„Tai filmas apie laisvę. Laisvę gyventi taip, kaip nori ir ten, kur nori“, – sako režisierė. Pasak jos, Jono Meko 100-osioms gimimo metinėms skirta dokumentika patiks visiems, kurie neabejingi kino avangardo legendos kūrybai. Smalsiems, pašėlusiems ir nebijantiems improvizuoti.
Panašiai apie „Sugrįžę iš Niujorko“ kalba ir pagrindinis filmo herojus, tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Už Atlanto praleidęs daugiau nei dešimtmetį, kuriame nebuvo nė dienos be Jono Meko, šiandien jis nedvejoja: „Buvome labai artimi, labai.“
„Su Jonu labai gerai sutardavome, man jis buvo kaip tėvas, kaip brolis. Žavėjausi, kaip jis gebėdavo rasti kalbą su jaunimu – įtraukdavo visus, su kiekvienu pajuokaudavo. Apskritai į gyvenimą žvelgė su humoru, o apie save sakydavo – esu ūkininko vaikas, su manim paprasta. Ir išties su juo buvo paprasta. Todėl nestebino, kad jį sutikdavo lyg kokį Dalai Lamą“, – pasakojo E. Varkulevičius-Varkalis.
Pašnekovo teigimu, „Studio Nominum“, Arūno Matelio ir Algimantės Matelienės prodiusuotoje juostoje kameros iš arti parodo tai, ko šiandien jau nebepavyktų pakartoti – filme gausu istorinių ir niekur nematytų kadrų iš spalvingo ir bohemiško gyvenimo Niujorke, Antologijos filmų archyve, siautulingų vakarėlių ir avangardo laikmečio kūrybinės virtuvės užkulisių.
„Gyvenimas Niujorke buvo poetiškas ir stebuklingas. Ir labai intensyvus. Kai grįžau į Kauną, jaučiausi lyg grįžęs į kaimą. Dabar man tas kaimas labai patinka, bet pradžioje buvo sunku“, – prisipažįsta E. Varkulevičius-Varkalis.
Pasak jo, Niujorkas paliko didžiulę įtaką tiek jo gyvenime, tiek kūryboje. Kaip pats sako – miestas jį mokė ieškoti ir su kiekviena diena pastūmėdavo į priekį. Todėl gyvenimas ten esą tiesiog ištirpo – nebuvo nė vienos tuščios dienos.
„Jonas mums leido improvizuoti, nors jis buvo laivo kapitonas. Turėjome studiją, užsiėmėme kūryba, susukome kilometrus filmų, aplankėme tūkstančius renginių, koncertų, galerijų. O kur dar visokie gimtadieniai, Kalėdos! Pas Joną namuose visuomet būdavo ilgiausias stalas, atvykdavo ir Sigitas Geda, ir kiti menininkai iš Lietuvos, vykdavo pasikalbėjimai, šokiai“, – pasakoja E. Varkulevičius-Varkalis.
Šiandien jis drauge su kitu filmo „Sugrįžę iš Niujorko“ herojumi, bičiuliu, fotografu Arūnu Kulikausku jau kurį laiką kuria gyvenimą Lietuvoje. Po daugybės metų emigracijoje jiedu atrado save gimtajame krašte, kuris, kaip abu sako, šiandien apgaubia malonia ramybe.
Migracijos tema filme pasirinkta neatsitiktinai – R. Rakauskaitė ją analizavo ir ankstesniame savo filme „Kelionės namo“ (2019), kuriame pasakojo apie pirmąsias Amerikos lietuvių patirtis grįžus į okupuotą tėvynę.
„Po šio filmo liko nepanaudotos medžiagos apie Niujorką, vėliau sužinojau, kad į Lietuvą grįžo gyventi Arūnas Kulikauskas su šeima, o vėliau ir Eugenijus Varkulevičius, kuriuos buvau sutikusi pas Joną Meką Antologijoje. Pati keletą metų praleidau užsienyje, gyvenau Čikagoje, man suprantamas grįžtančių į Lietuvą pasirinkimas, jų motyvai. Todėl nusprendžiau imtis filmo“, – sako režisierė R. Rakauskaitė.
„Sugrįžę iš Niujorko“ dar galima spėti pamatyti Vilniuje, – lapkričio 29 ir 30 dienomis filmas bus rodomas „Skalvijos“ kino centre ir Kaune, – gruodžio 1 d. jis bus rodomas kino teatre „Romuva“. Filmą remia Lietuvos kino centras.
