjautą, tačiau mes suradome tinkamus sąlyčio taškus“, - džiaugėsi bendradarbiavimu V. Mainelytė. Pasak jos, A. Jankevičius - darboholikas. „Jis neleisdavo nei sau , nei mums atsipalaiduoti. Džiugu, kad jis yra reiklus ir sau, ir mums“, - dėstė aktorė.
Anot V. Mainelytės, dabar teatre vyrauja kiti tempai. „Jeigu anksčiau turėdavome tokią prabangą, kad spektaklį galėdavome repetuoti kokius tris mėnesius, tai dabar - mėnesį. Nieko nuostabaus, juk ir gyvenimo ritmas - kitas. Tiesą pasakius, teatras atspindi gyvenimą ir tai, kas vyksta už jo durų“, - teigė aktorė.
V. Mainelytė pripažino, kad teatre ji jaučiasi kaip namuose, o teatro scena tarsi savotiškas stimuliatorius, kuris įkvepia aktorių antram kvėpavimui. „Scenoje – kita energetika, atmosfera, jeigu kai kurios scenos nepavyksta repetuojant ne teatro scenoje, tai kai išeini į teatro sceną - viskas daug paprasčiau“ , - atviravo aktorė.
Anot V. Mainelytės, naujas vaidmuo tarsi naujas baltas popieriaus lapas, kurį aktorius turi vėl iš naujo pripildyti, todėl dažniausiai pasinaudoti kito vaidmens patirtimi yra sudėtinga, o kai kada ir neįmanoma.
Į klausimą, ar daugiau nei 40 metų sceninės patirties turinčiai V. Mainelytei vis dar dreba širdis prieš žengiant į sceną, aktorė nebuvo linkusi atvirauti. „Čia jau mano paslaptis – žiūrovas turi matyti tik tai, ką aš darau scenoje. O kaip aš darau, kur aš darau – niekada niekam nesakau“, - su šypsena kalbėjo aktorė.
Pasiteiravus režisieriaus, kokia atmosfera tvyro tarp šiame spektaklyje vaidinančių aktorių ir jo paties, A. Jankevičius atsakė atvirai: „Tiesą pasakius, apie atmosferą nelabai ir galvoju. Apie ją galvoja tie žmonės, kurie neturi ką veikti. Negalvoju ir kaip mums sekasi. Ateinu dirbti tiek žmogiška, tiek profesine prasme. Susidūrimas teatro scenoje su aktoriumi man yra išbandymas, o kartu ir džiaugsmas. Nes tu turi jį pažinti ir surasti kontaktą, pasiekti rezultatą bei atsiverti vienas kitam. Vadovaujuosi tokiu principu, jog teatro menas – kolektyvinis menas, mokėjimas išgirsti vienas kitą ir kitame įžvelgti stebuklą, potencialą, talentą“.
DELFI primena, jog A. Jankevičiaus režisuojamo „Akmens“ premjera LNDT mažojoje salėje vyks š.m. kovo 16 ir 17 dienomis.
