Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvenate? Šv. Kristoforo kamerinio orkestro nariai vieni tų, kurie nemažai reiškiasi socialiniuose tinkluose, dalindamiesi savo karantino kasdienybe.
Visą laiką esame nežinioje, laukime, nes vis dar nėra aišku, kada kultūros įstaigos galės rengti repeticijas, pasirodymus, koncertus, kokios bus sąlygos. Nuotoliniu būdu, kiek įmanoma, dirbame, akcentuojant individualų darbą, orkestrinių partijų ruošimą. Mąstome apie vasaros laikotarpį, rudens programos jau sudėliotos.
Orkestrantų nuotaikos įvairios. Iš pradžių visus apniko nežinomybė, tačiau po to atėjo suvokimas, kad situacija užsitęs, tad teko susitaikyti, kad teks dirbti iš namų. Norisi įkvėpti gaivaus oro, o ne gyventi vien tik prisiminimais. Todėl ir atsiranda įvairiausios idėjos – galbūt parodyti, koks tas gyvenimas namuose, kokia pakitusios kasdienybės atlikėjiška virtuvė. Juk ir klausytojams turbūt įdomu, kaip atrodo gyvenimas už scenos ribų, tad smagu parodyti save ne tik koncertuojant, bet ir kituose kontekstuose. Bet šiaip, nuotaikos niūrios, nes sunku orkestrantus motyvuoti, nežinant, kaip viskas bus toliau.
Ar daugiau mažiau visų koncertų datas pavyko perkelti, ar visgi kai ką teko ir atšaukti?
Kai ką pavyko perkelti, kai ką, deja, teko atšaukti. Ypač sudėtinga su koncertais, kuriuose dalyvauja ne tik orkestras, bet ir didesnės atlikėjų sudėtys. Pavyzdžiui, teko neribotam laikui atidėti Antano Jasenkos operos premjerą, nes ten dalyvauja daug atlikėjų – ne tik solistai, bet ir choras. Bijojome nustatyti konkrečią datą, nes kol kas ateitis neaiški. Netekome nemažai koncertų, kuriuose buvo sutartos konkrečios programos su solistais ne tik Vilniuje, bet ir keliaujant po Lietuvą.
Kaip tokia pertrauka atsiliepia atlikėjų formai? Ar daug reikia laiko, norint sugrįžti į įprastą ritmą, vėl susigroti?
Forma yra gan specifinis dalykas. Orkestras – tai ansamblis, todėl imituoti grojimo kartu nepadės jokios technologijos. Savo namuose neturime pakankamai profesionalios įrangos, tokios garso kokybės, kad galėtume sinchroniškai repetuoti. Tad formą palaikyti padeda tik individualus grojimas, tobulinant techniką, studijuojant orkestrines partijas. Deja, repetuoti ansamblyje kol kas neįmanoma – to labiausiai ir stinga. Kol viskas sugrįš į vėžes ir vėl galėsime girdėti ir klausytis vieni kitų, esančių šalia, praeis laiko.
Balandžio 27 d. – Medicinos darbuotojų šventė. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras šia proga nusprendė įteikti jiems dovaną – koncertą, kuris įvyks, kai pandemija jau bus suvaldyta. Kaip gimė ši idėja?
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras visuomet buvo socialiai atsakingas – esame bendradarbiavę ir su vaikų ligonine, Nacionaliniu kraujo centru, organizacija „Caritas“, įvairiomis draugijomis. Mums svarbi socialinė atsakomybė, tad man natūraliai kilo mintis padovanoti medikams, švenčiantiems savo profesinę dieną, dovaną – koncertą, kai tik galima bus jį surengti. Kol kas svarstome apie galimą datą rudens laikotarpiu.
Kai tik viskas sugrįš į normalias vėžes, dovanosime šventę, pasibuvimą medikams su jų šeimomis tam, kad jie galėtų pasimėgauti ramybe. Visi žino, kad muzika gydo, o šiuo metu medikai atlieka ypatingai sunkų darbą, patiria daug streso, dažnai negalėdami būti su artimiausiais žmonėmis, mažaisiais savo šeimų nariais. Norėjome kažkuo ir mes prisidėti, pagerbdami jų darbą. Skirsime šį koncertą Vilniaus universiteto ligoninės Santarų klinikoms. Norime pakviesti jų bendruomenę susitelkti, pajusti muzikos galią ir nusiraminimą po šio sunkaus laikotarpio.
Ar planuojama į šį koncertą kviestis ir solistų, galbūt jau numatyta ir programa?
To dar nedetalizavome – planuojame, kad tai bus daugiau paties orkestro dovana, juk esame Vilniaus miesto savivaldybės kolektyvas. Galbūt prisidėti pakviesime ir kokį solistą. O programoje skambės būtent nusiraminą teikianti muzika – nieko sudėtingo ir įmantraus.
Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kaip būtų galima prisidėti prie kultūros sektoriaus, ypatingai nukentėjusio karantino laikotarpiu, atsigavimo. O kaip, jūsų nuomone, pats kultūros sektorius gali, o ir jau prisideda prie visuomenės gerovės, ištikus tokiai netikėtai situacijai, šokui?
Manau, kad kultūros sektorius prisideda netgi labai smarkiai. Kalbant vien apie muzikus, pažiūrėkite – koncertinės įstaigos atvėrė savo archyvus, transliuoja koncertus. Viskas atvira visuomenei – tai didžiulis indėlis. Žvelgiant plačiau, nemokamai transliuojami ir spektakliai, muziejai rengia virtualias parodas – tai neaprėpiamas kultūros „lagaminas“, kuriuo dalijamasi. Žmonėms, kurie uždaryti, tai laiką namie daro gerokai prasmingesnį, leidžia mokytis, susipažinti su naujais dalykais.
Tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas susitvarkys, nors po to viskas bus šiek tiek kitaip nei anksčiau. Labiau vertinsime vieni kitus, vieni kitų darbus. Medikai šiuo metu yra pagrindinėse pozicijose, kovojant su virusu, o mes norime bent jau prisidėti prie jų sielų atsigavimo, sugrįžtant į normalų gyvenimą.
