Prano Gudyno restauravimo centre maišosi įvairūs kvapai – medžio, dažų, popieriaus, audinių. Jei kas paklaustų, sakyčiau, kad čia kvepia istorija ir menu. Šiame restauravimo centre dirba skirtingų sričių specialistai, todėl einant ilgu koridoriumi ir žvalgantis pro pusiau praviras didesnių ir mažesnių kabinetų duris, akis užkliūva už molbertų, ištiestų gobelenų, medinių raižytų rėmų, paskleistų popieriaus lapų ir dar daug visko, ką čia dirbantys restauratoriai bando išgelbėti nuo sunykimo. Molbertinės tapybos restauratorius Linas Lukoševičius pakviečia prisėsti eksponatų pašonėje. Taip apsupti ir pradedame kalbą apie restauratoriaus darbą.
– Manote, kad per didelis restauratoriaus ego gali sutrukdyti jam gerai atlikti savo darbą? O kas padeda?
– Esu toks žmogus, kuriam nebūtina visko žinoti – juk šalia dirba kolegos, savo sričių specialistai, su kuriais galima pasitarti ir gauti naudingos informacijos bei patarimų. Visuomet sakau, kad restauratorius turi pamiršti save ir savo egoizmą, nes restauruojamas kūrinys yra svarbesnis už jį.
– Pamiršti save ir galvoti tik apie paveikslą. Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad jei restauratorius galvos ne apie paveikslą, o apie save, jis gali padaryti klaidų. Ne kartą teko įsitikinti, kad geriausi rezultatai būna tada, kai turi visą reikalingą informaciją apie eksponatą, gerai išmanai medžiagas ir technologijas, labai kruopščiai suplanuoji darbus ir priimi sprendimus, o esant reikalui – pasikonsultuoji.
– Tai ar mitas, kad restauratorius dirba vienas, kad tai – tarsi vienišiaus profesija?
– Neseniai buvo atidaryta Adomo Galdiko paroda, kurioje eksponuojamas didžiulis triptikas, kurio ilgis siekia aštuonis metrus, o aukštis beveik tris. Tokio kūrinio vienam žmogui nei restauruoti, apversti, nei paruošti eksponavimui, nei pakabinti neįmanoma – reikalinga komanda. Dirbant su didesnio formato kūriniais kolegos ir komandinis darbas yra ypatingai svarbus. Restauratorius turi mokėti kalbėtis su kolegomis, dalintis mintimis, abejonėmis, atradimais. Visada siekiu, kad ir mano studentai bendrautų tarpusavy. Viena vertus, tai svarbu dirbant kartu, kita vertus – niekada nežinai, galbūt kažkokios pagalbos reikės ateityje. Blogiausia, kai restauratoriai nesikalba.
– Pradėjome nuo kiek netikėtos temos, tačiau sugrįžkime į pačią pradžią – kodėl pasirinkote molbertinės tapybos restauratoriaus profesiją?
– Dabar žvelgdamas į praeitį matau, kad mano pasirinkimas nebuvo atsitiktinumas. Nors Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigiau tapybos studijas, į kurias, beje, stojau net keturis kartus, man visada patiko technologiniai dalykai. Todėl toliau pasirinkau studijuoti restauravimą – su keliais kitais kolegomis tapome pirmąja VDA Restauravimo katedros magistrų laida. Manau, kad tapiau gerai, gal net ir norėčiau būti tapytoju, bet technologinė dalis nusvėrė: man patinka dirbti su klijais, gruntais, ištempti drobę ant porėmio ir panašiai. Nuo mano pasirinkimo pasukti į restauravimą praėjo tikrai nemažai laiko, todėl manau, kad jau galiu sakyti, kad pasirinkau teisingiausią kelią, ir dėl to labai džiaugiuosi.
– Kaip atrodo jūsų kaip restauratoriaus darbo diena?
– Dirbu tarp P. Gudyno restauravimo centro ir VDA Restauravimo katedros, kurioje dalinuosi su studentais žiniomis apie molbertinės tapybos restauravimą. Dienos būna labai įvairios, nes darbas P. Gudyno restauravimo centre neapsiriboja paveikslų restauravimu – dirbu su įvairių atvežtinių ir išvežtinių parodų eksponatais, užsuku ir į eksponatų saugyklas. Kad viską spėčiau, privalau visada kruopščiai susiplanuoti savo dienotvarkę. Iš šalies galbūt ir atrodo, kad restauratorius tik ramiai sėdi studijoje ir lengvais potėpiais atnaujina paveikslą. Bet niekas taip lengvai nevyksta, be to, baigus restauravimą daugybės restauratoriaus padarytų darbų tiesiog nesimato, neįgudusiai akiai juos sunku įvertinti.
Vieni restauravimo procesai galutiniame rezultate matomi daugiau, kiti mažiau, o yra ir visai nematomų. Techniniai procesai, pavyzdžiui, užtempti paveikslą ant porėmio, užgruntuoti, pastebimi mažiau. Meniniai procesai, pavyzdžiui, lako sluoksnio ploninimas ar retušavimas, yra matomi labiau. Beje, lako sluoksnio ploninimas restauratoriui yra vienas iš sudėtingesnių procesų, šiam darbui reikia nemažai įgūdžių ir subtilumo. Visus procesus sujungus į vienį matosi rezultatas.
– Kas vyksta, kai prieš save išvystate paveikslą, kurį teks restauruoti?
– Kiekvienas patyręs restauratorius gavęs meno kūrinį daugmaž įsivaizduoja, koks bus restauravimo rezultatas. Todėl studentams visada sakau – mokykimės įvertinti kiekvieną procesą. Jeigu gali įvertini procesą, gali numatyti, kokį rezultatą gausi. Tuomet reikia vertinti rezultatą – arba jis geras, arba reikia dar padirbėti ir tik tada pereiti prie kito restauravimo etapo. Kaip restauratorius turiu įvertinti, ar teisingai pasirinkau medžiagas. Bet, kaip minėjau, kuo daugiau planuoji, stengiesi įvertinti, kuo daugiau patirties įgyji, tuo lengvesnis ir kokybiškesnis būna darbas. Beje, man labai įdomu dirbti su studentais, nes ir pats mokausi, pavyzdžiui, noriu dar kartelį įsitikinti, kad naudojama medžiaga yra tinkamiausia.
– Paminėjote, kad nemažai restauravimo procesų galutiniame rezultate paprastai žiūrovo akiai yra nematomi, todėl jis negali įvertinti įdėto darbo sudėtingumo. O ar teko susidurti su paveikslų savininkais, kurie tikėjosi tokio restauravimo, kokio atlikti neleido etikos kodeksas?
– Žmonės tikrai atneša įvairios būklės paveikslų, tačiau visais atvejais visuomet stengiuosi išsiaiškinti, kokio rezultato žmogus tikisi. Dažnai žmogus pažiūri mėgėjišką vaizdo medžiagą apie paveikslų „restauravimą“ internete ir šį procesą įsivaizduoja visai kitaip – daugiau kaip paveikslo perpiešimą, atnaujinimą. Jie tikisi, kad paveikslas bus kaip naujas, nes nežino, ką iš tikrųjų reiškia restauravimas.
– Tenka taisyti kitų restauratorių ar mėgėjų jau padarytą žalą paveikslui?
– Iš tiesų dauguma paveikslų, kurie pakliūva į mūsų rankas, kažkada jau yra restauruoti, labai retai būna visai neliestas paveikslas. Bet jei toks pasitaiko – tikrai labai džiaugiuosi. Na, o kalbant apie žalą, stengiuosi niekada nekaltinti – juk nežinau, kokias sąlygas ir priemones tas žmogus turėjo. Aš žinau, kaip galiu ištaisyti tas klaidas – tai yra svarbiausia.
Vienas iš restauravimo etapų yra retušavimas – tai gali būti brūkšnelis, taškelis, spalvos tono padengimas. Bet mes, restauratoriai, irgi esame žmonės ir norime truputėlį save parodyti. Retušas yra bene vienintelis procesas, kuriame galime save „atskleisti“. Be to, tai turbūt pats subjektyviausias procesas. Būtent tai kartais ir pakiša koją – retušas turi būti tinkamas konkrečiam kūriniui. Jeigu priėjęs prie paveikslo iš karto matau retušą, jis trukdo suvokti paveikslo visumą.
– Turite įdomų pavyzdį, kaip ankstesni dailininkai-restauratoriai gali net žymiai pakeisti paveikslą.
– Šis kūrinys – tai Žemaičių muziejaus „Alka“ paveikslas. Jame vaizduojamas dvaro parkas. Paveikslas XIX a. keletą kartų buvo atnaujintas, 2017 m. restauruotas kaip diplominis darbas. Pažvelgus į nuotrauką, darytą prieš restauravimą ir po – skirtumas išties akivaizdus. Restauravus nebeliko tamsaus kolorito. Atsirado naujų objektų, o kai kurie objektai dingo ar pasikeitė jų išvaizda. Be to, pagal kompoziciją galima numanyti, kad paveikslas yra nepilnas, greičiausiai išpjautas iš didesnio kūrinio.
Kalbant apie pasikeitimus – atlikus rentgenologinius tyrimus paaiškėjo, kad paveiksle yra dar viena moters figūra, kurios nesimatė. Šuniuko forma buvo keista, buvo sunku suprasti. Ežerėlyje plaukiojo dar viena gulbė, kurią buvo nutapęs „restauratorius“. Pakeistos vazų formos, medžiai, dangus.
Dailininkas galbūt norėjo padaryti, kaip jam atrodė gražiau, prisiėmė per daug atsakomybės. Bet gali būti, kad tuo metu vyravo suvokimas, kad galima pataisyti tapant ant viršaus. Beje, kitoje paveikslo pusėje dėl tvirtumo buvo priklijuotos XIX a. laikraščio juostelės. Mes jas nuėmėme ir net galėjome perskaityti – buvo rašoma apie tuo metu tiesiamus geležinkelius. Radome datą, tad pagal tai galėjome spręsti, kada paveikslas buvo restauruotas.
– Ar restauruojami paveikslai buvo pateikę kokių nors siurprizų, galbūt radote kažką, ko nesitikėjote?
– Paprastai stengiuosi, kad restauruojant siurprizų būtų kuo mažiau. Mėgstu apgalvoti, neskubėti. Kalbant apie siurprizus, patinka sau pačiam užduoti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, pavyzdžiui, gaunu kūrinį ir galvoju, kur ir kokia turėtų būti signatūra, tapytojo parašas. Kartais padeda nuojauta, kartais patirtis. Pasitaiko parašus rasti netikėtose vietose, štai toks siurprizas būna malonus. Kartais būna, kad šalinant užtapymus išryškėja nauji objektai. Bet tai nebūna labai netikėta, nes juos šaliname remdamiesi įvairiais tyrimais.
– Bet būtų sunku paneigti, kad vienas jūsų restauruotas kūrinys pateikė tikrai unikalių radinių. Papasakokite apie Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčios staciją, kurią restauravote.
– Veisiejų bažnyčios zakristijoje saugomos didelio formato Kryžiaus kelio stotys, kurias XIX a. nutapė Petras Švelinskis. Toks dydis stacijoms tikrai nebūdingas, todėl jos atrodo įspūdingai. Labai smagu, kad šių stočių autorius žinomas, jis dirbo Pietų Lietuvoje, Seinų gubernijoje, į kurią įėjo Liškiava, Leipalingis, Veisiejai – stacijų ciklus P. Švelinskis yra nutapęs visoms trims bažnyčioms. Deja stacijos buvo nekvalifikuotai restauruotos, užtapyta daugybė detalių, paveikslų būklė yra avarinė.
2018 m. restauravau pirmąją staciją, turėjusią nemažai defektų, plyšimų. Drobė buvo taisyta užklijuojant iš nevaizdinės pusės net dvidešimt du lopus. Dalis jų – unikalūs ir labai įdomūs radiniai. Pavyzdžiui, ant vieno lopo radome užrašą „Michal Novicki, 1850“. Nors kai kurie tyrėjai manė, kad tai stacijų sukūrimo data, taip nėra – šis lopas yra kito paveikslo fragmentas, panaudotas stacijai užtaisyti.
Nuimdamas didįjį lopą daug vargau, nes stengiausi išsaugoti kiek įmanoma daugiau ant jo buvusios tapybos. O lopas buvo labai tvirtai sulipęs su stacijos nevaizdine puse. Atskyrinėjau mechaniškai po kelis centimetrus ir iš karto tvirtinau. Ant šio lopo matyti Jėzaus krikšto scenos fragmentas. Nuėmus kitus šešis mažesnius lopus, juos suklijavus į vieną, taip pasirodė Šventoji Teklė. Taip pat radau staltiesės fragmentų, o kai kurios stacijos drobės vietos buvo paprasčiausiai susiūtos. Remdamasis fizikiniais tyrimais atradau lenkiškus užrašus, kurie greičiausiai buvo užtapyti vykstant lietuvių ir lenkų kovoms. Galiausiai pašalinau ir kitus užtapymus, todėl stacijoje atsirado iki tol nematytas sostas, o Kristaus rūbas įgavo raukšlių ir klosčių. VDA galerijoje „Akademija“ buvome surengę šio paveikslo restauravimo istorijos parodą „Trys viename“.
Kitos trylika stacijų dar laukia savo eilės – restauravimui reikia lėšų, o ir vienam žmogui to neįmanoma padaryti. Deja, visos stacijos labai prastos būklės. Bet įsivaizduokite, restauravus visas ir sukabinus Veisiejų bažnyčioje, atsiskleistų bažnyčios interjero unikalumas.
– O Jums nesudreba ranka, nebūna baisu, kad kažką sugadinsit?
– Aš apie tai negalvoju. Žinoma, kartais gali nutikti nelaimė – kažkas išsprūsta, nuslysta. Galbūt kartais kažkas pervertina savo sugebėjimus, laiku nepaprašo pagalbos. Kartais būna, kad restauratoriui nesiseka, darbas juda lėtai, rodos, nesigauna. Tada reikia atsitraukti dienai ar kelioms, pamąstyti. Reikia įsimylėti kūrinį, štai tada ir pasiseks. Kuo labiau „prisijaukini“ kūrinį, tuo geresnis būna rezultatas.
Restauratorius nėra „restauravimo mašina“, kurią galima įjungti ryte. Nes procesus išties kartais galima daryti labai mechaniškai. Tačiau be suvokimo, be gebėjimo įvertinti jie yra beverčiai, o kartais ir pavojingi. Kitas dalykas, kurį visada sakau studentams – nereikia niekur skubėti. Yra toks posakis „festina lente“ – skubėkime lėtai – dar kartelį pagalvokime, pamąstykime, įsitikinkime, įvertinkime. Pastebėjau, kad kuo labiau išlauki, tuo tikrai viskas būna geriau.
– Būna gaila atsisveikinti su restauruotu paveikslu?
– Ne, tiesiog pasidžiaugiu juo, ir užtenka. Visada bus kitų puikių kūrinių, o aš neturiu laiko liūdėti. Man būna labai smagu, kai mano restauruotas kūrinys patenka į parodą, galiu jį pamatyti muziejuje.
