Rašytojas Juozas Baltušis (tikrasis vardas ir pavardė – Albertas Juozėnas) gimė 1909 m. balandžio 27 d. (pagal senąjį kalendorių – 14 d.) Rygoje, Marijos Baltušytės ir Karolio Juozėno šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais šeima persikėlė į Nižnij Novgorodą, vėliau į Caricyną, o 1918 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno netoli Kupiškio – Puponyse.
Nepasirašinėjo tikruoju vardu
Puponyse būsimasis rašytojas praleido tik dešimt, bet kaip vėliau pats sakydavo, – pačių gražiausių gyvenimo metų. Čia jis piemenavo, bernavo, čia ne tik akimis, bet ir širdimi stebėjo čionykščių žmonių, iš kurių dažnas tapo ir jo knygų „Parduotos vasaros“, „Virto ąžuolai“, „Sakmė apie Juzą“ bei gražiausių apsakymų herojų prototipais. Iš čionykščių žmonių jis mokėsi ir sodrios lietuviškos kalbos.
Gyvendamas Puponyse, gauti didesnio išsilavinimo būsimasis rašytojas neturėjo sąlygų. Vis atsimindavo, kaip basas bėgo į Kupiškio progimnaziją perlaikyti nepavykusio egzamino. Vėliau, jau gyvendamas Kupiškyje, bandė tapti staliumi, kalviu, puodžiumi.
1929 m., tuolaik dar vadindamasis tikruoju vardu ir pavarde – Albertas Juozėnas, išvyko į Kauną, kur dirbo spaustuvėje ir savarankiškai mokėsi. 1932 m., paskatintas rašytojo Kazio Borutos, parašė pirmąjį apsakymą „Cukriniai runkeliai“, ir nuo to laiko nesiskyrė su svajone rašyti. Nė vieno kūrinio nepasirašė tikruoju vardu ir pavarde, o dažniausiai Juozo Baltušio pseudonimu, kuris gimė vėlgi rašytojo K.Borutos iniciatyva.
Kupiškėnai, su kuriais bendrauta
Vienas jų – garsaus spektaklio „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius Povilas Zulonas. Su režisieriumi rašytojas J.Baltušis artimai bendravo daug metų iki pat mirties. Povilas Zulonas yra gavęs per 500 rašytojo laiškų. Nuo 1979 m. Juozas Baltušis buvo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ garbės narys, kartu su „vestuvininkais“ scenoje dainuodavo „Strazdelį“. Daug prisidėjo populiarindamas šį kolektyvą, padėjo išleisti jo dalyvių knygą „Pasakoja kupiškėnai“.
„Kupiškis, – rašė Juozas Baltušis viename laiške „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisieriui Povilui Zulonui, – buvo ir lieka artimiausias mano širdžiai, labiausiai pasiilgstamas: juk čia augau, brendau, stiprėjau. Čia susiklostė mano darbų temos, ryškėjo siužetai, personažai, gamtovaizdžiai. Tuomet, žinoma, nė iš tolo neįtariau, kad visa tai išsilies į literatūros puslapius, bet dabar galiu tiesiog pasakyti, jog būtent Kupiškio padangėje visos mano kūrybinio darbo šaknys. Čia aš savo namuose, savo žemėje.“
Lankė romano personažo kapą
Rašytojas Juozas Baltušis, būdamas Kupiškio krašte, vis aplankydavo ir Puponių kaimo kapinaites, o jose Juozo Bukėno – romano „Sakmė apie Juzą“ Juzos prototipo kapą. Rašytojas sakydavo: „Gyveno, buvo toks žmogus paprastas, neišpuikęs, nesikraipantis, o be galo mylintis darbą, Lietuvą, o labiausia – žmones, ir visąlaik žiūrėjęs ne ką iš kitų gauti, o kuo jisai galėtų padėti kitiems.“
Kartu rašytojas aplankydavo ir savo jaunystės draugą puponietį Joną Bukėną. O štai 1990 m. spalio 28 d. jam laiške rašė: „...Žinodamas Tavo gerumą, vėl kreipiuosi su prašymu į Tave, ir net ne su vienu, o dviem prašymais. Kaip turbūt jau žinai, „Sakmė apie Juzą“ išėjo atskira knyga Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, ir mūsų Juozo Bukėno, taigi Juzos vardas pasidarė dar labiau žinomas pasaulyje. Ta proga labai norėjau nuvažiuoti į Puponis, dar kartą pagerbti Juzos – Juozo Bukėno –atminimą, uždegti prie jo kapo žvakelę.
Tačiau bėda ta, kad raitausi susisukęs nuo radikulito, negaliu net išropoti į lauką, nebekalbant apie atvykimą pas Juzą. Taigi labai prašau Tavęs, brangus Jonai, aplankyk Tu vietoj manęs Vėlinių dieną Juozo Bukėno kapą Puponių kapinėlėse, uždek jam nuo manęs žvakutę. Būsiu Tau be galo ir krašto dėkingas ir pasistengsiu nelikti skolingas.“
Taigi rašytojas Juozas Baltušis mylėjo kupiškėnus. Gal todėl ir šio krašto senbuviai Juozą Baltušį minėjo ir tebemini su didžiausia pagarba.