Šįkart Natalija į Vilnių atvyko susitikti su žiūrovais ir papasakoti apie Aleksejaus Fedorčenkos „Anos karą“ ir Boriso Chlebnikovo „Aritmiją“. Ji – abiejų filmų scenarijaus autorė.
Pirmasis nebyliai seka žydų mergaitės išlikimo dramą Trečiojo reicho okupuotoje Ukrainoje. Filmo veiksmo vieta, suprantama, kaimyninėje šalyje iššaukė nepasitenkinimo bangą. Matyt, įžvelgtos tam tikros analogijos su Donbasu.
Ne mažiau piktų reakcijų sulaukė ir juosta „Aritmija“, labai taikliai dokumentavusi greitosios medicinos pagalbos reformą.
Lietuvoje sulaukė paramos
– Vilniuje lankotės ne tik dėl „Kino pavasario“, bet ir dėl naujojo savo darbo „Pasaulio širdis“?
– Filmavimo darbai jau baigti, čia režisuojame garsą. Siekiau koprodukcijos su Lietuva, nes labai norėjau, kad mums talkintų garso režisieriai Jonas Maksvytis ir Saulius Urbanavičius.
– Kada su jais susipažinote? Kaip apskritai Lietuva atsidūrė jūsų akiratyje?
– Mano debiutinis filmas „Kombinatas „Viltis“ 2014-aisiais pelnė „Kino pavasario“ konkursinės programos prizą. Jonas ir Saulius buvo juostos garso režisieriai. Esu labai dėkinga, jų nuopelnu tada spėjome į Roterdamo kino festivalį. Dirbo greitai ir kruopščiai. Nepaprastai mums pagelbėjo.
Po kelių mėnesių su „Kombinatu“ atvažiavau į „Baltijos žvilgsnio“ programą. Man labai patinka Lietuva.
– Ar „Kombinatas „Viltis“ buvo rodytas Rusijoje?
– Suspėjome tik tiek, kiek leido įsigaliojęs įstatymas, draudžiantis necenzūrinę leksiką ekrane. Yra ir kitas baisus potvarkis. Jis neleidžia festivaliuose rodyti filmo, jei jam nesuteikta platinimo teisė.
Tad lankėmės tik Maskvos tarptautiniame kino festivalyje ir Sočio „Kinotaure“. Rusijoje jis dar buvo rodomas nekomercinėse aikštelėse, kurios įsidrąsino nepaisyti įstatymo ir nuobaudų. Tarkime, Maskvoje ar Boriso Jelcino centre Jekaterinburge. Tačiau gana aktyviai filmą rodėme užsienyje.
Kas bus rytoj – nežinia
– Ar ne per daug jau tos cenzūros?
– Rusijos Federacijos konstitucija cenzūrą draudžia. Tačiau dabar konstitucija niekam nerūpi. Staiga atsirado nemažai tokių, kurie pajuto turį teisę drausti, boikotuoti filmus jų net nematę. Prisiėmė teisę vertinti, kas vyksta kultūros gyvenime, mene. Prisiminkime „Matildą“, kai žmogus automobiliu tyčia rėžėsi į kino teatrą.
Valdžia nepripažįsta, kad cenzūra egzistuoja. Vis dėlto iškyla visokios neva tikinčių, nuskriaustų, įžeistų iniciatyvinės grupelės, kurios nebaudžiamos griebiasi vandalizmo. Per parodų atidarymus, kino peržiūras, sakyčiau, vykdo teroro aktus. O valdžia tiesiog užmerkia akis, nes tyliai tam pritaria.
Kino teatrų šeimininkai, savaime suprantama, bijo rodyti tokius filmus, nes nenori turėti bėdų. Mums žiūrovų saugumas svarbiau nei jūsų kinas, sako jie.
Dabar Rusijoje parankiausia būti įžeistu. Įsižeidei – ir tu jau įstatymo pusėje.
– Nekyla noras pasekti režisierių Vitalijaus Manskio, Sergejaus Loznicos pavyzdžiu ir persikelti į Europą?
– Tokia dilema buvo iškilusi. Tačiau dabar mano pareiga stebėti gimtinėje vykstančius procesus – reflektuoti, jausti ir pamėginti suprasti. Stebėti iš vidaus.
Taip, nesutinku su daugeliu mano šalies reiškinių. Vis dėlto jei pasirinkau viešą profesiją, mano vienintelė užduotis – kaip nors išsaugoti orumą ir žmogaus veidą. Nepadlaižiauti. Nesitapatinti nei su valdžia, nei su opozicija, o toliau kurti autorinį kiną.
Kol kas dar niekas manęs nemėgino sodinti už grotų, nebaugino. Nors apie visą šią bjaurastį nekart pasisakau žiniasklaidoje. Turiu omenyje šiandieną, kas bus rytoj – nežinia.
Mažosios Robinzonės drama
– Filmas „Anos karas“ iš tiesų pagrįstas tikra istorija, atsitikusia Poltavoje, Ukrainoje?
– Režisierius A. Fedorčenka ją perskaitė žurnale. Istoriją užrašė vienas žydę Aną sutikęs vaikinas.
– Ana išgyveno iki šių dienų?
– Man regis, sulaukė daugiau nei aštuoniasdešimties. Savo istoriją papasakojo be konkrečių detalių. Tik atskleidė, kad išliko gyva per šeimos egzekuciją, buvo atvesta į nacių komendantūrą ir ten slapstėsi dvejus metus.
Aleksejų tas pasakojimas sukrėtė. Buvau paprašyta sukurti scenarijų.
– Iškart sutikote?
– Taip, bet tema pasirodė ne iš lengvųjų. Labai sunku buvo į ją „įžengti“. Aleksejus reikalavo išlikimo istorijos, dokumentinių faktų, o ne siužetinių dalykų. Parašiau dvi santraukas, bet nė viena man nepatiko. Galiausia atsisakiau padėti.
Tačiau po pusantrų metų apėmė profesinis įsiūtis. Man labai pagelbėjo vienas istorikas, domėjęsis ano meto įvykiais Poltavoje. Jis atskleidė, kaip tos vokiečių komendantūros veikė okupuotoje Ukrainoje, kas jose vyko.
– Tai mažosios Robinzonės istorija, tiesa?
– Iš esmės, taip. Tada ėmiau kamantinėti Aleksejų, kaip jis pats įsivaizduoja filmą – jo spalvas, muziką, žodžius, kvapus. Po kurio laiko reikalai pajudėjo.
Tad vidinė mano kelionė nebuvo sklandi. Vis dėlto įveikusi barjerus ir pabuvojusi anoje epochoje dabar esu labai laiminga.
Baisiau nei filme
– O kaip konstravote „Aritmijos“ pasakojimą?
– Darbą prisimenu kaip ilgai trukusį malonumą. Bendravome su daugybe medikų, jų atskleistos istorijos man padarė nepaprastą įspūdį. Dabar galiu save vadinti tos srities žinove.
Scenaristo profesija tuo ir nuostabi, kad užsimanęs gali prasiskverbti į nežinomus pasaulius. Scenarijų rašėme pusantrų metų, tačiau nė sekundėlei nepajutau, kad tas darbas sekintų. Buvau labai laiminga.
– Ar galima teigti, kad pagrindinis filmo veikėjas paramedikas, kurį suvaidino Aleksandras Jacenka, yra šių laikų Antonas Čechovas ar Michailas Bulgakovas?
– Tokios analogijos tikrai nesiekėme. Tiesiog norėjome pavaizduoti žmogų, kuris asmeniniame gyvenime elgiasi labai infantiliai, o profesiniame – tikras asas. Jokia kita literatūra nesirėmėme.
– Ar filme rodoma greitosios pagalbos teikimo reforma iš tiesų vyksta Rusijoje? Gydytojas pas pacientą negali praleisti ilgiau kaip 20 minučių?! Ir jei jam nepakako laiko, ligonis turi kviesti kitą paramedikų brigadą?!
– Taip. Iš tiesų reforma kur kas žiauresnė, nei parodyta filme. Dėl jos kai kurie gydytojai atsisakė savo profesijos. Mažinamas darbuotojų skaičius, didėja vienam specialistui tenkantis krūvis – žiauri šiandienos tikrovė. Pacientai keikia gydytojus dėl jų nejautrumo, vadina bejausmiais. O šie nieko negali padaryti, patys atsidūrė beviltiškoje padėtyje.
– Tad „Aritmija“ irgi turi politinę potekstę?
– Filmas sulaukė didelio atgarsio. Specialiai jį rodėme ir gydytojams. Visi tvirtino, kad filmas itin tikroviškas.
– Sekmadienį, balandžio 1-ąją, Rusijoje vyks kino apdovanojimai „Nika“. Geriausio filmo, režisieriaus ir scenarijaus kategorijose galynėsis jūsų „Aritmija“, Kantemiro Balagovo „Ankštumas“ ir Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“. Kas laimės?
– Turiu tiek darbo, kad manęs tie apdovanojimai visai nedomina ir „Nikoje“ tikrai nesilankysiu.
