„Jei norite, kad Elison ir Dženė Makgregor saugiai grįžtų namo, surinksite pinigų. Jei per keturiolika dienų surinksite jų pakankamai, jos bus paleistos. Jei ne, Dženė bus nužudyta.“
Iš Aberdyno kilusios motina ir dukra patenka į muzikinio televizijos šou „Kylanti Britanijos žvaigždė“ pusfinalį. Tačiau jų televizinė svajonė netrukus tampa pačiu tikriausiu košmaru.
Per laikraščius, televiziją ir internetą imama reikalauti išpirkos, skelbiama, kad visuomenei teks papurtyti kišenes, jei nori išgelbėti Elison ir Dženę. Loganas Makrėjus ir jo komanda gavo iš pažiūros neįmanomą užduotį – surasti Elison ir Dženę iki nustatyto termino, bet jie nežino, kas galėtų būti su tuo susijęs. O gal tai tik eilinis televizijos reklaminis triukas? Netrukus gaunama įrodymų, kurie įtikina, kad grėsmė yra reali. Lyg to būtų negana, Makrėjus apkaltinamas vietinės prostitutės išžaginimu, tad jam tenka išsiaiškinti, kas slypi ir už šito kaltinimo.
Laikas senka, bet kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus ir jo kolegos neturi už ko užsikabinti: pagrobėjai nepalieka nė menkiausio įkalčio, nėra jokių liudininkų.
Panašu, kad šlovės kaina tampa vis didesnė, o laimingų pabaigų tikrame gyvenime nebūna – jame vien skausmas ir sutrupinti kaulai...
Knygą iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kažkas buvo ne taip… Loganas pažvelgė pro Legetą į virtuvę, o tada pro kitas duris į apšniaukštą miegamąjį. Tarpas tarp durų, dėžėmis užstatytas nuo grindų iki lubų, buvo per didelis. Kambarius turėjo skirti pertvara, bet tarp jų buvo atsiradęs mažiausiai dviejų su puse metro plyšys. Nuėmęs viršutinę dėžę, atidengė baltai dažytos staktos dalį. Ten, paslėptos už dėžių, buvo dar vienos durys. Ir šitos dėžės atrodė tikrai ne tokios dulkėtos, kaip kitos, sustatytos koridoriuje. Tarsi kažkas būtų neseniai jas perdėliojęs.
Loganas numetė dėžę ant apipelijusio kilimo ir čiupo kitą.
– Aha… Pasakysiu, kad čia…
Duslus dunkstelėjimas.
Padėjo dėžę ant pirmosios, o tada paėmė dar vieną iš krūvos.
– Legetai, ateik padėti. – Dar viena dėžė. – Legetai?
Dar viena dėžė ant viršaus. Jau buvo beveik matyti durų rankena.
– Konstebli, jei galėtumėte man truputį pagelbėti…
Loganas atsisuko.
Konsteblis Polas Legetas gulėjo ant virtuvės grindų, ištiesęs vieną ranką į koridorių, per kaktą varvėjo tamsus, lipnus raudonis, mobilusis mėtėsi prie priešais esančios grindjuostės.
Šūdas…
Kur, po velnių, buvo…
Greitai šmėstelėjantis šešėlis. Jis pritūpė ir kažkoks daiktas tėškėsi į kartoninę dėžę, perėjo ją kiaurai ir nušlavė visą krūvą ant Logano. Nuo svorio Loganas nuvirto ant kilimo, jausdamas, kaip sunkūs kampai daužo kojas, rankas ir krūtinę. Vienai dėžei atsitrenkus į petį, pasigirdo metalo žvangtelėjimas.
Viena dėžė neišlaikė ir ant apipelijusio kilimo pasipylė knygos, o viena jų kietu viršeliu trenkėsi Loganui tiesiai į nosį. Aštrus skausmo blykstelėjimas, ryškiai geltona šviesa ir degančių pipirų kvapas.
Jis ėmė negrabiai stumtis atatupstas, mėgindamas išlįsti iš po krūvos.
Makinesas čiupo už galo improvizuotą vėzdą ir ištraukė jį. Ten buvo trofėjus: balto marmuro pakyla su auksiniu bokštu, ant kurio galo buvo žmogeliukas. Atrodė, kad dulkėta figūrėlė žaidžia petankę.
– Sakiau nešdintis iš mano namų. – Makinesas iškėlė trofėjų lyg kirvį. – Sakiau, bet nepaklausėt. Niekas nesiklauso.
Logano nosis buvo pilna deginančių pipirų, ašarojo akys.
– Darenai Makinesai, suimu tave už trukdymą pareigas einančiam pareigūnui. Neprivalai nieko sakyti…
Sunki akmeninė trofėjaus pakyla paliko gipsinėje pertvaroje gerą skylę.
Makinesas užsimojo trofėjumi ir pasileido koridoriumi Loganui įkandin. Priremdamas jį prie durų, nebepaliko kitos išeities, kaip tik išsisukti nuo dar vieno smūgio.
– Baik! Nenorėk, kad… – Kampas pataikė virš pat dešiniosios alkūnės. Per visą ranką perėjo adatų sprogimas. – A, šūdas!
– JUK LIEPIAU NEŠDINTIS!
Loganas užsimojo koja ir staigiai iš visų jėgų įspyrė Makinesui į kelį.
Skausmo pervertu veidu, iššiepęs dantis, Makinesas sužvigo ir nugriuvo ant dėžių bokšto, viena ranka gniauždamas kelį, kita suglebusia ranka spausdamas trofėjų.
Loganas šiaip ne taip atsistojo, čiupo pirmą po ranka pasipainiojusį daiktą – Viljamo Šekspyro darbų rinktinę ir vožė ja Makinesui į veidą. Petankės trofėjus dunkstelėjo ant grindų, seniui iš burnos pasruvo kraujas. Makinesas iškėlė ranką, bet Loganas smogė jam knygos nugarėle per nosį.
Makinesas sukniubo, dengdamasis galvą ir veidą. Suvaitojo, kai Loganas knyga jam trenkė per šonkaulius. Tada prisitraukė vieną koją prie krūtinės, o kita paliko gulėti keistu kampu.
Loganas paleido iš rankų knygą giliai kvėpuodamas. Nusispjovė, kruvinos putos nuvarvėjo siena. Ranka persibraukęs burną ir smakrą, pamatė, kad nuo jos varva kraujas.
Suaimanavo konsteblis Legetas.
Loganas prisvirduliavo prie jo.
– Polai? – Nuslinko nugara žemyn palei sieną, kol atsisėdo ant dulkėto kilimo greta jo. – Viskas gerai?
– Ne… – Legetas ištiesė ranką ir pasičiupinėjo žaizdą kaktoje. Krūptelėjo. – Velnias…
– Išgyvensi. – Griūvančių dėžių lavina beveik atlaisvino vietą priešais slaptąsias duris. Loganas priropojo ir patraukė iš kelio paskutinę dėžę. Ant kartono liko kruvinas delno atspaudas. Jis atsigręžė į verkiantį Makinesą, gulintį ant grindų ir glaudžiantį kelį, ir nuspaudė durų rankeną.
Užrakinta.
Jos pasidavė po antro spyrio. Nuo garso sudrebėjo visas namas.
Loganas įžengė į L formos kambarį: plikos blokelių sienos, iš metalinių vamzdžių karančios pilkų elektros laidų rinkės, vienas kampas aptaisytas gipskartoniu, prikaltu tiesiai prie plikų medinių statramsčių. Palei kelias sienas rikiavosi modulinės metalinės lentynos, prie didelio šaldiklio stovėjo skalbimo mašina su džiovykle, langai užkalti faneros plokštėmis, išsipūtusiomis nuo vandens.
Jis nuėjo iki kampo, žengdamas per plikas betonines grindis, tada per petį vėl dirstelėjo į Makinesą, vis dar verkiantį ir gniaužiantį sudaužytą kelį, ir pasuko į ilgąją L formos kambario dalį.
Prie radiatoriaus gūžėsi Triša Braun – nuoga, viena ranka antrankiais prikabinta prie laikiklio. Riešas buvo nutrintas iki mėsos, kraujas nuo pirštų galų nutekėjęs beveik iki alkūnės. Kita ranka… Loganas nusisuko. Žmonių galūnės taip nesilenkia. Kojos atrodė dar blogiau: išsukiotos ir sulaužytos, nusėtos šašų ir rumbų, ant blyškių šlaunų buvo matyti raudoni gesinamų cigarečių taškiukai ir įkandimo žymės.
Aštrus šlapimo ir pušinio dezinfekcinio skysčio tvaikas, susimaišęs su prakaitu ir išmatomis.
– Triša? – Jis nurijo seilę. – Triša, ar girdi mane? – Priklaupė greta ir patikrino pulsą. Jis stipriai tvinksėjo. – Triša, viskas bus gerai. – Pakišo delną po smakru, pakėlė galvą. – Šūdas. – Nosis buvo palinkusi į kairę, abi akys užtinusios, smakras persikreipęs, lūpos praskeltos ir kraujuojančios, skruostas netekęs formos, greičiausiai sulaužytas, o kiekvienas odos lopinėlis tamsavo žiauria mėlynių vaivorykšte. – Ar tu…
Jos galva šovė į priekį, burna prasišiepė, apnuogindama suskaldytų dantų likučius, besilaikančius ant kruvinų dantenų.
Loganas atšokdamas patraukė ranką į šalį. Ji susverdėjo, pečiai sutraukuliavo, tada vėl susmuko prie apdaužyto radiatoriaus. Pro sumuštas lūpas pasigirdo kažkas tarp urzgimo ir švokštimo.
Jėzau.
Loganas nusigręžė, pasuko už kampo ir vėl išlindo į koridorių.
– TU! – Nutvėrė Makinesą už ilgų riebaluotų žilų plaukų. – Kur raktas?
– Neži…
Loganas trūktelėjo.
– Kur sušiktas raktas?
Senis suklykė, paleido kelį ir įsikibo į Logano ranką, kad šis nenutrauktų jam skalpo.
– Dėžutėje! Dėžutėje!
Loganas nusitempė jį per koridorių iki medinės dėžutės, pritaisytos ant sienos, tos, iš kurios buvo išimtas garažo durų raktas – Makinesas klykė ir verkė, sveikąja koja kabindamasis į kilimą, o antrąją vilkdamas per šiukšles.
Atskirti antrankių raktą nebuvo sunku. Loganas pačiupo jį nuo kabliuko ir drauge su savimi nusitempė Makinesą pro duris į nebaigtąjį kambarį.
– O ką man reikėjo daryti? – Darenas Makinesas sėdėjo patrulių mašinos gale: rankos surakintos už nugaros, prie ištinusio kelio pritaisytas medicininis ledukų pakelis.
Namo durys atsidarė ir pro jas atbulomis išlindo žmogus, vilkintis žalią kombinezoną ir laikantis vieną metalinio rėmo neštuvų galą.
Makinesas tyliai nusijuokė, tada susiraukė, stebėdamas, kaip Triša gabenama į laukiančią greitąją.
– Ar žinojote, kad ji buvo mano pirmoji? Pirmoji mano tikra mergaitė.
Loganas pasižiūrėjo į jį.
– Užsičiaupk.
– Prieš ją teturėjau nuotraukas, bet kai išėjau iš kalėjimo, gavau socialinį butą, už kampo nuo jos namų… Ji buvo tokia maža ir tokia graži, prisimenu, kaip nukrito nuo dviračio ir susilaužė ranką, o aš tenorėjau, kad ji pasijustų mylima, tad…
– Jei nepradėsi naudotis savo teise tylėti, prisiekiu Dievu…
Jis atsiduso.
– Motina beveik visą laiką būdavo nusitašiusi arba bet kokia kaina ieškodavo dozės, arba prieplaukoje pardavinėjo save, kad galėtų tam kartui susimokėti už kaifą. Tokiai užsiėmusiai vienišai motinai reikėjo auklės pagalbos.
– Makinesai…
– Aš mirštu. – Jis atsisuko į Loganą ir šyptelėjo. Oda aplink dešinę akį jau buvo ryškiai mėlynai violetinė, vokas patinęs ir paburkęs, baltymas pasruvęs krauju. – Vėžys, išsisėjęs po kepenis ir inkstus. Gydytojas davė man tris mėnesius, o tai buvo prieš keturias savaites. Keista, ar ne? Visą gyvenimą rūkiau kaip kaminas, visi kartojo, kad mane pribaigs plaučių vėžys.
– Tai dabar turėčiau tavęs gailėtis?
– Man nerūpi, ką tu galvoji. – Makinesas išsišiepė dar plačiau. –
Žinojau, kad galiausiai mane surasite, bet mirsiu, bylai net nespėjus pasiekti teismo. Negali pykti, kad išeisiu taip stilingai.
– Ir tau čia juokinga?
– Trišos ieškojau ištisas dvi savaites ir galiausiai radau mažiau nei už poros šimtų metrų nuo jos mamos namų. Šlitinėdama prašė pinigų. – Jis atsiduso, trinktelint greitosios pagalbos automobilio durims. – Pamaniau, kad bus visai tinkama pabaigti savo gyvenimą taip, kaip pradėjau – nuo jos. Bet… – Makinesas papurtė galvą. – Su ja buvo kur kas smagiau, kai buvo penkerių.
Loganas išlindo į šiltą rytmetį, trenkdamas paskui save durelėmis, kol Makinesui nenutiko dar vienas nelaimingas atsitikimas.
Iš už greitosios išlindo vienas paramedikas ir, pamatęs Loganą, patraukė prie jo. Linktelėjo į patrulių automobilį, kuriame sėdėjo keleivis riebaluotais plaukais ir pamušta akimi.
– Tai tu suvarei jam kelį?
Loganas pajuto, kaip skruostus nutvilko raudonis.
– Gyniausi. Jis…
– Tą šunsnukį reikėtų sušaudyti. – Paramedikas dėbtelėjo pro priekinį stiklą. – Jai pasiseks, jei pavyks išgelbėti kojas, bet apie vaikščiojimą turės pamiršti. Prireikė suduoti trigubą morfijaus dozę, kad nusiramintų.
Loganas nepasakė, kad dėl to turbūt kaltas visai ne skausmo intensyvumas, o Trišos tolerancija opiatams.
Tolstant greitajai su įjungtais švyturėliais, Logano kišenėje užgrojo „Danse macabre“.
– Makrėjus.
Į ausį sušnypštė niūrus kriminalistės inspektorės Styl balsas:
– Kur, po šimts paralių, tu esi?
– Radome Trišą Braun.
Pauzė.
– Gyvą?
– Vos vos.
– Luktelk… – Pasigirdo aidintis šnypštimas, greičiausiai Styl pridengė telefoną delnu, o tada prislopintas žmonių pokalbis.
Loganas stebėjo, kaip uniformuota konsteblė padeda Legetui iššlubuoti iš Makineso namo. Legetui prie kaktos skaisčiai balta lipnia juostele buvo priklijuotas tvarstis. Dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties, atvykus simpatiškai konsteblei, jo simptomai ėmė sparčiai blogėti.
– Dar girdi?
– Įtariamasis prisipažino dėl pagrobimo, žaginimo ir beveik visų jos kaulų sulaužymo. Mano, kad vėžys jį pasiglemš nespėjus stoti prieš teismą.
Loganas girdėjo, kaip fone kažkas su ja kalba.
– Visiškai sutinku, šefe. – Tada vėl kreipėsi į jį. – Varyk čia, kvotos kambaryje turime „Daktaro Ko“ gerbėjų brolijos prezidentą drauge su tavo liverpuliečiu draugu, psichų ganytoju, kuris elgiasi kaip paskutinis bjaurybė. Sako, kad nieko nedarys, kol pirma nepakalbės su tavim.
Loganas pakėlė akis į vaiskiai mėlyną dangų ir nusikeikė.
– Perduok Guldingui, kad tuoj būsiu.
Loganas pakeitė padėtį, sėdėdamas ant girgždančios plastikinės kėdės. Stebėjimo aparatinėje buvo niūru, vienintelę šviesą skleidė televizoriaus ekranas, rodantis antrą kvotos kambarį, kur priešais Stiveną Kleitoną, kitapus stalo, sėdėjo vyresnysis komisaras Grynas ir kriminalistė inspektorė Styl.
Studentas krestelėjo galvą į šoną, nusimesdamas nuo akių ilgų tamsių plaukų sruogą.
– Kartoju dar kartą intelekto nesužalotiems žmonėms: nei Elison, nei Dženei Makgregor nieko nedariau. Pakviečiau Elison į pasimatymą, bet ji atsisakė. Štai ir viskas.
Guldingas kairiosios rankos pirštų galiukais palietė ekraną, užfiksuodamas Kleitoną ekrane.
– Pažiūrėk į kūno kalbą: rankos plačiai, kojos išskėstos, atsirėmęs į atkaltę, žiūri tiesiai į akis. „Aš pasitikiu savimi, jaučiuosi patogiai. Jūs manęs neįbauginsit.“
– Taip, na… – Loganas ir vėl pasimuistė, kad netirptų koja. – Juk jis psichologijos studentas, ar ne? Negi tokių dalykų nemoko?
– Ką, – Guldingas dirstelėjo Logano link, – turi omeny, ar nemoko meluoti?
Loganas susikryžiavo rankas, o tada vėl jas atkryžiavo. Jei Kleitonas sugeba tokius dalykus, sugebės ir jis.
– O jums nereikėtų jiems patarinėti, kokius klausimus užduoti?
– Kiek laiko mes pažįstami, Loganai?
– Juk būtent dėl to ir buvote čia pakviestas, ar ne?
– Negi nemanai, kad gali manimi pasitikėti?
– Tai ji atstūmė tave, ar ne? – Ekraniuke vyresnysis komisaras Grynas pabarbeno krumpliais į stalą. – Tu ją mylėjai, o ji sutrypė tave su žemėmis.
– Aš jos nemylėjau. Tiesiog maniau, kad bus smagu ją padulkinti. Juk žinot, kad tos vienišos mamos nori kruštis kaip pasiutusios.
Styl linktelėjo.
– O jis tiesą sako.
– Manai, kad sužinojęs, jog turi problemų, tave pasmerksiu ar nustosiu gerbti?
– Jokių problemų aš neturiu!
– Ji tave atstūmė ir pasijutai įskaudintas, tiesa? Panorai atkeršyti.
Kleitonas palinko į priekį:
– O jūs nedažnai apklausiate žmones, ar ne?
– Loganai, kaip gali pagerėti, jei apie tai nesišnekėsi?
– Juk net neužmezgę su manimi santykio, iškart griebėtės buitinės psichologijos. O štai jūsų kolegei, – jis parodė į Styl, – sekasi kur kas geriau.
