– Vladai, grįžtate į Lietuvą parodyti savo darbų. Galerijoje „Akademija“ surengsite parodą „Mess Age“. Kodėl pastaruosius kelerius metus nerengėte parodų tautiečiams?
– Gyvenu ne Lietuvoje, todėl ir parodų čia nerengiu, ne specialiai, tiesiog fiziškai būnant kitoje vietoje ir parodos organizuojamos kitur. Tenka koncentruotis į kitas lokacijas: nuo Kinijos, Singapūro iki Ispanijos ar Norvegijos.
O dabar taip gražiai žvaigždės susidėliojo, kad galerija „Akademija“ galėjo priimti mano darbus. „Mess Age“ – tai mano požiūris į gyvenimą, reakcija į sujauktą ir nebesuprantamą prioritetų skalę. Tai mano žinutė, kuri nukreipia žmonių mintis į gyvenimo analizavimą globalia prasme. Vartotojiškumas, tikėjimas, skaitmena realybėje – tai tik kelios temos, per kurias kalbėsiuosi su žiūrovais.
– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Du-tris kartus per mėnesį. Gyvenant Maskvoje, lėktuvu nėra sunku pasiekti Vilnių. Būnu čia vis dažniau ir dažniau.
– Kas čia vilioja?
Santykiai.
– Grįžkime prie meno. Kuo Jūsų darbai yra kitokie?
– Radau pakankamai gerą ir minkštą vizualinę kalbą, kuria ir skiriuosi nuo kitų. Mano darbuose visuomet pamatysite ironiją, aktualiją, paiešką ir originalumą, pradedant išpildymu ir baigiant darbo pateikimu.
Dažniausiai dirbu trimis technikomis: kubofuturistine tapyba, grafikoje – tušu bei „readymade“ technika.
– Kokį medžiagiškumą turite omenyje?
– Mėgstu nestandartinius sprendimus. Šioje parodoje, kurią pamatysite galerijoje „Akademija“, pamatysite tapybos darbus su metaliniais intarpais, tai buityje naudojami daiktai. Tai, kas žmonėms tarnauja visiškai kitokiomis funkcijomis, aš paverčiu menu.
– Kokie pastaruoju metų jūsų kurti meno kūriniai labiausiai sulaukė dėmesio?
– Pastaruoju metu itin aptarinėjami bei daugiausiai susidomėjimo sulaukę darbai yra meno objektas „Jus do it (do or die)“ ir M. K. Čiurlionio portretas, sukurtas iš spalvotų pieštukų, Oskaro Koršunovo bei Jono Meko raidiniai portretai.
Čiurlionis – tai mano pagarba šiai gabiai asmenybei, tai mano dėkingumas už jo indelį i Lietuvos istoriją.
Koršunovas ir Mekas – tai dėkingumas už Lietuvos garsinimą už jos ribų. bei originalios asmenybės, kurioms aš simpatizuoju.
Meno objektas „Just do it (do or die)“ tai ryžto ir tikėjimo simbolis. Just do it, do or die – tiesiog padaryk tai, padaryk arba numirk. Turiu omenyje tai, kad kai užsibrėži tikslą, turi atsiduoti jam visas, su visom įmanomom galimybėm, visom jėgom ir užsispyrimu. Arba nesiimti visai. Jokių viduriukų.
Šiuos darbus sostinės gyventojai bei svečiai galės pamatyti galerijoje „Akademija“ gruodžio 7-19 dienomis vyksiančioje personalinėje parodoje.
– Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybiniams eksperimentams?
– Tiesiog einu per gyvenimą ir nuolat kuriu: einant gatve ir stebint praeivius ir pastatus, kalbant telefonu, reaguojant į orą ir nuotaiką, skaitant knygas, internetinius portalus ir panašiai. Tiesiog aš visuomet kuriu.
– Ar Jus galima vadinti stereotipiniu bohemos atstovu?
– Ne. Esu nestandartinis daugelyje dalykų. Kitaip mąstau, kitaip ieškau išeičių įvairiose situacijose. Man svarbu pateikimas, informacijos apie mano kūrybą sklaida. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje menininkui labai svarbu ne tik ieškoti įkvėpimo ir kurti, bet ir perprasti žiūrovą, suprasti kam ir kaip savo meną pateikti. Meno kūrinys gali būti puikus, tačiau savo pirkėjo gali nesulaukti, ypač jei tiesiog kabės galerijoje.
– Esu girdėjusi, kad ne vienas Jūsų darbas yra perpirktas kelis kartus. Ar tai tiesa?
– Yra tam tikri darbai, kuriais aš su galerijomis žongliruoju, jei taip galima pasakyti. Jei jau įsigyto darbo nori kiti pirkėjai, yra siūloma palanki kaina ir jei to kūrinio savininkas sutinka, mes jį iš jo nuperkame ir perparduodame. Bet tai daro galerijos, o ne aš asmeniškai.
Jei darbas neperparduodamas, siūloma reprodukcija. Reprodukcija man, tarsi litografinis darbas: reprodukuoji darbą, o jis visad kiek kitoks. Nuo litografijos atsiradimo laikų, darbų reprodukavimą pamėgo daugelis meno pasaulio atstovų: nuo Andy Worhalo iki Salvadoro Dali. Reprodukcijos yra žymiai prieinamesnės finansiniu atžvilgiu ir labai populiarėjantis būdas turėti savo namuose originalaus meno kūrinio kloną.
– Ar galima užsisakyti Jūsų paveikslą pagal individualius įnorius?
– Žinoma. Nors dažniau klientai mane susiranda dėl mano požiūrio, technikos bei stiliaus ir išsirenka ką nors iš jau padarytų darbų. Nors būna visko.
– Vardydamas įkvėpimo šaltinius, nepaminėjote mūzos. Ar tikrai šalia esanti moteris nėra tiek svarbi, kiek visa kita aplinka?
– Taip, tai svarbu. Tačiau terminas „mūza“ yra tapęs kiek stereotipiniu ir žmonės į šį žodį reaguoja šiek tiek iškreiptai. Visuomenė galvoja, kad mūza tėra laikina menininko palydovė. Aš taip nemanau, žiūriu į žmogų rimtai arba iš viso nežiūriu.
– Vyrauja nuomonė, kad menininkams įkvėpimą tiesiog žudo buitis. Ką Jums reiškia ši gyvenimo dalis?
– Aš ją mėgstu. Puikiai gaminu valgyti, patinka ir kiti dalykai. Man buitis yra įdomi ir kupina džiaugsmo.
– Ar toje pačioje buityje galite ir kurti? O gal turite įsikūręs dirbtuves?
– Netoleruoju tokių dalykų kaip dirbtuvės. Būna, kad dirbi visą parą ir nori tiesiog prigulti, pailsėti ir vėl kurti. Važinėjimas iš vienos vietos į kitą tik blaško ir kenkia, mano nuomone. Kuriu ten pat, kur ir gyvenu.
– Ar įmanoma menininkui pragyventi iš meno?
– Šiais laikais yra begalybė skirtingomis kryptimis kuriančių menininkų. Didelė konkurencija ir prie viso to – beveik viskas išrasta, sukurta. Ne paslaptis, naujos meno rūšys – tai, dažniausia, jau išrastų anksčiau meno krypčių originalus junginys, bei visokeriopos interpretacijos. Anaiptol, mes puikiai matome – yra nemažai iškilusių bei išgarsėjusiu menininkų. Tai byloja, kad pragyventi iš meno yra įmanoma.
Taisyklės kiek pasikeitė, bet tai juk normalu – viskas keičiasi, juda... Ypač dabar, kai žmogų nustebinti praktiškai neįmanoma, viskas tampa įdomu tik vieną kartą.
Tad tereikia nesustoti ir kurti, rodyti per kūrybą savo individualų požiūrį bei nuomonę, daug ieškoti ir netingėti daug dirbti.
