Iš ankšto buto – į Kalifo rūmus
Londone gyvenęs, iš įtakingos šeimos kilęs T. Shahas vaikystėje nemažai laiko praleido lankydamasis pas senelį Maroke, Tanžere. Šios kelionės, pasakojimai ir šeimos paraginimai jau vėliau įkvėpė jį imtis kelionių, atrasti skirtingas pasaulio vietas ir apie jas papasakoti. Kelionėje į Indiją T. Shahas susipažino su vietine mergina Rachana ir ją vedė. Kai šeima laukėsi antro vaiko, keliautojas ir rašytojas dar aštriau pajuto, kad gyvena „mėgdžiotojų visuomenėje su ribotu salos mentalitetu“. Londone šeima turėjo nedidelį, ankštą butuką, o svajojo apie namą. Be to, gyvenimas didmiestyje atrodė prėskas, pilkas, nuobodus. T. Shahui trūko spalvų ir ryškaus dangaus.
Ieškodamas vietos, kur svarbiausia – šeima ir laisvė, kur nėra europietiško smulkmeniškumo ir saugumo, kur galima būti savimi ir kur viskas nutvieksta išsiilgtos saulės, o ne persmelkta angliškos drėgmės, T. Shahas leidžiasi į avantiūrą. Įsigyja nepaprastai žavų, bet apgriuvusį namą Dar Kalifa – kalifo rūmus – Kasablankoje, išsiveža žmoną, mažą dukrytę ir trijų savaičių sūnelį ir pradeda naują gyvenimą.
Tikrame pasaulyje
Nusprendę apsigyventi Maroke, T. Shaho vaikystės prisiminimų šalyje, jiedu su žmona išsirinko miestą – Kasablanką. Šio didžiausio Maroko miesto prie vandenyno medinose, kreivose gatvelėse aukštos apsilaupiusios sienos neretai slepia įspūdingus senovinius rūmus. Jie kainuoja nebrangiai, nes marokiečiai mieliau renkasi šiuolaikiškus daugiabučius. Restauravęs senus rūmus ir juose įsikūręs, viename interviu T. Shahas pasakojo: „Mūsų gyvenimas Maroke labai paprastas, neapleidžia jausmas, kad ištrūkome iš vietos, kurioje nesijautėme namie. Man daug kas sako, kad persikelti į visiškai kitą pasaulį iš Londono buvo labai drąsus žingsnis. O man tai buvo pats aiškiausias sprendimas gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad išvažiavau. Pagrindinė priežastis – čia, Kasablankoje, jaučiuosi gyvenąs tikrame pasaulyje.“
Prisijaukinti Maroką
Tiesa, T. Shahas nė nenumanė, kad Maroke viskas kitaip – kitos tradicijos, kiti papročiai, kitoks laiko suvokimas ir žmonių elgesys. Niekuo negalima tikėti, niekas nėra toks, koks atrodo. Nuostabiuose kalifo rūmuose jo laukia tarnai, kurie tvarko šeimininko gyvenimą savaip, gausybė džinų, kuriems išvaikyti reikia daugybės egzorcistų. Rausvas glitėsis ant kambario sienos, pasirodo, yra paslaptingas sėkmę nešantis ženklas, o geriausi staliai... bepirščiai. T. Shahas atkakliai stengiasi prisijaukinti Maroką, Kasablanką ir kalifo rūmus, o skaitytojui telieka pripažinti, kad nieko juokingesnio ir labiau jaudinamo už tas pastangas jam nėra tekę girdėti. Daugybė nuostabiausių istorijų – apie knygų siuntą iš Anglijos, apie vėžlio pirkimą, džinų išvarymą, plytelių klojimą – rytietiškai puošnios kaip tūkstantis ir viena naktis, išmintingos ir juokingos. Taigi kviečiame perskaityti knygos „Kalifo rūmai“ ištrauką ir atrasti paslaptingą Maroko pasaulį.
***
Pirmoji naktis, kurią praleidome Kalifo rūmuose, prilygo iniciacijai. Sargai meldė mūsų ten nenakvoti, kol nebus įveikti siautėjantys džinai. Aš audringai protestavau. Atrodė visiška beprotybė kraustytis į viešbutį, turint savo namus. Po ilgų derybų Hamza, Osmanas ir Lokys suprato, kad manęs neperkalbės. Tad nutarė nusileisti, tik liepė pažadėti, kad laikysimės keleto nurodymų. Privalėjome visi miegoti viename kambaryje ant to paties purvino čiužinio, aplink kurį anglies gabalu apibrėžtas ratas. Buvome primokyti šiukštu neatidaryti langų, nors ir kaip kankintų alinanti vasaros kaitra. Dar negalima buvo dainuoti, juoktis ar kalbėti bent kiek garsiau negu pašnibždomis. Paklausiau kodėl.
– Nes supykdysite džinus.
Sargai trumpai pakartojo draudimų sąrašą: „Nesijuokti, nekalbėti, nevaikščioti, vengti netyrų minčių.“
– Ar tai viskas? – paklausiau.
Osmano šypsena dingo.
– Ne, ne, – baugščiai atsakė jis. – Jums reikia prisiminti kai ką daug daug svarbesnio.
– Ką?
– Jei nepaklusite, jus ištiks žodžiais neapsakomos baisybės.
Mano žmona pakėlė akis į dangų.
– Kas gi dar?
Lokys garsiai nurijo seilę.
– Kad ir kas atsitiktų, – iš siaubo kūprindamasis prakalbo jis, – naktį nieku gyvu nesiartinkite prie tualeto.
Kaip netrukau sužinoti, klastingas džinas negali nė svajoti apie patogesnę slėptuvę negu vandens telkinys.
Rachana, kuri vos prieš tris savaites buvo pagimdžiusi mūsų sūnų Timūrą, užspringo.
– Tai neįmanoma, – nukirto ji.
– Mes pasistengsime, – nuolankiai atsakiau aš.
Prieblandai virtus nakties tamsa, mes glaudžiu būreliu įėjome į namą. Elektros nebuvo, pasišvietėme žvakėmis. Jos metė ant sienų ilgiausius vaiduokliškus šešėlius, o šviesą atspindėjo tūkstančiai žvilgančių tarakonų, kurie, išgirdę atėjus žmones, išsilakstė į visas puses. Hamza mus nuvedė ilgu koridoriumi per didžiąją svetainę į antrą aukštą.
Žingsniuojant per tuščius namus, braukantis nuo veido voratinklius, mintis apie netoliese stovintį viešbutį su elektros šviesa, televizoriumi ir tinkamais naudotis tualetais darėsi vis patrauklesnė. Įsikūrus miegamajame, įsivaizduotas viešbučio kambarys vėl ėmė vilioti. Sutūpėme ant čiužinio, žmona prie krūtinės glaudė naujagimį, aš laikiau apsikabinęs Arianę. Pasijutome baisiai nelaimingi. Švysčiojančioje žvakių šviesoje pažvelgiau į Rachaną ir sušnibždėjau: „Prasidėjo mūsų naujas gyvenimas!“ Jau buvome abu bepradedą juoktis, bet staiga prisiminėme, kad juoktis uždrausta – negalima pykdyti džinų.
Kvadratinio miegamojo lubos buvo aukštos, langai maži, o dėmėtas sienas puošė mįslingi anglimi piešti simboliai. Vieni priminė matematikos ženklus, kiti – pirmykščių žmonių paliktus gyvūnų piešinius ant uolų.
Paguldžiau Arianę į lovą ir papasakojau jai apie narsią mergytę, kuri nieko nebijojo net tada, kai pikti žmonės stengėsi ją prigąsdinti. Pasigirdo beldimas į duris, tarsi pasaka būtų koks nors sutartas ženklas. Už durų laukė visi trys sargai. Jie sakėsi atėję palinkėti mums sėkmės. Osmanas švystelėjo į visus keturis kambario kampus po žiupsnelį druskos, o Lokys padeklamavo ištrauką iš Korano. Prieš išskubėdamas Hamza mus dar kartą įspėjo nieku gyvu nesinaudoti tualetu.
Iš pradžių naktis slinko gana lengvai, nors užmigti neleido lūšnynuose aidintys asilų chorai, uodai ir dusinanti kaitra. Man kilo pagunda atlapoti langus, bet pamaniau, kad geriau jau tegu jie bus uždaryti, jei tai nuramins sargus ir atbaidys dvasias. Galiausiai sumigome, susiglaudę ant seno bjauraus čiužinio tarsi kačiukai. Tik staiga, ketvirtą valandą ryto, iš tamsos sugriaudėjo balsas. Kimus, aidus, visiškai čia pat. Balsas buvo toks garsus, kad įstengė užgožti asilų bliovimą ir lūšnynuose besipešančių laukinių šunų staugsmą. Rachana įsikibo į mane, o Arianė užklykė iš siaubo.
– Kas čia?
– Man atrodo, muedzinas kviečia melstis.
Pamėginau vėl užmigti, bet neilgai trukus pajutau neįveikiamą norą šlapintis. Valandą šiaip taip laikiausi, paskui pajutau, kad daugiau nebegaliu. Džinams teks man atleisti, pamaniau. Tylutėliai nuslinkau į tualetą ir pradėjau šlapintis. Visą malonumą sugadino tamsi figūra vešliais ūsais, iššokusi iš už durų. Tai buvo Hamza. Jis mikliai užvertė unitazo dangtį, nutraukdamas čiurkšlę.
– Tuojau pat eikit iš čia, – piktai sušnibždėjo jis.
– Ne, tai tu eik iš čia! – surikau.
Tamsoje mudu truputį pasigrūmėme – aš stengiausi laisvąja ranka atversti unitazo dangtį, o jis iš paskutiniųjų jį laikė.
– Aš juk nebaigiau!
– Tai labai pavojinga, – atsakė jis.
– Nieko negaliu padaryti. Gamtos šauksmas.
– Jūs pats nesuprantate, ką darote! – užriko jis.
Mūsų ristynės pažadino mažylį. Paskui mus apšaukė Rachana, reikalaudama tylos. Sukaupęs visas jėgas, šiaip taip išstūmiau sargą iš tualeto. Jis keikdamasis pradingo sode.
Nespėjęs nė susivokti pajutau, kaip Arianė plėšia mano akių vokus, stengdamasi pažvelgti į akis. Pro mažus langelius liejosi saulės šviesa. Išgirdau paukščius, giedančius lauke ant palangės, užuodžiau šviežios duonos kvapą, tikriausiai atsklindantį iš lūšnyno krautuvėlės. Miegamajame tvyrojo palaimintos nekaltybės nuotaika. Na štai, pamaniau sau, čia ir yra naujasis mūsų gyvenimas.
Tai, kad Kalifo rūmai stovi netoli mečetės, sargams atrodė labai laimingas ženklas. Jų manymu, tik jis mus apsaugojo pirmąją naktį. Imamo kvietimas melstis, skirtas visiems pamaldiesiems, pats savaime laikomas galinga apsauga, prilygstantis palaiminimui penkis kartus per dieną. Mane šiurkštus jo balsas, pagarsintas suklerusio stiprintuvo, veikiau erzino negu kėlė palaimą.
Atvykome į Maroką išsekinti kultūros, kurią palikome. Jautėmės kamuojami paranojos, netekę sveikatos ir persidirbę. Vakaruose žmones gena neapsakomas kaltės jausmas – jei nuolatos nedirbsi kaip arklys, visi tave laikys tinginiu. Aiškiai mačiau, kad Maroke viskas kitaip. Net Kasablankoje, viename iš aktyviausių Šiaurės Afrikos miestų, gyvenimas apgaubtas protingo komforto skraiste. Pastebėjau, kad čia žmonės skuba tik tada, kai jiems to reikia, o ne tada, kai jaučiasi kitų stebimi.
Pirmosios dienos ėjo ramiai. Mes nusipirkome būtiniausių daiktų, valgėme lauke ant užžėlusios pievelės ir tyrinėjome namus. Arianė mėgo eiti pirma, apžiūrinėdama begalinius kambarius, ieškodama neišperėtų kiaušinių paukščių lizduose ar vaikydamasi peles. Mes nustatėme, kur veda kiekvienas koridorius, koks kambarys slepiasi už kurių durų, peržiūrėjome ankstesnio šeimininko paliktą šlamštą. Apie restauravimą ar remontą nė nepagalvojome; ir taip buvo sunku patikėti, kad šis namas priklauso mums.
Dar Khalifa stovi toliausiame ilgo keturkampio žemės sklypo gale. Jį supa plaukymo baseinas, sodai, arklidės ir įvairūs mažesni pastatai. Pats namas statytas ilgai, keliais etapais. Dešinėje – seniausias kiemas su sodu, kuriame auga guotelis bananų krūmų ir aukštos palmės. Pagrindinėje namo dalyje yra svetainės, virtuvės, valgomasis ir įėjimo vartai, be to, dar du kiemai – vienas prie virtuvės, kitas kairėje pusėje, šalia garažų. Teniso aikštė plyti už namo, prie jos dar keletas persirengimo kambarių, šulinys ir tarnų butai. Antrame aukšte yra miegamieji ir erdvi stogo terasa, iš kairės prie namo prišlietas vėlesnis priestatas, kuriame dar du miegamieji, o virš jų – svečių apartamentai.
Sargai iš pradžių buvo mums malonūs, bet laikėsi atokiai. Atrodo, jiems buvo nejauku, kad į Kalifo rūmus vėl įsikraustė žmonės. Sargai stebėdavo mus iš už sienos ar sodo gyvatvorės, tuojau pat pritūpdami pasislėpti, kai tik atsigręždavome ton pusėn. Aš negalėjau atsistebėti, kad per tuos dešimt metų, kol rūmas stovėjo tuščias, sargai gyveno arklidėse. Jie beveik nebuvo atidarę pagrindinių durų, nesigėrėjo kambariais ir vidun eidavo tik ypatingais atvejais. Tikriausiai baiminosi džinų.
Mums pavyko sutaisyti vieną kitą šviestuvą ir iki blizgesio išvalyti miegamąjį. Rachana uždengė langus savo pasiūtomis užuolaidomis, aš iššveičiau tualete per dešimtmetį priaugusius dumblius. Hamza aptiko mane klūpantį, šiūruojantį unitazą dantų šepetėliu. Jis susiraukė.
– Dabar čia nėra jokių džinų, – pasakiau.
Sargas reikšmingai pagrūmojo pirštu.
– Jie to nemėgsta, – pajuokavo jis. – Geriau juos palikti ramybėje.
Nieko jam neatsakęs išėjau ir nupirkau keletą plastikinių sodo kėdžių, nes namie nebuvo jokių baldų. Grįžęs namo nuėjau nusišlapinti. Nustebęs pamačiau, kad unitaze primesta kažkokio maisto likučių. Paklausiau Arianės, ar ji nevėmė.
– Ne, Baba, – žvaliai užtikrino ji.
Išėjau į plieskiančią saulėkaitą. Sargų niekur nebuvo matyti. Pašaukiau juos vardais. Jokio atsako. Nukėblinau prie arklidžių sodo gale, apaugusių begale rausvai žydinčių bugenvilijų. Išgirdau takeliu bėgant basas kojas, paskui uždaromas duris, bet žmonių nė kvapo. Visos arklidžių durys buvo užvertos. Ėmiau jas atidarinėti. Už trijų radau krūvas sulaužytų sodininko įrankių, kopėčių bei senos virvės ryšulių. Ketvirtos durys pasirodė praviros. Pastūmiau jas ir plačiai atvėriau.
Hamza sėdėjo viduje ant dažų skardinės, užkimštos pilko asbesto gabalu. Jis sunkiai alsavo, tarsi būtų ką tik bėgęs. Paklausiau, gal gali paaiškinti, kas užkimšo tualetą vištienos troškiniu. Jis įsistebeilijo į mane, paskui pataisė asbestą.
– Džinai buvo nepatenkinti, – atsakė jis. – O kai jie kuo nors nepatenkinti, gali pradėti pykti.
