aA
Ar atkūrėme Lietuvą? Keistas klausimas. Iš tikrųjų keista to klausti. Matau prieš akis įrėmintą lapelį – 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiojoje Taryboje vyko vardinis balsavimas dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Akto. Kaip rašoma vadovėliuose, už jį balsavo 124 deputatai.
© DELFI / Domantas Pipas

Tačiau prisiminkime dienas, mėnesius, metus, prieš paskelbiant Aktą. Sąjūdžio laikais daug diskutuota apie būsimą Lietuvos valstybę. Laikraščiai spausdino kilometrinius straipsnius, kurių autoriai nuogąstavo, kad neduokdie grįšime į Smetonos laikus. Bet Kovo 11-ąją toji tarpukario Konstitucija gyvavo vos kelias minutes, kol buvo priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, išsklaidęs nepagrįstą baimę.

Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į 1990-ųjų Kovo 11-ąją, buvo įkurtas per susirinkimą Mokslų akademijoje, kuri sudarė komisiją parengti LSSR Konstitucijos pakeitimams „persitvarkymo, viešumo ir demokratijos dvasioje“. 1988-ųjų birželio pabaigoje Konstitucijai tobulinti jau LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas įsteigė darbo grupę, sudarytą ir iš valdžios, ir iš ką tik įsikūrusio Sąjūdžio atstovų. Ši Konstitucija turėjo įteisinti politinę Lietuvos SSR autonomiją Sovietų Sąjungos sudėtyje, bet jos projektą tų pat metų lapkritį atmetė Brazausko vadovaujama komunistų valdžia, išsigandusi nepriklausomybės nuo Maskvos šešėlio.

Sąjūdininkai vis tiek tobulino projektą. Kai laimėjo rinkimus, paaiškėjo, kad Lietuva tampa atskira valstybe, o ne šiek tiek savarankiškesne SSRS respublika. Sąjūdžio deputatai, išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą, daug dirbo, kad parengtų de jure jau nepriklausomos šalies Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kuris ir buvo priimtas Kovo 11-ąją. Nesinori to pripažinti, bet jame gana daug propagandinės LSSR Konstitucijos liekanų. Kur kas mažiau jų liko Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, 1992-aisiais priimtoje referendumu, bet vis dėlto esama ir ten. Prisiminkime, kad ši Konstitucija atsirado kaip kompromisas tarp Sąjūdžio ir kompartijos teisininkų. Tiesa, gal jis ir neblogas, nes pagal tą kompromisą gyvename jau daugiau kaip ketvirtį šimtmečio, nors pastaruoju metu padažnėjo bandymų keisti Konstituciją.

Bet argi Antroji Respublika skiriasi nuo Pirmosios tik Konstitucija? Plika akimi matyti, kad Lietuvos teritorija dabar didesnė už buvusią 1940-ųjų birželį. Savo noru prisijungusi prie ES ir NATO, Lietuva tapo kur kas saugesnė, negu tarpukario Respublika, paskelbusi neutralitetą. Ar tai viskas? Kiekvienas pridurs, kad yra Trispalvė, Vytis, Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra, kariuomenė, savarankiškai vykdoma vidaus ir užsienio politika, sostinėje veikia užsienio valstybių ambasados, o mūsiškės atidarytos užsienyje ir t. t. Lyg ir niekuo nesiskirtų nuo tarpukario Lietuvos. Tiesa, mūsų ambasadų dabar gerokai daugiau, o sostinė grįžo į Vilnių.

Bet gal vis dėlto esama ir skirtumų?

Bendresni pasvarstymai

Kas yra valstybė? Tauta, o kartais tik jos dalis, gyvenanti apibrėžtoje teritorijoje, susikuria savo gyvenimo taisykles ir organizaciją, kuri tas taisykles prižiūrėtų. Tai palengvina gyvenimą, nes galiojant sutartai tvarkai niekas nelipa kitiems ant galvos. Toks būtų mano pasvarstymas. Bet greičiausiai yra ir kitų, moksliškesnių apibrėžimų, kodėl žmonėms reikia valstybės.

Praeitame šimtmetyje lietuvių tauta, sukūrusi modernią valstybę, ginklu apgynė savo teisę savarankiškai tvarkytis. Per kelerius metus – neįtikėtinai greitai – buvo atlikta žemės ūkio reforma, viena radikaliausių Europoje, įdiegta stipri valiuta, įvestas visuotinis privalomas mokymas, įkurtas universitetas, pradėta administracinė reforma, sparčiai augo žemės ūkis, pramonė, eksportas...

Kaune per kelis mėnesius buvo pastatyta net Sporto halė krepšiniui. Vos atgavus Vilnių, pradėta tiesti į jį autostradą. Nelaukiant jokių europinių pinigų, buvo daroma tai, ko labiausiai reikėjo šalies žmonėms. Tai kuo gi skyrėsi 1918-ųjų Vasario 16-ąją paskelbta valstybė nuo tos, kurią de jure atkūrėme 1990-ųjų Kovo 11-ąją? Gerai pagalvojęs, įžvelgiau pagrindinį skirtumą – pirmajai Respublikai jos ateitis buvo kur kas svarbesnė už partinę priklausomybę. Visi politiniai veikėjai, pradedant krikdemu Krupavičiumi ir baigiant tautininku Smetona, kaip man dabar atrodo, prieš priimdami sprendimus galvojo apie Lietuvą. Juokinga, kai reikalingas partijų susitarimas dėl šalies gynybos ar dar dėl ko nors.

Kartais paskaitau komunistinių biurokratų prisiminimus. Jie lig šiol taip ir nesuprato, kad buvo tik okupantų statytiniai, todėl paisto apie kažkokį Lietuvos SSR valstybingumą. Tačiau ką kalbėti apie juos, jeigu net ir dabar žmonės, kuriuos rinkėjai iškelia į viršų, nesijaučia valstybės šeimininkais de facto. Gal nenorą galvoti apie Lietuvos ateitį paveldėjome iš sovietmečio, kai Maskva nustatydavo penkmečio planus, o respublikoms tekdavo juos tik vykdyti? Dabar lengva visą atsakomybę suversti Briuseliui. Tegu jis galvoja, ką mums daryti!

Ilgus dešimtmečius lietuviai pasaulyje gyveno pagal kitokias taisykles ir vertybių skalę. Karo pabėgėliai, atsidūrę JAV, rado tėvynainius, kuriems irgi buvo svarbi tiesa, dora, tvarka. Lietuvoje likę žmonės, kurie išpažino panašius principus ir bandė už juos kovoti, buvo nutildyti – vienus sovietų režimas nužudė, kitus ištrėmė. Pagrindine vertybe tapo mokėjimas prisitaikyti.

Visi žinojome, kad už Geležinės uždangos žmonės gyvena ne tik laisvėje, bet ir kur kas geriau negu rusų okupuotoje Lietuvoje. Drąsiai sakau: visi, nes pamenu vieno rašytojo, dirbusio užsienyje žurnalistu, pasakojimą, kaip Sniečkus, iki kaklo įsibridęs į jūrą Palangoje, jį kamantinėjo, ar iš tiesų Vakaruose gyvenimas smarkiai geresnis. Pirmasis kompartijos sekretorius dar turėjo abejonių! Kitiems viskas buvo aišku. Kartais gaudavome siuntinių iš JAV. Žinojome, kad Amerikoje apstu mūsų tėvynainių, juokaudavome, esą Čikagoje lietuvių daugiau negu Kaune. Tarp rašytojų pleveno gandas, neva kažkuris iš mūsų emigrantų – Brazdžionis, Krėvė, gal Aistis – yra gavęs Nobelio premiją, bet rusai neleidžia apie tai pranešti.

O kokią vertybių sistemą atsinešėme į Kovo 11-osios Lietuvą? Pamenu Sąjūdžio Seimo tarybos posėdį 1990-ųjų vasarį, kai siūlyta, kad rinkiminė konferencija „Lietuvos kelias“ priimtų kreipimąsi į išeivijos lietuvius, pavadintą „Tūkstantis lietuvių Lietuvai“. Pamenu žodžius, kuriais tėvynainiai buvo kviečiami grįžti į Lietuvą: „Stokojame žmonių, mokančių dirbti ir gyventi normalioje visuomenėje, ir, matyt, negreit jų turėsime pakankamai.“ Tai citata iš paskelbto „Kreipimosi į išeivijos lietuvius“.

Pirmasis variantas, kurį svarstėme, kur kas griežčiau apibūdino socialinę šalies padėtį, tačiau tarybos nariai (dauguma jų priklausė kultūros ir mokslo nomenklatūrai) tam griežtai pasipriešino, sakydami, kad vietiniai lietuviai patys puikiai susitvarkys, nėra čia ko kviesti pagalbon išeivius. Kreipimasis buvo taip sutrumpintas ir perdarytas, kad iš jo ne daug kas liko. Vis dėlto neišbraukti šie svarbūs žodžiai: „Atvykite į Lietuvą! Kiekvienas sudarysite salelę tos Lietuvos, kurią jau antri metai mėginame atkurti, ir, žinoma, atkursime. Tačiau Jūsų padedami tai padarysime kur kas greičiau.

Užsiciklinimas

Seimas, Vyriausybė pastaruoju metu „bėga trumpas distancijas“ – mąsto ketverių metų ciklais. Tipiškas tokio mąstymo pavyzdys – rungtynės dėl užsienio turistų, nors kai kurie Europos miestai nuo jų jau dūsta ir nežino, kaip tų srautų atsikratyti. Kas laukia Vilniaus po kokių dvidešimties metų? Barokinių sostinių pasaulyje ne itin daug. Jau dabar vasarą sunku prasibrauti per Pilies gatvę. O kas bus, kai į Vilnių plūstels visa Azija, suviliota reklamos? Juk ten milijardai potencialių turistų.

Tačiau į ateitį ekstrapoliuojama dabartinė padėtis, tarsi gyvenimas būtų sustingęs. Pavyzdžiui, aimanuojama, kad po pusės amžiaus Lietuvoje nebeliks gyventojų, visi emigruos. O gal atvirkščiai – Lietuva taps tokia patraukli, kad visi į ją veršis? Tada vėl teks dejuoti, rymant prie šulinio, šįkart dėl to, kad Lietuvoje nelieka vietos čiabuviams. Žinoma, jeigu iki to laiko Briuselis neuždraus šulinių, esą jie nehigieniški.

Valstybė paprastai gyvuoja šimtmečius. Todėl planuoti, kas darytina, reikėtų bent dešimtmečiais į priekį. Greitai sukaks trisdešimt metų, kai turime savo valdžią, kurios priedermė mąstyti apie Lietuvos perspektyvas, bet ji visą laiką tarsi laukia įsakymų, nurodymų, lyg toji ateitis priklausytų nuo kažko kito. Kiekviena šeima planuoja, kaip gyvens artimiausiais dešimtmečiais, ar užteks pinigų ir vaikų mokslams, ir kambarių apstatymui, ir žmonos karoliams, ir atostogoms Palangoje ar Turkijoje. O valstybei reikia ūkiškai galvoti apie šalį jungiančius kelius, apie geležinkelių vėžę, apie elektrą, dujas, vandentiekį, šildymą, apie tai, kur statyti automobilius...

Apie viską, ko reikia valstybės sostinei, – filharmonijos salės, šiuolaikinių muziejų, vietos kongresams, greito susisiekimo, futbolo stadiono, naujų Vyriausybės rūmų. Ji turi galvoti net apie paminklus, atspindinčius mūsų istoriją... Deja, gebėjimas mąstyti valstybiškai, sakyčiau, dingęs. Negi valstybė yra tik mašina, skirstanti surinktus mokesčius ir pinigus, gautus iš ES? Dabar mūsų šalies biudžetas kasmet gauna iš Briuselio daugiau kaip milijardą eurų. Ar Vyriausybė jau mąsto, ką darys, kai europinių pinigų nebeliks? Veikiausiai ne – juk tai įvyks per kitą ar dar kitą ketverių metų ciklą... Viena, ką lietuviams tikrai įdiegė okupacija, tai įprotis negalvoti apie Lietuvos ateitį.

Trumparegiško mąstymo geras pavyzdys – pavasarį užliejamo kelio į Rusnę istorija. Beveik trisdešimt metų rusniškiams žadėta išspręsti šią problemą, bet kasmet per potvynį laikinai vežiodavo automobilius amfibijomis ir traktoriais. Už pinigus, švaistomus tokiam vežiojimui, laisvai buvo galima supilti kokią nors sankasą, pralaidžią potvynio vandeniui. Tačiau rusniškiams teko laukti, kol vienas premjeras užsinorės tapti prezidentu ir, kad pasirodytų gražiau už konkurentus, pastatys estakadą per tą užliejamą puskilometrį. Ji kainavo keliolika milijonų eurų, bet laikinai neveikia.

Problemos, pasipylusios, kai atsikūrė valstybė, yra labai didelės, jų išspręsti per ketverių metų ciklą neįmanoma. Čia ir provincijos tuštėjimas, ir socialinė atskirtis, ir švietimo nuosmukis, ir menka medicinos paslaugų kokybė, jų prieinamumo slenksčiai...

Aptarkime pirmąją iš tokių. Visame pasaulyje žmonės iš kaimų ir miestelių keliasi į didelius miestus. To proceso nesustabdysi, bet galima jo bent jau negreitinti. Likviduodami kaimo infrastruktūrą, naikiname paskutinį gyvenimo jame stimulą. Juk ir sveikatos punktas, ir mokykla, ir biblioteka, ir paštas provincijoje atlieka ne tik tiesioginį vaidmenį, – tai ir jų darbuotojų pajamų šaltinis, ir žmonių susiėjimo vieta. Suprantu, kad infrastruktūra kainuoja, bet kur kas daugiau kainuos ištuštėjusi teritorija. Ten po optimizavimo nėra ką veikti. Ar apie tai galvojama, tariamai taupant lėšas?

Visos šalies optimizacija – taip galima vadinti reformas, „cikliškai“ užgriūvančias Lietuvą. Negi pagerinti galima tik sunaikinant? Kaimuose ir miesteliuose švietimo reforma likviduoja mokyklas, medicinos reforma uždaro ambulatorijas, ligonines net rajonų centruose, pašto reforma įveda mobiliuosius paštus, kultūros reforma naikina mažas bibliotekas...

Tiesa, tas visuotinis optimizavimas kartais nenuoseklus. Pavyzdžiui, dabartinė vyriausybė sportą prikergė prie švietimo ir mokslo, nors optimaliau ir pigiau būtų prijungti prie Susisiekimo ministerijos, paliekant senąją pavadinimą. Nereikėtų keisti iškabų ir blankų. Bėgimas, ėjimas, plaukimas, čiuožimas, slidinėjimas, važinėjimas dviračiais, motociklais, automobiliais juk irgi yra susisiekimas. O jeigu jau leidžiame pinigus pavadinimo keitimui, tai gal geriau pavadinkime tą naują darinį Sporto ir kultūros ministerija? Nuo sporto gal nubyrėtų šiek tiek pinigų ir kultūrai...

Pats suprantu, kad čia tik liūdnas humoras. Rimtai kalbant, mąstymas trumpais ciklais yra persunkęs visą šalies gyvenimą. Pavyzdžiui, ar diskutuota, kur turėtų sukti Lietuvos žemės ūkis, vis dar sudarantis ženklią mūsų BVP dalį? Dabar žemdirbystė virsta paprasta grūdų gamyba, žemė paverčiama plačiais laukais, kad būtų galima naudoti našią techniką, – turčiams, supirkusiems derlingas žemes, tai atneša gražaus pelno. Bet ar toji žemė išliks gyva, atsisakius gyvulininkystės? Girdėjau aiškinant, neva karvės gamina per daug metano dujų.

Vėl liūdnas humoras. Ar jo nėra per daug?

Vis dar po lukštu?

Kitais metais užderės apvalių jubiliejų. Okupantai, Lietuvą pavertę LSSR, pristeigė daug įvairių įstaigų, privalomų kiekvienai „respublikai“. Kai kurios išliko. Švęs jubiliejų Mokslų akademija, filharmonija, ansamblis „Lietuva“. Sovietų ideologai aiškino, kad visos tautos šoka, etniškai skirtingai išreikšdamos savo džiaugsmą dėl šviesaus rytojaus.

Lietuviai, palyginti, tarkime, su ukrainiečiais, trumpiau priklausė SSRS, tačiau ir per tą pusę amžiaus tautos mentalitetas smarkiai pakito. Kalbu ne apie komunistinę ideologiją, kurios žaibiškai atsikratyta. Mums, lietuviams, ji visų pirma asocijuojasi su globaliu tautos istorijos, savasties, jos simbolių uždraudimu. Bet Rumunijoje, Vengrijoje buvo leidžiama mosuoti trispalvėmis! Pasirodo, ten tautiniai simboliai netrukdė vyraujančiai ideologijai. Juos reikėjo tik truputį modifikuoti. Pavyzdžiui, Rumunijos valdžia ant tarpukario trispalvės uždėjo komunistinį herbą. O Liaudies Lenkijos herbe liko tas pats erelis, tik be karūnos.

Taigi vadinamosiose liaudies demokratijos šalyse Maskva nedraudė puoselėti valstybingumo regimybės, tačiau „respublikos“ turėjo tenkintis tik etninėmis skirtybėmis. Kremliaus ideologai tikėjosi, kad įvairiaspalviai „liaudies dainų ir šokių“ kostiumai padės lengviau įdiegti primityvų tiek tautos, tiek jos valstybės suvokimą. Jiems iš dalies pavyko, nes toks suvokimas, atrodo, galioja iki šiol. Na, atkūrus valstybę, atsirado galimybė keliauti, laisvė mosuoti trispalve.

Krepšininkai dabar žaidžia už Lietuvą, o ne už Sovietų Sąjungą. Tačiau valstybės suvokimas nuo LSSR laikų pasikeitė ne itin smarkiai. Kodėl taip sakau? Tarpukariu Lietuvos valstybę kūrė visa tauta, svajodama atgauti Vilnių, puošdama laikinąją sostinę, tiesdama kelius, steigdama ūkininkų kooperatyvus, statydama fabrikus, puoselėdama mokslą ir kultūrą. O ar galima pagrindiniu valstybės bruožu laikyti etninį jos gyventojų atskirumą? Juk populiarindami „globalią Lietuvą“ tik nužeminame valstybę iki tautos, išsibarsčiusios po visą pasaulį. Ar šokdami tautinius šokius išreiškiame savo valstybingumą?

Lietuvoje komunistinė ideologija nukrito kaip lukštas, išsiritant viščiukui. Tačiau pats viščiukas, brendęs po tuo lukštu, buvo apkrėstas bjauria negalia. Moksliškai tariant, per pusšimtį metų įvyko reikšmingi moraliniai populiacijos pokyčiai. O paprastai kalbant, žmonės tapo kitokie. Jiems apibūdinti sukurtas net lotyniškas mokslinis terminas homo sovieticus.

Kuo gi tas sovietinis žmogus skiriasi nuo homo sapiens? Visuomenė pasikeitė radikaliai, nes jos elitas, nujausdamas užgriūsiančias represijas, pasitraukė į Vakarus. Tai buvo teisingas žingsnis, nes grįžę okupantai žiauriai susidorojo su Lietuvos elito likučiais. Liko žmonės, paklusnūs okupacinei tvarkai. Bet jai įvesti reikėjo vietinių pagalbos. Naująjį elitą okupantai sušlavė iš žmonių, sutikusių su sovietine tvarka.

Tūkstančiai biurokratų ir kultūros veikėjų gana sklandžiai sovietizavosi. Kai kuriems viršininkams valdžia už tai pastatė net paminklus, kurie stovi ligi šiol, nes tie veikėjai buvo dar ir plunksnos meistrai. Tūkstančių tūkstančiai žmonių, prisitaikiusių prie sovietinės tvarkos, ne mažiau sklandžiai įsiliejo į naują, nepriklausomą visuomenę. Jie, o dabar jų vaikai ir anūkai diktuoja Lietuvai įpročius, susiformavusius po sovietiniu lukštu.

Ekonomistai, kalbėdami apie šoko terapiją, dažnai cituodavo posakį, kad iš planinio ūkio pereiti prie laisvosios rinkos yra lygiai taip pat sunku kaip omletą vėl paversti kiaušiniais. Bet vis dėlto pavyko. O visuomenei ar lengva iš komunistinės santvarkos sklandžiai grįžti prie demokratijos? Ar čia ne ta pati kiaušinienė? Į laisvąją rinką Lietuva grįžo per kelerius metus, tačiau žmonių sąmonė ne taip greitai prašviesės, gali būti, kad tai truks dešimtmečius. Kodėl taip sakau? Todėl, kad tuo „omletu“ daugiau ar mažiau buvo paversta visa tauta.

Tai ne tik Lietuvos problema. Žmonės pasikeitė ir Bulgarijoje, ir Lenkijoje – visur, kur per prievartą buvo primesta komunistinė ideologija, o žmonėms nuo pat vaikystės imta plauti smegenis. Vokietija lig šiol turi bėdų dėl tautiečių, tūnojusių po VDR lukštu. Visose „socialistinio lagerio“ šalyse bandyta atpratinti žmones mąstyti, diegiant ideologiją, užbraukiančią žmonijos raidos kelią. O juk pasiekti tarpusavio sutarimą, kad negalima žudyti, meluoti, vogti ir t. t., nebuvo lengva. Amžių tėkmėje paaiškėjo, kad sutarus tampa visiems geriau gyventi vienoje bendruomenėje.

Komunistinio bloko valstybės, pradedant Kinija, Šiaurės Korėja ar Kuba, turi aibę tarpusavio skirtumų, bet ir vieną neišvengiamą panašumą, kuris persmelkęs visą tų šalių gyvenseną. Svarbu ne vien tai, kad valdžia visur buvo komunistų užgrobta, bet ir tai, kad jie įvedė naujas žaidimo taisykles. Pusšimtis metų, kuriuos mes praleidome po komunizmo lukštu, žmogaus laisvę, kurios trokštama nuo pat gimimo, apribojo iki minimumo.

Bet ar pasigedo tos laisvės homo sovieticus, prisitaikęs prie okupacinės tvarkos? Pamenu, vienas žurnalistas kadaise sakė: „Palosiu, palosiu, užtat paskui gerai gyvensiu“... Ir buvo teisus, nes jį tučtuojau priėmė dirbti į LKP CK. Paskui jis, vėl už neblogą atlyginimą, trisdešimt metų mosavo trispalve.

Bet ar laisvė yra tik galimybė mosuoti vėliava? Sąjūdis kovojo už laisvę kurti savo valstybę.

Trispalvė

Grįžkime prie žurnalisto, kuriam dabar mokama didelė pensija. Ne tik už energingą mosavimą trispalve, bet ir už tai, kad prieš Kovo 11-ąją dirbo neblogai apmokamą ideologinį darbą. Beje, pastarąjį dešimtmetį jis, atrodo, mosuoja jau vėliava su Vyčiu.

Lietuvoje prie namų vis dažniau dygsta stiebai su raudonomis vėliavomis. Tiesa, ant jų ne kūjis ir pjautuvas, o Vytis. Kai praeito amžiaus pradžioje buvo diskutuojama dėl būsimos valstybinės vėliavos, siūlyta ir tokia, kuri primintų didingą Lietuvos praeitį. Tačiau šiam projektui pasipriešino, berods, Vilniaus Seimo dalyviai, nes jiems tai asocijavosi su socialistų mėgstama kraujo spalva. Ką jie sakytų dabar, po ilgų komunizmo dešimtmečių?

Lietuvos Taryba, netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo įteisinusi Trispalvę, man atrodo, kaip tik ir norėjo pabrėžti, kad ši vėliava simbolizuoja visai kitą šalį, o ne tą, kuri prieš daug šimtmečių buvo užkariavusi kitas tautas. Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrė daug naujų valstybių, beveik visos jos įteisino trispalves, nuo prancūzų revoliucijos laikų simbolizuojančias demokratiją. Būtent su ja naujoji Lietuva siejo pažangą, kokios siekė valstybė, atgimstanti po sunkios okupacijos. Šalį vėl užgrobus okupantams, su jais kovojantys partizanai nedvejodami pasirinko šią vėliavą. Ji aplaistyta rezistentų krauju.

Liūdna, bet istorinė vėliava su Vyčiu primena skriaudas, padarytas šalims, kurias užgrobė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tiesa, ukrainiečiai sako, kad mūsiškė okupacija buvusi pati švelniausia, o jie tikrai turi su kuo palyginti. Bet nejaugi savo tautos energiją, kurią puikiai išreiškia tas viduramžių raitelis, mums vis dar reikia sieti su kitų tautų užkariavimais prieš daug šimtmečių? Gal vis dėlto daugiau pagarbos nusipelno tie, kurie beviltiškai kovėsi su viena didžiausių pasaulio galybių, žinodami, kad aukojasi už savo žemę ir laisvę? Jų kova nebuvo beprasmė, nes Lietuva vėl atgimė.

Tautai, jeigu ji nori būti tauta, o ne tik gerai gyventi siekiančiųjų sambūris, reikia, kad kažkas ją cementuotų. Paprastai tą daro istorija. Deja, važiuojant per Lietuvą, sunku rasti jos pėdsakų. Stūkso piliakalniai, bet jie nuogi, nes bėgantis laikas sunaikino pilis. Tik bažnyčios vis dar primena jas stačiusius mūsų protėvius. O nesena praeitis liko partizanų žeminėse, kurios jau irgi baigia sunykti. Gal tautą cementuos laisvės kovotojų atminimas, jei pagaliau suvoksime, kad jie, laikydami rankose Trispalvę, kovėsi ne tik už laisvę ja mosuoti...

Ar atkursime Lietuvą?

Nenorėčiau, kad nesena istorija virstų stebukline pasaka. Įvykiai prieš Kovo 11-ąją ir po jos jaunajai kartai pristatomi tarsi mitas. Pagal tą populiarų pasakojimą, kuris sklinda iš interneto ir televizijos, visi kovojo už nepriklausomybę, visi, susikabinę rankomis, stovėjo Baltijos kelyje. Bet ar iš tikrųjų taip buvo? Ar galima tiesą grįsti melu?

Sąjūdžio laikais daug svajota apie nepriklausomą Lietuvą. Tie įkvepiantys ateities planai padėjo laimėti rinkimus. Aukščiausioji Taryba ėmėsi šalies pertvarkymo, bandydama atkurti nepriklausomą valstybę, bet viskas greitai nutrūko, nes per pirmalaikius rinkimus žmonės vėl pasirinko komunistus. Kiek daug liko nepadaryta ligi šiol! Dešimtmečius tęsiasi švietimo, medicinos, pensijų, mokesčių reformos. Net administracinį suskirstymą paveldėjome iš LSSR.

Pradėkime nuo visuomenės narių lygybės, kurią ciniškai sukompromitavo sovietinė propaganda. Sąjūdis svarstė, kad pereinant prie laisvosios rinkos, kuri savaime skatina nelygybę, būtinai reikės ją mažinti, sukuriant tokią mokesčių sistemą, kuri švelnintų socialinę atskirtį. Bet ar pavyko tą padaryti? Nors partijos prieš rinkimus žada, bet vis tiek neįveda progresinių mokesčių. Jie, žinoma, irgi ne panacėja.

Yra daug šalių be progresinių mokesčių, bet su kur kas mažesne atskirtimi tarp turtingiausių ir vargingiausių sluoksnių. Tose šalyse esama daug kitų – turto ar prabangos – mokesčių, priverčiančių tuos, kuriems labiau pasisekė, dalytis su tais, nuo kurių sėkmė nusisuko. Bet mūsų milijonieriai dažnai nemoka net visiems privalomo pajamų mokesčio, nes jų advokatai randa landas įstatymuose. O juk turtingesnieji privalo dalytis. Jeigu jie to daryti nenori, galima juos priversti, apdedant mokesčiais. Bet kažkodėl net visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kurį planavo įvesti dar Aukščiausioji Taryba, neįkandamas nė vienos pakraipos parlamentui.

Įstatymų leidėjai lyg ir nepastebėjo, kad Lietuvos visuomenė jau senokai pasikeitė. Mokesčių inspekcijos požiūriu, žmogus yra arba valstybės tarnautojas, arba verslininkas. Tarnautojo mokesčius atskaito darbovietė, verslininkas juos nusiskaičiuoja pats. Pajamoms taikomi skirtingi tarifai, kažkodėl jie ypač maži dividendams, t. y. pinigams, gautiems be darbo. Kaip sakydavo vienas mafijozas, aš nedirbu, bet mano pinigai dirba... Be to, jokiose deklaracijose neatsispindi, ar pajamas žmogus išleidžia pats vienas, ar išlaiko žmoną ir vaikus. Ar ne teisingiau būtų pajamas, gaunamas iš įvairių šaltinių, pirmiausia padalyti visai šeimai ir tik po to atskaičiuoti mokesčius? Gal tada pradėtume vertinti, ar tinkamai valdžia naudoja mūsų uždirbtus ir per mokesčius paimtus pinigus?

O gal pradėkime nuo švietimo reformos? Ji trunka jau kelis dešimtmečius. Šviesaus atminimo Meilė Lukšienė stengėsi sukurti „tautinę mokyklą“. Bet ar ji sukurta? Kiekvienos politinės pakraipos švietimo ministras prisigraibo jam patrauklių pavyzdžių iš užsienio, bet jie taip ir nesulimpa į darnią visumą. Dabar Lietuvoje yra progimnazijos, gimnazijos, pradinės, vidurinės, pagrindinės ir dar kitokios mokyklos. Bet mokinių rezultatai vis tiek atsilieka nuo Europos vidurkio. Man atrodo, nesibaigiančių švietimo reformų architektai užmiršta vieną dalyką – mokytojo profesiją reikia paversti tokia, kad visi mokiniai veržtųsi tapti pedagogais, kaip yra Suomijoje.

Kai amerikiečiai, po karo okupavę Japoniją, įvesdinėjo ten demokratiją, didžiausias algas liepė mokėti mokytojams, nes nuo jų priklauso, kokiomis vertybėmis remsis būsimosios kartos. Mano mama be jokių protestų vyko mokytojauti į tolimą Suvalkijos užkampį. Niekas tada nekalbėjo apie mokytojo profesijos prestižą, tiesiog mokėjo geras algas. Gal laikas baigti tuščius postringavimus ir tiesiog rasti mokytojams pinigų? Kai norima, randama lėšų net ir ne tokiems svarbiems dalykams. Tačiau ką kalbėti apie mokytojų algas, jeigu tie, kurie juos moko, gauna dar mažesnes, nes profesoriai nestreikuoja. Mokslininkų ir dėstytojų algos juokingai menkos, net palyginti su aplinkinėmis šalimis.

Tarp kitko, ar atkreipėte dėmesį, kad paskutiniai partizanų vadai daugiausia buvo mokytojai?

O gal pradėti reikėtų nuo sveikatos reformos, kuri irgi jau trunka nuo nežinia kada? Jei teisingai supratau, dabar pagrindinis reformatorių tikslas – panaikinti kuo daugiau ligoninių ir kaimo ambulatorijų, per jėgą įpiršti pigesnius vaistus, visus privalomai sveikatinti ir propaguoti gydymo būdus, seniai atmestus medicinos. Tai daroma, siekiant optimizuoti sveikatos apsaugą. Puiku! Biudžete atsiras pinigų, už kuriuos bus surengta dar daugiau fejerverkų! Tai irgi sveikatos apsaugos sritis, juk sakoma, esą fejerverkai nuteikia visuomenę žvaliai, optimistiškai. Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna.

Nėra vieningo požiūrio, ko siekiama šia sveikatos reforma. Man atrodo, medicinai ypač svarbi resursų centralizacija, bet jos nėra, nes trūksta valstybinio požiūrio, tarkime, į ligoninių aprūpinimą brangia aparatūra. Viskas priklauso nuo konkrečios gydymo įstaigos vadovų apsukrumo. Kita vertus, net Vilniuje kai kurios ligoninės yra smarkiai apleistos, net patalynė vis dar su antspaudu Minzdrav SSSR. Minėta valstybės resursų centralizacija, žinoma, turėtų būti apibrėžta įstatymu su daugybe „saugiklių“, kad koks nors fanatikas ar kurios nors ligoninės lobistas, staiga gavęs valdžią, neturėtų galios resursus nukreipti šundaktariams ar savo bičiulių reikmėms. Biudžetas kasmet skiria medicinai daug pinigų, kurių turėtų pakakti, kad sveikatos paslaugos taptų prieinamos kiekvienam Lietuvos gyventojui, žinoma, jei tas lėšas naudotume racionaliai.

O gal pradėti nuo valstybės požiūrio į kultūrą? Koalicinės vyriausybės paprastai atiduoda Kultūros ministeriją silpniausiam iš partnerių, nes ji skirsto liesiausius pinigų srautus. Bet ar tai svarbu? Lig šiol žavimės Antikos kūrėjais, nors tada nei Graikija, nei Roma neturėjo kultūros ministerijų. Atsiprašau už juodą humorą, bet mūsų laikais pasigendu valstybės požiūrio, nuo ko priklauso tautos savastis. Kultūrai turėtų būti skiriamas tam tikras biudžeto procentas, kuris nekistų. Tada užtektų pinigų ir muziejams, ir bibliotekoms, ir kultūrinei spaudai, ir teatrams, ir dar daug kam, ko nepaminėjau. Juk radijui ir televizijai įstengta paskirti nekintamą procentą.

Gal derėtų pagaliau baigti administracinę reformą? Aukščiausioji Taryba sovietinio suskirstymo nespėjo pertvarkyti, o Seimas, atrodo, tęsė Lietuvos SSR tvarką. Latvija ir Estija grįžo prie tarpukario „pagastų“ ir „valdų“, Lietuva paliko galioti sovietmečiu įvestus „rajonus“. Tiesa, atsirado apskritys, mažesnės nei tarpukariu, maždaug tokios, kokios vienu metu egzistavo sovietmečiu. Ar ne laikas grįžti prie nedidelių valsčių? Sumažinus savivaldybes, renkamos valsčių tarybos priartėtų prie žmonių. Tarp kitko, būtų puiki proga pagaliau panaikinti žiedines savivaldybes apie didžiuosius miestus, išskaidant jas į keletą mažesnių valsčių. Reikia kuo daugiau renkamų pareigybių! Renkami valsčių viršaičiai, renkami seniūnai ir seniūnaičiai. Jau nekalbu apie tai, kad savivaldybės neturėtų taip smarkiai priklausyti nuo Vyriausybės malonės. Jos turi pačios valdyti savo žemę, rinkti už ją mokesčius, kad pagaliau taptų tikra tos vietos žmonių valdžia.

Laimingų žmonių valstybė

Baigsiu klausimu, kuriuo pradėjau: ar atkūrėme Lietuvą, apie kokią svajojo Sąjūdis? Deja, ne visiems planams lemta tapti tikrove.

Žmonės norėjo laisvės, bet kartu vylėsi, kad niekas per daug nesikeis. Negi tūnojimas po komunistiniu lukštu iš tikrųjų padarė negrįžtamą poveikį tautos sąmonei?

Ką tik baigėsi eiliniai prezidento rinkimai. Komentatorių nuomonė vieninga – Šimonytei laimėti sutrukdė partinis šleifas. Rimtais veidais šnekėta apie kažkokias „lubas“, vienas visažinis net palygino, esą ryšys su konservatoriais tapo girnapuse pretendentei po kaklu. Pagalvojau: vienintelė partija, tęsianti Nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio liniją, komentatorių nuomone, yra kliūtis (sic!) per rinkimus. Turbūt Vilniaus universitetą jie baigė dar tada, kai tas nešiojo Kapsuko vardą.

Ačiū Dievui, jaunoji karta nesižavi, nei tuo Kapsuku, nei kolchozais, kurių sugriovimu kaltino Sąjūdį žmonės, išauklėti sovietinės mokyklos. 446 719 balsų, prezidento rinkimuose atiduotų už Šimonytę, rodo, kad prie urnų atėjo jaunimas, gimęs ir auklėtas laisvės sąlygomis. Jis arčiau vakariečių, nes eina į rinkimus, norėdamas pakeisti padėtį savo šalyje. Ir pakeis.

Įvairios patirtys išugdo įvairius požiūrius į gyvenimą. Vienas pažįstamas pasakojo istoriją, kaip jo pusseserei, sovietmečiu su amerikiečių ekskursija atvažiavusiai į Lietuvą, giminaičiai susijaudinę kalbėjo apie šaudymus ir trėmimus, o ši paklausė: „Bet kodėl jūs nesikreipėte į savo advokatą?“ Tą klausimą lydėjo griausmingas sovietmečiu išauklėtų lietuvių juokas. Dabar Lietuvoje jau subrendo karta, kuri galėtų klausti kaip ir ta pusseserė.

Visiems žmonėms reikalingas koks nors tikslas. Sunku gyventi be tikslo. Dabar jis daugmaž aiškus – Lietuva turi tapti gerovės valstybe. Šiuo metu lietuviai tos gerovės ieško Norvegijoje, Airijoje. Kas yra gerovės valstybė? Primityviai šnekant, didelės algos, pigios prekės, nemokamas švietimas ir gydymas. Vos nepridūriau – maži mokesčiai, bet prisiminiau, kad nemokamų pietų nebūna. Nebent labdaros valgykloje.

Bet ar sotus žmogus būtinai yra laimingas? Ekonomiškai klestinčiose šalyse, kaip rodo statistika, nelaimingų žmonių skaičius nemažėja. Užtat klesti psichoanalitikai, padedantys gerovės šalių žmonėms spręsti jų savijautos problemas. Depresija, artimųjų netektys, stresas, skyrybos, ligos, pavydas niekur nedingsta. Kad ir kaip klestėtum, vis tiek ateina mirtis.

Ar gerovė užtikrina laimę? Jungtinės Tautos sudarinėja Laimės indeksą. Yra ir toks. Jį sudaro daugybė rodiklių, – tai visuomenės gerovė, saugumo jausmas, kokybiška, prieinama medicina ir t. t. Pagal tą indeksą daugiausia laimingų žmonių gyvena estų pašonėje – Suomijoje. Turime į ką lygiuotis! Ten puiki medicinos apsauga, aukšto lygio švietimas, skanus maistas, karštos pirtys, graži gamta... Skandinavijos šalys apskritai pirmauja pagal Laimės indeksą. Vadinamąjį laimės hormoną ten iš tikrųjų labiausiai lemia gerovė.

Yra ir dar vienas rodiklis, įtrauktas į JT Laimės indeksą. Skaičiuojama, kiek sykių per dieną konkrečios šalies žmonės nei iš šio, nei iš to nusišypso. Pagal tą rodiklį laimingiausios yra kelios Vidurio Amerikos valstybės, nors joms toloka iki ekonominės gerovės. O kodėl ten žmonės jaučiasi gerai? Sunku pasakyti. Pavyzdžiui, Nikaragvoje jau daug metų valdžios prioritetas yra maži šeimos ūkiai, smulkioji pramonė. Ten daug nepriklausomų žmonių, į kurių gyvenimą niekas nesikiša ir kurių laimė nepriklauso nuo kitų. Pagal JT apklausas, jie per dieną nusišypso bent dvidešimt kartų. Be jokios priežasties.

Vienos (už Lietuvą mažesnės) valstybės Himalajuose karalius vietoj BNP net ėmė skaičiuoti savo šalies BNL – Bendrą nacionalinę laimę. Kiekvienas vyriausybės žingsnis vertinamas pagal tai, ar jis padarys žmones laimingesnius. Keista šalis. Vyriausybė net įvedė mokesčius turistams, norintiems ten apsilankyti, – daugiau kaip du šimtus dolerių dienai. Atvykėliai iš gerovės šalių mielai tą mokestį susimoka, nes nori patirti laimę.

Taigi pats laikas apsispręsti, koks mūsų tikslas – vien gerovės ar ir laimės valstybė?

Baigdamas savo pasvarstymus, dar kartą paklausiu, ar paskelbėme nepriklausomybę? Taip. Ar atkūrėme valstybę? Taip. Ar esame laimingi? Nežinau. Taigi ar atkūrėme Lietuvą?

Žiūrėdamas į kabantį ant sienos įrėmintą lapelį, atsakyčiau taip – suteikėme galimybę Lietuvai tapti tokia, kokios norės šalies žmonės. Svarbu, kad norėtų.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(3 žmonės įvertino)
1.0000

Į Vilnių atvykstanti Tanya Tagaq skelbia: niekas neturi teisės primesti jums savo moralės

Spalio 12 d. pirmą kartą Lietuvoje koncertuosianti „ Polaris Music Prize “ laimėtoja, unikalaus...

Kvietkauskas įteikė svarbiausius Kultūros ministerijos apdovanojimus

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas penktadienį įteikė svarbiausius ministerijos...

Šokėjas Jeronimas Krivickas: gavome motyvacijos visam ateinančiam sezonui (2)

Baleto artistą Jeronimą Krivicką šį rudenį visame pasaulyje gali stebėti „Mezzo“ TV kanalo...

Jotvingių premijos – Ramūnui Kasparavičiui ir Ernestui Noreikai

Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijos skirtos poetams Ramūnui Kasparavičiui bei Ernestui...

Iliuzijų namai ir jų herojai: aktoriai apie artėjančią spektaklio „Balkonas“ premjerą

Valstybinis jaunimo teatras 55-tąjį sezoną pasitinka prancūzų režisieriaus Erico Lacascade...

Top naujienos

Renkantis butą atskaitos tašku tampa liūdnai pagarsėjęs Perkūnkiemis, po jo – viskas tik geryn Avulis: tai lyg koks getas (45)

Išsirinkti būstą – užduotis ne iš lengvųjų. Viena vertus, rinktis tikrai yra iš ko, kita...

Žydus gelbėjusiai vokietės ir lietuvio šeimai likimas smogė žiauriai: be gailesčio buvo ištremti į Sibirą (30)

1944 metų spalio 10 dieną į Lietuvos pajūrį įžengusi sovietinė kariuomenė atnešė...

Spąstai, į kuriuos pateko nieko neįtarę automobilių pirkėjai (51)

Mobiliojo ryšio blokavimo sistemoms milijonus skyrusi kalėjimų sistema ir toliau nesugeba...

Lietuvė pradėjo tvarkytis dokumentus europiečio statusui JK gauti. Tada išlindo keisti dalykai (5)

Britų valdžios įstaigose paslaptingai prapuola įrašai apie Europos Sąjungos piliečių...

Vokietijos bėgikė kratosi karščiausios planetos sportininkės etiketės – pirmoje vietoje jai sportas

Tokio skaičiaus Vokietijos lengvaatletė Alica Schmidt ir pati kol kas negali suvokti – 500 tūkst....

Nesusipratimas restorane parodė nemalonią tiesą: vartoti svaigalus yra tapę daugiau negu norma (25)

Kavinės lankytojai, visiškai nevartojančiai alkoholio, alaus gamintojai rekomendavo nevengti...

Oželytė: aš negirdžiu nė žodžio apie juodžiausią Lietuvos problemą (491)

„Mūsų Parlamentas atspindi mūsų veidą. Pasižiūrėję atidžiai į tokį veidą, daug kas...

Rusų režisierius Fiodoras Bondarčiukas vedė gerokai jaunesnę mylimąją: itin slaptose vestuvėse svečių buvo prašoma tik vieno

Žinoma rusų aktorė ir dainininkė Paulina Andrejeva bei Rusijos kino režisierius Fiodoras...

Kraujo liga serganti Janina: iš pradžių jaučiau tik sunkų nuovargį (4)

Prieš 10 metų lėtine mieloleukemija susirgusi Janina prisimena ligos simptomus, kurie iš...

Lietuvos kultūristas – absoliutus „Arnold Classic Europe“ čempionas (2)

Penktadienį Ispanijoje prasidėjusiose kultūrizmo ir fitneso varžybose „Arnold Classic Europe“...