Visas T. Matulionio gyvenimas buvo žmogiško tvirtumo ir krikščioniškos ištikimybės liudijimas. 1962 m. rugpjūčio 17 dieną jo bute Šeduvoje KGB atliko paskutinę kratą, kurios metu vyskupui buvo suleista neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms T. Matulionis mirė. Toliau – skyrius iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“ (2012):
„T. Matulionis gimė 1873 m. Alantos parapijoje, Kudoriškių vienkiemyje. Išaugęs gausioje šeimoje, Teofilius mokėsi Daugpilio gimnazijoje, 1892 m. Petrapilyje įstojo į kunigų seminariją, bet netrukus pasitraukė – susilpnėjo sveikata ir suabejojo pašaukimu. Po kelerių metų baigė gimnaziją ir vėl įstojo į tą pačią seminariją, 1900 m. aukojo pirmąsias mišias. Paskirtas Varsklianų parapijos (Latgalijoje) vikaru, ėjo Bikavos klebono pareigas. 1909 m. už mišrios santuokos kūdikio pakrikštijimą apskrities teismas jį atleido iš Bikavos klebono pareigų. Perkeltas į Petrapilį, organizavo parapiją už Nevos vartų, tęsė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą. 1918 m. čia paskirtas klebonu.
Po Spalio revoliucijos Rusijoje bažnyčios buvo uždarinėjamos, turtas konfiskuojamas. Vieną 1923 m. kovo naktį visiems Petrogrado katalikų dvasininkams buvo įsakyta atvykti į Maskvą. Teismo metu jie buvo kaltinami kontrrevoliucine veikla. Prokuroras keturiems teisiamiesiems reikalavo mirties bausmės. Prelatas K. Budkevičius sušaudytas Lubiankoje, o vyskupas J. Ciepliakas, metus išbuvęs Butyrkų kalėjime, ištremtas iš Sovietų Sajungos. Šeši kunigai gavo po 10 metų, T. Matulioniui ir dar septyniems kunigams — po 3 metus (ne griežto režimo). T. Matulionis buvo uždarytas Butyrkų kalėjime, po to perkeltas į Sokolnikų pataisos darbų stovyklą, dirbo daržuose. Išbuvęs Maskvos kalėjimuose dvejus metus, grįžo į savo parapiją prie Nevos.
Nuncijus Eugenio Pacellis (vėliau Pijus XII) gavo slaptą Šv. Sosto misiją – pašventinti penkis naujus vyskupus. 1929 m. vasarį tarp jų buvo konsekruotas ir T. Matulionis. Tų metų rudenį vyskupą vėl areštavo, uždarė metams į kalėjimo vienutę – tą pačią, kurioje kadaise buvo uždarytas Vladimiras Leninas. Tardė naktimis, kaltino šnipinėjimu Lietuvos naudai. Žadėjo paleisti į laisvę, jei sutiks sovietiniam saugumui teikti žinių, bet kalinys atsisakė.
Vyskupas buvo dešimčiai metų (atvežtas 1930 m.) ištremtas į sovietų koncentracijos stovyklas Solovkų salose. Jau anksčiau į Solovkus buvo išvežta 24 kunigų grupė, iš kurių liko gyvas tik vienas – vyskupas Boleslavas Sloskanas.
1933 m. vysk. T. Matulionis ir 10 kitų Rusijos kalėjimuose buvusių lietuvių kunigų buvo iškeisti į Lietuvos kalėjimuose sėdėjusius 24 bolševikus. Iškeistųjų grupėje buvo Antanas Sniečkus, Juozas Garelis, Kazys Preikšas, Simonas Kaganas, Zalmanas Rachmanas ir kt.
Grįžęs į Kaišiadorių vyskupiją, T. Matulionis nuvyko į Romą, vėliau į JAV, Egiptą, Palestiną. Kai 1944 m. prie Lietuvos vėl priartėjo Raudonoji Armija, jis nurodė savo kunigams nesitraukti iš krašto. Todėl iš Kaišiadorių vyskupijoje dirbusių 111 kunigų į Vakarus išvyko tik penki.
1945 m. birželį LSSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas pasiūlė populiariam vyskupui kviesti partizanus nutraukti kovą, legalizuoti „banditus“, žadėdamas atleisti juos nuo bausmių, o Bažnyčiai už paslaugą – suteikti kai kurių lengvatų. Tačiau vyskupas atmetė pasiūlymą, pareiškęs, kad banditų Lietuvoje nėra, o tik laisvę ginantys vyrai. Grįžęs jis paskelbė memorandumą, deklaravo, kad ne Bažnyčia kalta dėl tėvynėje vykstančio kraujo praliejimo.
1946 m. pabaigoje vyskupas vėl buvo suimtas ir devynis mėnesius išlaikytas KGB rūsyje Vilniuje. Be teismo buvo paskirti septyneri metai kalėjimo – Oršoje, Vladimire, po to išvežtas į invalidų namus Mordovijoje. 1956 m. grįžo į sovietinę Lietuvą, priverstinai gyveno provincijos miesteliuose, o jo namuose nuolat vyko kratos.“
