Tai – jau antrasis šios pjesės pastatymas šiame teatre. Prieš kiek daugiau nei pusę amžiaus šveicarų dramaturgo kūrinį inscenizavo Juozas Miltinis, o aktoriai Bronius Babkauskas, Gediminas Karka, Donatas Banionis vaidino mokslininkus, pasirinkusius gyventi beprotnamyje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Prieš naujausio spektaklio premjerą senąjį pastatymą primena teatro antrojo aukšto fojė iškabintos Kazimiero Vitkaus fotografijos. Prie jų susitinkame su aktoriumi Petru Kežiu, kuris J. Miltinio pastatyme vaidino fiziko Mebijaus sūnų Adolfą Fridrichą.
Nuotraukose „Fizikų“ pastatymas dvelkia šaltumu, tvarka ir švara. „Tai Miltinio bruožas – niekada scenoje nebūdavo šiukšlių. Iš kitų garsių režisierių tik Luchino Viscontis buvo tokio subtilumo: viskas gražu, nieko nereikalingo, estetiška,“ – prisimena aktorius.
Iš fotografijų matyti, kad interpretuodamas F. Dürrenmatto pjesę J. Miltinis spektaklio erdvę – sanatoriją „Vyšnių sodas“ – scenoje įkūrė laikydamasis autoriaus nurodymų. Anot P. Kežio, „J. Miltinis labai vertino autoriaus tekstą ir labai retai iškūpiuruodavo, niekada nieko nepridėdavo.“
Tuo tarpu A. Areima spektaklio veiksmą iš sąlyginės užmiesčio vilos perkėlė į teatrą – Juozo Miltinio sanatoriją. Maža to, spektaklyje vaidinantys aktoriai tapo pacientais, o Ligitai Kondrotaitei atiteko gydytojos psichiatrės vaidmuo.
Naujajame kūrinyje visi personažai vadinami ne F. Dürrenmatto sukurtais, o tikraisiais artistų vardais. Aktorius Albinas Kėleris čia vaidina Albiną Kėlerį, o kartu su juo į spektaklį pateko ir jo profesinė biografija. „Aš dirbu su šiais žmonėmis, jie yra čia, jie turi savo istoriją, – teigia A. Areima. – Aktoriai gyvena teatre ir „serga“ teatro liga.“
Nors abu pastatymus skiria penki dešimtmečiai, galima įžvelgti ir abiejų režisierių mąstymo panašumų. „Kiekvienas artistas yra beprotis. Normalių žmonių požiūriu. Yra beprotis... truputį kažko trūksta tam žmogui, o,“ – per „Fizikų“ repeticijas yra sakęs J. Miltinis.
Šiandien jam antrina ir A. Areima: „Jeigu pažiūrėsime į teatrą iš šalies, repeticijų metu jis iš tikrųjų gali būti panašus į beprotnamį. Man ir pačiam būna keista – aš prašau daryti nesąmones, o aktoriai ir daro.“
Kalbėdamas apie jau trečią spektaklį Panevėžyje kuriančio režisieriaus darbą, J. Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas džiaugiasi, kad „Artūras visada atvažiuoja pasiruošęs, susitelkęs, žinodamas, ko siekia, ir su labai konkrečiais pasiūlymais, kaip to pasiekti. Manau, tai aktoriui suteikia nemažai saugumo“.
Taip pat A. Jevsejevas pastebi, kad yra ir kita režisieriaus braižo pusė: „Artūras mėgsta aktorius pastatyti į nepatogią padėtį, dirbti su jų profesinėmis, o kai kuriais atvejais ir su žmogiškosiomis ydomis, ir tai, kas galbūt iš pradžių atrodė silpnybėmis, paversti stipriosiomis pusėmis. Neabejoju, kad tai padeda mūsų teatro aktorių trupei grūdintis, augti, tvirtėti – ir profesine prasme, ir žmogiškąja.“
Lyginant režisierių bendradarbiavimą su aktoriais, įdomu pastebėti, kad abu menininkai, interpretuodami tą pačią pjesę, sau bei komandoms kėlė skirtingas užduotis.
P. Kežys prisimena, kad 1967 metais J. Miltinis siekė aktorių psichologinio įtaigumo: „Jis reikalavo logikos, teisybės, kaip ir kurdamas kitus spektaklius. Tuo metu teatruose buvo siaubinga vaidyba – visi arba rėkdavo, arba deklamuodavo. Jis norėjo, kad jausmas būtų tikras. Netgi farsiškoje scenoje, kurioje pasmaugiama iš meilės, buvo daug šarmo. Visi aktoriai turėjo sukurti charakterius, pagrindiniams personažams darė grimą, kad jie atitiktų istorinius asmenis, kuriais jie apsimeta.“
Aktoriaus teigimu, J. Miltinis kūrė spektaklį kaip detektyvą: „Jie taip vaidino, kad tik pabaigoje išaiškėdavo, kas yra kas. Iki pat atomazgos personažai buvo labai rimti. Paslaptis ir intriga išlikdavo viso spektaklio metu.“
Iki šios dienos P. Kežį stebina vienas režisūros maestro bruožas. „Kai dirbdavo, J. Miltinis matydavo visą sceną. – pasakoja jis. – Viename epizode, kai Mebijus, mano personažo tėvas, pradeda kvailioti, aš, kadangi neva ruošiuosi būti kunigu, sugalvojau taip lyg melsti Dievo, bet rankas nuleidęs. O jam pasirodė, kad aš nuobodžiauju. Sako, „Kežy, nenuobodžiauk scenoje, čia tu turi intensyviai dalyvauti“. Scenoje buvo šeši personažai, o jis matė kiekvieną, kas ką daro – net bandymus, kuriuos siūlai. Ir pakoreguodavo.“
Šiandien A. Areima režisuodamas renkasi visiškai priešingą kelią. „Paprastai būdami scenoje mes kuriame iliuziją, kad, pavyzdžiui, esame paplūdimyje. Noriu išlaikyti tą sąmoningumo ribą, kad žiūrovas nepatikėtų, jog čia paplūdimys – čia juk teatras! Bandau pasakyti žiūrovui, kad mes esame čia, teatre. Ir mes vaidiname, žaidžiame,“ – sako jis.
P. Kežys pastebi ir dar vieną režisūrinio darbo skirtumą. „J. Miltinis su jaunimu labai gražiai dirbdavo, studijos auklėtiniai jo nebijojo. Bet repeticijose jis papykdavo. O A. Areima nesiunta, jis pastabas sako juokdamasis. Tai – didelis kontrastas.“
Vis dėlto humoras statant „Fizikus“ svarbus abiems režisieriams. Kaip prisimena P. Kežys,
J. Miltinis statė psichologinę pjesę su farso elementais: „Jis galėjo sukurti bet kokį stilių, statyti ir tragediją, ir komediją. J. Miltinis nevengė F. Dürrenmatto komiškumo. Jis puoselėjo iš mokslo ateinančios tragedijos nuojautą. Suvokė, kad žmogaus atradimas pražudys pasaulį, ir pavaizdavo tragediją kaip farsą.“
O štai šiuolaikinis režisierius savo naujausią kūrinį drąsiai vadina komedija. Scenoje jis kuria įspūdingą bei linksmą reginį, o jo vadovaujami aktoriai „Fizikus“ tiesiog žaidžia. Vis dėlto pasilinksminimas nėra šio menininko galutinis tikslas.
„Žaidimas labiau skatina mąstyti, – sako jis. – Norėčiau, kad išėjęs iš šio teatrinio pasaulio, žmogus ne vertintų spektaklį, o pradėtų kalbėtis apie tai, ką gi jis čia patyrė ir keltų klausimus apie save“. Tai – viena priežasčių, kodėl spektaklio metu „išprotėję“ J. Miltinio dramos teatro aktoriai į sceninį žaidimą maloniai kviečia įsijungti ir žiūrovus.
Statydamas „Fizikus“ A. Areima mąsto apie žmogaus atsakomybę bei pasaulio teatrališkumą. „Šioje pjesėje man svarbiausias visuotinis beprasmiškumas. Žmonės vis bando padaryti kažką gero, bet jiems vis nepavyksta. Štai, bandome apsaugoti gamtą, vyksta šiukšlių rūšiavimas, bet vis tiek negalime jų sumažinti. Tokiame kontekste svarstau, ar vis dar egzistuoja moralinė atsakomybė, ar ji yra tikra, o ne apsimestinė“.
„Manau, kad Artūras – vienas iš nedaugelio jaunosios kartos režisierių, kuris gerai jaučia šiuolaikybės pulsą, yra itin jautrus mūsų visuomenės šiandienos nuotaikoms, domisi istoriniais teatro, miesto ir šalies pokyčiais, – sako teatro meno vadovas A. Jevsejevas.
Todėl nieko keisto, kad būtent jam buvo patikėtas F. Dürrenmatto „Fizikų“ pastatymas, neišvengiamai sukelsiantis palyginimų su prieš daugiau nei pusę amžiaus maestro J. Miltinio sukurtais „Fizikais“ ir diskusijų apie besikeičiantį laiką, visuomenę ir, be abejo, teatrą.“
Spektaklio kūrybinė grupė: režisierius ir spektaklio dailininkas Artūras Areima, kompozitorė π, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, šviesų operatorius-programuotojas Julius Kuršis, choreografas Marius Pinigis, videomenininkas Paulius Jakubėnas, dramaturgė Inga Sanakojevaitė, aktoriai Giedrius Arlauskas, Eduardas Genys, Albinas Kėleris, Ligita Kondrotaitė, Karolis Legenis, Laimutė Mališauskaitė, Lolita Martinonytė, Emilis Pavilionis, Jolita Skukauskaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Petras Šimonis, Julius Tamošiūnas, Rimantas Teresas, Morta Vaišnytė.
A. Areimos spektaklio „Fizikai“ premjeros vyks penktadienį, kovo 15 d., ir šeštadienį, kovo 16 d., 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre.
