Tarpukario Kauno menininkai Liudas Truikys ir Marijona Rakauskaitė menų sintezę kartu kūrė ne vieną gyvenimą

Žinomos Kaune gyvenusių iškilių menininkų poros – dailininko-scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės – istorija romantiškai graudi: meilę per kūrybą vienas kitam pajutę kūrėjai jautėsi taip, tarsi būtų pažįstami ne vieną gyvenimą. O besibaigiant šiam – Parkinsono liga sergančiai sutuoktinei L. Truikys pats padarydavo makiažą. Kadangi buvo dailininkas, atlikdavo tai labai profesionaliai. Niekas net neįtarė, kad visada pasitempusi, elegantiška moteris serga, kad jai dreba rankos...

L.Truikio ir M. Rakauskaitės namai šiandien yra Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys – memorialinis muziejus atidarytas 1994-aisiais. Kauno Žaliakalnio rajone (E. Fryko g. 14-2) esantis namas pastatytas dar tarpukariu, o menininkų pora antro aukšto bute apsigyveno karo metu, ieškodami ramios ir atokios vietos.

M. K.Čiurlionio dailės muziejaus edukatorė Dalia Bieliūnaitė nė kiek neabejoja – šių menininkų gyvenimo istoriją visiems verta išgirsti.

Surūdiję vinys susminga į akis, ir dar vienas į širdį

L. Truikys – žinomas scenografas, populiarus ir žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jo karjera prasidėjo Kauno muzikiniame teatre, anuomet vadintame Valstybės teatru. 1923-aisiais metais, kai teatras įgavo valstybinį statusą – buvo pirmuoju teatru, pradėjusiu statyti operas.

„Opera visada buvo L. Truikio svajonė. Dar būdamas studentu, nuvykęs į Paryžių klausėsi vieno iš Giuseppe Verdi kūrinių. Negalėjo patikėti, kad užsimerkus klausytojas atsiduria tarsi gražesniame, harmoningesniame pasaulyje, bet atsimerkus, kaip jis išsireiškė, pasakodamas savo draugams – „visi surūdiję vinys susminga į akis, ir dar vienas į širdį“. Kadangi tai, kas yra scenoje, visiškai nederėjo su tuo, kas skambėjo muzikos kūrinyje, L. Truikys išsikėlė sau tikslą kurti tokias scenografijas, kurios ne tik papildytų muziką, bet ir ją pratęstų, kad vaizdas scenoje skambėtų kaip muzika. Ši menų sintezės siekiamybė jį lydėjo visą gyvenimą, ir vėliau, kai grįžo į Kauną, norėjo dirbti tik su muzika – statyti scenografijas būtent operoms“, – pasakojo D. Bieliūnaitė.

Tačiau tuo metu Valstybės teatre nereikėjo operos scenografo, todėl L. Truikys buvo išsiųstas į Šiaulius. „Kol veikė Valstybės teatro filialas, jame buvo statomi tik dramos spektakliai. Be abejo, L. Truikys nebuvo tuo patenkintas. Tačiau nors tai ir nebuvo jo svajonė, dirbdamas Šiauliuose kartu su kitu žinomu scenografu Stasiu Ušinsku, Lietuvai padovanojo „art deco“ stilistiką scenografijoje. Tai tokia lakoniška, moderni scenografija, kuriai būdingos ryškios geometrinės formos. Tais laikais tai atrodė be galo šiuolaikiškai! Visgi, nepaisant šitos sėkmingos pradžios, L. Truikys vis važiuodavo iš Šiaulių į Kauną, tiesiog, kad pasivaikščiotų Laisvės alėja, kad pamatytų savo senus draugus. Būtent Kaunas tarpukario Lietuvoje buvo intelektualų ir menininkų židinys“, – apie siekį neatitrūkti nuo inteligentijos pulso kalbėjo D. Bieliūnaitė.

Vieno tokio vizito į Kauną metu, D. Bieliūnaitės pasakojimu, L. Truikys sutiko savo draugą, kompozitorių Antaną Račiūną: „Pamatęs, kad šis tiesiog švyti gera nuotaika – užkalbino. A. Račiūnas kaip tik tuo metu buvo gavęs valstybinį užsakymą operos pastatymui apie lietuvišką tautosaką. Tai išgirdęs L. Truikys labai apsidžiaugė, nes jis buvo kilęs iš Žemaitijos, jo mama visą laiką dainuodavo, pasakodavo įvairiausius tautosakinius dalykus – liaudies meno dalykai L. Truikiui buvo labai artimi. Tuo jam pavyko įtikinti ir A. Račiūną – niekas kitas esą taip neišmano lietuviškos tautosakos. A. Račiūnas bičiulį nusivedė į Valstybinį teatrą ir užrašė kaip savo operos scenografą, nors tuo metu dar net neturėjo teksto – ieškojo libretisto, kuris galėtų jį sukurti.“

Taip prasidėjo L. Truikio sėkminga karjera dirbant su operomis Valstybės teatre. „L. Truikys sulaukė pripažinimo ir užsienyje.1937-aisiais Paryžiuje vykusioje Meno ir technikos parodoje menininkas gavo garbės diplomą už scenografijos maketą. Tai buvo aukštas įvertinimas tuo metu“, – pažymėjo pašnekovė.

Nors buvo vertinamas užsienio kritikų, vis dėlto Valstybės teatre L. Truikiui teko išgyventi ir sudėtingų momentų. „Turėdamas aukštus tikslus jis dirbo preciziškai, lėtai. Sakydavo, kad gali ir visą dieną nenubrėžti nė vieno scenografijos brūkšnio. Klausydamasis muzikos, analizuodamas tekstuką bandydavo atsirinkti, kokia gi galėtų būti to brūkšnio scenografijoje kryptis, kad žiūrovas išvydęs tik liniją scenoje galėtų girdėti muziką. Todėl L. Truikį spausdavo teatro administracija, kartais dėl to jis būdavo labai nusiminęs“, – dalijosi girdėtomis kalbomis D. Bieliūnaitė.

Susitikę menų sintezei kurti

Tačiau nieko, matyt, nebūna be priežasties – taip L. Truikys susipažino su M. Rakauskaite, „savo gyvenimo draugu“, kaip jis ją vadino.

„Marijona buvo operos solistė, už L. Truikį dvylika metų vyresnė. Ji dainavo tame pačiame teatre, tad pamačiusi nusiminusį dailininką – užkalbino, paklausė, kas jam nutiko. L. Truikys papasakojo jai, kodėl negali kurti greičiau, o Marijona pritarė, kad buvimas scenoje, dainavimas jai taip pat yra kaip malda, kad ji negalinti to daryti atmestinai arba vien koncentruotis į aukštų natų išdainavimą – kur kas svarbiau vidinė būsena, kad veidas spinduliuotų meile, jei vaidina įsimylėjusį personažą. M. Rakauskaitė – neeilinė asmenybė, į kūrybą žvelgusi kaip į aukštą materiją. L. Truikys vėliau pasakojo, kad tą akimirką jie ir pažinę vienas kitą, supratę, kad yra kartu jau ne vieną gyvenimą, susitikę menų sintezei kurti. Tikra tiesa, vienas atstovavo muzikos, kitas – dailės pasauliui. Apie kitus gyvenimus L. Truikys dažnai pasisakydavo – tiek jis, tiek Marijona buvo atviri kultūros ir tikėjimo klausimais, sakydavo, kad Dievas yra vienas, nėra reikalo jo dalinti. Domėdavosi įvairiais tikėjimais, taip pat ir budistine filosofija“, – sakė D. Bieliūnaitė.

Tad muziejininkės visiškai nestebina, kad menininkų namuose yra sukaupta daug rytietiško meno, kuris dera su lietuvišku, krikščionišku liaudies menu – kultūrų sintezė juntama ir jų namuose.

Iš Amerikos atvykusi Marijona, muziejininkės žiniomis, buvo atvira įvairioms kultūroms, pasaulėžiūroms, domėjosi tiek rytietiškomis filosofijomis, tiek tuo metu tarpukario Lietuvoje populiaria teosofija: „Tai iš Amerikos atėjusi kryptis – religinio pobūdžio filosofija stengiasi apjungti įvairias kultūras ir religijas, priartinti prie tų laikų žmogaus, abu sutuoktiniai prisidėjo prie Rericho draugijos veiklos Kaune.“

Marijonos tėvas – knygnešys, jam teko bėgti iš Lietuvos į Ameriką. Pasikvietęs savo sužadėtinę į Čikagą, ten sukūrė šeimą, susilaukė septynių atžalų.

„L. Truikio tėvas buvo dievdirbys, o Marijona taip pat kilusi iš tikinčios šeimos, kur buvo vertinamas spausdintas žodis. Amerikoje visos Rakauskų atžalos kalbėjo lietuviškai, o Marijona nuo pat mažumės norėjo dainuoti – su savo sese dainavo lietuviškas liaudies dainas atliekančiame chore, buvo sukūrę lietuvišką kvartetą. Nepaisant to, kad tėvai ją buvo įkalbėję pabaigti ekonomikos studijas – ji nukeliavo kūrybos keliu. Trisdešimtmetę Marijoną pastebėjo Valstybės teatro kompozitoriai, nes Lietuvoje tuo metu trūko gerų dainininkų – buvo tik pradėtos statyti operos. Pakviesta į Lietuvą ji sutiko atvykti, ko gero, dėl kelių priežasčių – mažoje šalyje galėjo iškart pradėti nuo solinių vaidmenų, čia buvo jos šaknys, buvo įdomu pažinti šitą kraštą, čia apsigyventi“, – svarstė D. Bieliūnaitė.

Kaip pasakojama, atvykusi į Lietuvą iš Amerikos Marijona išsiskyrė savo įvaizdžiu, buvo kitokia nei vietinės lietuvaitės, apie kurias ji sakydavo: „labai gražios, bet rengiasi blankiai.“

„Marijona dėl savo ekstravagantiškos išvaizdos visiems palikdavo didelį įspūdį. Scenoje, sakydavo ji, dėmesio galima sulaukti ne tik dėl gero balso (kuriuo pasižymėjo), bet taip pat ir dėl to, kaip atrodai. Jos premjeriniame spektaklyje „Karmen“ ji atliko čigonės vaidmenį. Į sceną išbėgo basomis – rankų ir kojų nagus nusilakavusi ryškiai raudona spalva. Tai buvo tie patys 1924-ieji, tuo metu tarpukario Lietuvoje žmonės basomis vaikščiodavo tik paplūdimyje – pagal etiketą viešumoje priklausė dengti kojų pirštus. O nagų lakas nebuvo net Europoje paplitęs, nors atrastas Paryžiuje. Pirmiausia išpopuliarėjo Amerikoje, iš kur Marijona jį ir parsivežė. Galite įsivaizduoti, koks vietinėms lietuvaitėms tai buvo milžiniškas įspūdis! L. Truikys taip pat ekstravagantiškai atrodydavo, jis turėjo tokius plonus ūsiukus, kuriuos dar pasiryškindavo pieštuku. Kai žmonės matydavo šitą porą, einančią Kauno Laisvės alėja, be abejo, visi atkreipdavo dėmesį“, – apie kūrybingas, ryškumo nestokojančias menininkų asmenybes pasakojo muziejininkė.

Tarpukario Lietuvoje taip pat išpopuliarėjo ir nudizmas. „Galima išgirsti kalbų apie intelektualų poras, esą jie mėgę savo kiemuose ar balkonuose degintis nuogi. Kad tai mėgo daryti L.Truikys su Marijona – tokie gandai irgi yra. Į muziejų ateina Žaliakalnyje augę žmonės, kurie būdami vaikais bėgiodavo šalia garsių menininkų kiemo, o pasislėpę krūmuose laukdavo, kol menininkai praeis nuogi. Visgi, kad savo akimis juos būtų išvydę, niekas nepasakojo“, – šypsodamasi pasakojo D. Bieliūnaitė.

Spinduliavo pagarbą vienas kitam

Vis dėlto, į menininkus įdomiausia buvo pažiūrėti, anot porą mačiusiųjų, ne tik dėl išskirtinių manierų ar išvaizdos, bet dėl to, kokią vidinę eleganciją ir pagarbą vienas kitam jie spinduliuodavo: „Tai aukštos vidinės kultūros žmonės, kuriems kūryba reiškė itin daug. Kūrybiniame procese jie vienas kitą labai palaikė. Kadangi neturėjo vaikų, kai žmonės teiraudavosi kur jų atžalos, atsakydavo, kad kūryba yra jų bendro buvimo vaisius. Susipažino būdami jau brandžios asmenybės – L. Truikiui tuo metu buvo trisdešimt, o Marijonai 42-eji metai. Tad jau galėjo sąmoningai nuspręsti, kas jiems svarbu, ko jie nori iš buvimo kartu.“

Tais laikais toks amžiaus skirtumas, kai vyras vyresnis už moterį, anot muziejininkės, buvo normalus nebent atvirkštine tvarka. „Sulaukdavo įvairiausių komentarų, yra netgi išlikusi tokia istorija – L. Truikio kolegos iš Kauno meno mokyklos, kur jis dėstė, vis paklausdavo, ar nėra sunku atlaikyti jaunų studenčių karštus žvilgsnius. L. Truikis, nors jau ir vyresnio amžiaus, tikrai buvo ryški asmenybė. Į šitą klausimą L. Truikys atsakė, kad jis net nekvestionuoja tokių dalykų, nes su Marijona yra kartu ne pirmą gyvenimą. Tai esantis ne tik jaunystės ar žavesio klausimas – jų ryšys daug gilesnis“, – į gražų tarpusavio poros santykį atkreipė dėmesį D. Bieliūnaitė.

Sklinda kalbos, kad Marijona irgi traukė vyrų žvilgsnius. „Kiekvienas ją pamatęs vyras tuoj įsimylėdavo. Net ir vyresniame amžiuje išliko elegantiška, sėdėdavo tiesiai, pasitempusi, pasidažiusi. Jai tai buvo svarbu, sakydavo, „kad kūnas yra įrankis, juo privalu rūpintis“. M. Rakauskaitė sirgo Parkinsono liga, todėl L. Truikys jai padarydavo makiažą. Kadangi buvo dailininkas, atlikdavo tai labai profesionaliai. Niekas net nesuprasdavo, kad moteris serga, kad dreba rankos...“, – pasakojo pašnekovė.