Pačios naujausios – Reiko Onoderos, Tomoto Kitazawos, Yusaku Terayamos ir Yoshiro Imai’o, po kurio pavarde parašyta: Profesor Emeritus, Organizing Supervisor Executive Committee of the Stasys Exhibition. Šie keturi japonai pernai lankėsi dirbtuvėje, viešėjo čia kelias dienas, kad kuo geriau susipažintų su mano kūryba. Po viešnagės parengė parodos projektą, kurį gavęs pagalvojau, kokia lietuviška bus toji ekspozicija! Pavadinimas „Stasys Eidrigevičius: vaizdai, reprezentuojantys atmintį“.
Gigantiška paroda, užimanti, galima sakyti, 12 kambarių. Fotografijos (1960–1980), darytos Lepšių kaime prie Panevėžio; ekslibrisai, sukurti Kaune, Vilniuje, Varšuvoje; temperos miniatiūros (1975–1980), daugiausia nutapytos pas tėvus, Lepšių kaime; knygos ir eskizų knygelės iš kelionių po įvairias šalis; vizualūs dienoraščiai, metraščiai; piešiniai; koliažai; tapyba pastelėmis; kaukės; originalūs plakatų projektai; skulptūrinės kaukės, sukurtos Paryžiuje (2003); japoniškų piešinių ciklas (1987); knygų vaikams iliustracijos; teatro scenografija; du autoriniai mano spektakliai – „Baltas briedis“ ir „Medinis žmogus“; videoprojekcijos; naujoji meninė fotografija… Daugiau kaip septyni šimtai objektų. Eskizų ir dienoraščių knygose – keli tūkstančiai reginių. Net man pačiam sunku patikėti, tačiau tai tiesa, nes turėjau kiekvieną „pakrikštyti“ – pavadinti, nurodyti techniką, metus, dydžius... Paroda nuo šių metų rugsėjo 2 d. iki lapkričio 9 d. vyks Tokijuje, Musashino Art University Museum. Rengiamas didžiulis katalogas, plakatas. Japonai klausė, kodėl aš noriu tam plakate būti pavaizduotas būtent toks? Atsakiau: „Visur einu su savo krepšiu, to, ką jame turiu, kitiems nesu atvėręs, dalijuosi tuo, kas nesu. Čia – visas aš.“
Nežinau, ar patikėjo, bet dėl plakato nesiginčijo… Šiaip ar taip, vartydamas vizitines korteles, skaitydamas pavardes, pajutau, kaip užplūsta prisiminimai. Susidėliojo štai toks japoniškas žodinis veidų albumas.
Michiyo Yamamoto
Vilniuje baigęs dailės studijas, dažnai vykdavau į Varšuvą, kur smalsiai lankydavausi meno muziejuose, galerijose. Pamenu, 1980 m. vasarą užsukau į senamiesčio centre esančią žurnalo Exit galeriją, kur vyko japonės Michiyo Yamamoto grafikos paroda ir susitikimas su autore. Tuo metu lenkų kalbos beveik nemokėjau, bet vis tiek nutariau pasisveikinti su dailininke ir paklausti, ar ji rastų laiko žvilgtelėti į mano ekslibrisus ir temperos miniatiūras. Man rūpėjo, ką pasakys dailininkė iš tolimos šalies. Užmegzti pokalbį padėjo vertėjas į japonų kalbą Henrykas Lipszycas. Michiyo veikiausiai iš mandagumo sutiko užmesti akį į jai nežinomo autoriaus darbus. Vartė, žiūrinėjo ir staiga nušvitusiu veidu pasiūlė mano kūrybą parodyti japonams.
Nadayuki Hasegawa
Pirmoji mano paroda Japonijoje įvyko 1987 m. Saporo mieste, NDA galerijoje. Pirmąkart vykau į tokią ilgą kelionę – Varšuva–Ciurichas–Ankoridžas–Tokijas–Saporo. Oro uoste pasitiko galerijos direktorius Nadayuki Hasegawa, rankose laikydamas parodos plakatą. Jame įdėta mano temperos miniatiūra su troba be langų, ant stogo tupi baltas paukštis, išskėtęs sparnus nuo kamino iki durų, lyg dūmas, nenorintis palikti savo namų. Jaučiu, kad ši metafora aktuali ir dabar, besitęsiančio sodybų tuštėjimo laikais.
Per parodos atidarymą Hasegawa paklausė lankytojų, gal kas norėtų pakviesti Stasį pas save apsistoti kelioms dienoms. Pasiūlymų atsirado ir prasidėjo mano viešnagių su nakvynėmis ciklas. Keliaudamas iš vienų namų į kitus, pamažu ėmiau japonų gyvenimo būdą suvokti iš vidaus ne tik Saporo mieste, bet ir kitose šalies vietose…
Hiroko Mori
Galerijos direktorius Nadayuki pristatė man besišypsančią, santūrią savo žmoną Hiroko Mori. Ji – dailininkė, grafikos lakštuose dominuoja vaikas, vienišumas, susimąstymas. Hiroko ir ūgiu, ir gerumu, ir šypsena man priminė mamos seserį Adelę… Labai greitai radome bendrą kalbą, nors pasakydavome vos po kelis sakinius angliškai. Mes, dailininkai, mokame bendrauti be žodžių, sakyčiau, paveikslų kalba. Hiroko rodė man meno albumus – žavėjosi fotografija, ypač Diane’os Arbus kūryba…
Vieną dieną ji pasiūlė nuvykti į japonišką pirtį, kur iš požemių trykšta šiltas vanduo. Ten liepiama vyrams eiti į vieną pusę, moterims – į kitą. Reikia nusirengti drabužius. Visa informacija japoniškai. Sutrikau, sukuosi, sukuosi, žiūriu ir čia, ir ten, nesusigaudau, ar eiti nuogam, ar rankšluosčiu prisidengus. Hiroko lyg nujausdama, į kokią keblią padėtį patekau, susirado mane rūbinėje ir kvatodama parodė stebuklingas duris į vandens karalystę… Ten įvairaus amžiaus japonai prausėsi, sėdėdami ant žemų kėdučių. Sužiuro į mane, lyg būčiau nukritęs iš mėnulio, vienas paklausė: American?
Vėliau Hiroko parodė man savo tėvų namą Otaru mieste, netoli Saporo. Namas tradicinis, medinis su nauju, moderniu priestatu pagal architekto Toshio Suzukio projektą. Virš įėjimo užrašas: Hiroko Mori & Stasys Museum. Paprašė, kad ką nors nutapyčiau ant paradinės sienos.
Atvykęs 2003 m. raudonais akrilo dažais ant pilkos cementinės sienos nutapiau žmogų – tokį Stasį. Atidžiai apžiūrėjusi, Mori pasakė: „Gerai.“
Tada mačiau ją paskutinį kartą. Nadayuki mirė 2016-aisiais, Mori – 2017-aisiais. Kas dabar prižiūri muziejų, nežinia. Internete matyti, kad freska aptrupėjusi. Laukiu laiško, kviečiančio atvykti, kad restauruočiau savo tapybos kūrinį...
Shingo Noda
Pirmajai kelionei į Japoniją 1987 m. gavau dviejų mėnesių vizą. Nutariau tam skirtą laiką panaudoti kuo geriau. Tokijuje vienas iš mano kūrybos gerbėjų Shingo Noda pakvietė apsistoti jo namuose. Butas nedidelis, bet šeimininko nuoširdumas begalinis. Nusipirkau plono japoniško popieriaus, tušo. Vakarais Shingo japonų hieroglifais man rašydavo žodžius, pavyzdžiui, kalnas, kelionė, plakatas, namas, sumo, paukštis, laiškas. Aš piešdamas, pavyzdžiui, kalną lapo kampe nupiešdavau kaligrafišką kalno ženklą. Shingo su žmona Kazumi ir sūneliu Yokitoshiu susidomėję stebėjo tą procesą. Nupiešiau daugiau kaip šimtą žodžių. Japoniškojo ciklo dalis buvo eksponuota Varšuvos Test galerijoje 1993 m. Dabar nemaža to ciklo dalis keliauja į parodą Musashino Art University muziejuje. Įdomi situacija – piešiniai, sukurti Tokijuje, po 32 metų grįžta į Tokiją.
Masuteru Aoba
1987 m. vaikščioju po Tokiją, užeinu į Ginza Graphic Gallery (GGG), kur vyksta plakatų paroda. Pasirodo, kaip tik lankosi ir plakatų autorius Masuteru Aoba. Susipažinome ir prasidėjo ilgametė mūsų draugystė. Masuteru ne kartą kvietė mane į dailininkų pamėgtą Momoko barą. Ši vieta neįprasta tuo, kad ant sienų sukabinta gausybė piešinių, autografų... Čia gaunu popierinių lėkštučių, flomasterių ir, gurkšnodamas gerą japonų sakę, pradedu fantazijos pratybas. Jaučiuosi nuostabiai. Masuteru ir kiti lankytojai čia irgi piešia. Tos lėkštutės kabinamos ant sienų. Įdomiausia, kad grįžęs po keleto metų rasdavau tuos pačius piešinius, kabančius kaip ankstesnio apsilankymo ženklai. Nuolatinė ekspozicija. Nors baras labai mažas, telpa vos keletas lankytojų, bet unikalus, šiltas, mielas, su dailininkų paliktais „pėdsakais“.
Ikko Tanaka
Neįtikėtina – GGG galerijoje pirmąkart apsilankiau 1987-aisiais, o jau po metų įvyko mano plakatų paroda. Įvykių greitis kaip filme – 1986 m. už iliustracijas gavau Barselonoje Premio Catalunya, kitąmet buvau pakviestas į žiuri. Ten būdamas tapiau nedidelio formato pasteles ir iš Barselonos siunčiau į Tokiją. Ikko Tanaka, žymus grafinio projektavimo meistras, keturis pastelinius veidus sudėjo į plakatą, įkomponavęs žodį Stasys su informacija apie parodos laiką ir vietą. O toji vieta – tai GGG galerija, pristatanti geriausius grafinio projektavimo dailininkus iš Japonijos ir kitų šalių. Šis plakatas įdėtas ir į Tanakos kūrinių albumą, ir į mano plakatų sąrašą – esame bendraautoriai.
Po dešimties metų GGG surengė naują mano parodą ir išleido knygą, kurios dizaineris – Tanaka. Tos knygos maketas mane pasiekė, kai lankiausi Indijoje, Bangalore. Ten gavau ir kitą malonią žinią, kad patvirtinta mano metinė „komandiruotė“ į Paryžių, į Cité des Arts International.
Įvykiai vėl skriejo kaip filme. Gyvendamas Paryžiuje, turėjau vykti į Tokiją, bet keliauti planavau per Varšuvą. 1998 m. žiema pasitaikė labai šalta, kai kurie skrydžiai buvo atšaukti, teko keisti planus. Vis dėlto atvykti į Tokiją suspėjau. Atskridęs matau prie įėjimo į Ginza Graphic Gallery Tanakos suprojektuotas plakatines vėliavas Stasys. Knyga ką tik atspausdinta. Malonu paimti ją į rankas. Viskas tobula – ir popierius, ir grafinis projektas, ir atrinktų darbų harmonija…
Ikko kvietė mane į savo parodų atidarymus Milane, Berlyne. Su džiaugsmu nuvykau ir ten, ir ten.
Vilanovo plakatų muziejuje rengdamas savo parodą „20 metų su plakatu“, paprašiau, kad Ikko parašytų keletą žodžių apie mano darbus. Žinojau, kad jis labai užimtas, bet vis tiek turėjau viltį. Ikko tekstą, parašytą 2002 m. sausio 9 d., gavau su jo biuro darbuotojų prierašu, kad sausio 10-ąją Ikko Tanaka mirė.
Makito Hayashi
Varšuvos galerijoje Zapiecek 1991 m. vasarą surengiau parodą, kurią pavadinau „Liūdesėliai“ (Smutki, Sorrows). Veidą-kaukę, pastele nutapytą ant kartono, poromis supa medelių šaknys. Tą ciklą sukūriau savo vasarnamyje netoli Žemutinio Kazimiero, Lenkijoje.
Viešėdamas Tokijuje, tų darbų nuotraukas parodžiau Sezon muziejaus direktoriui ir kuratoriui Makito Hayashiui. Šis susidomėjo. Nutarė pamatyti originalus. Atskrido į Varšuvą, iš ten nuvykome į mano vasarnamį. Buvo sudarytas parodos rengimo planas. Svarsčiau, kaip tie darbai keliaus. Meno kūrinių transportavimo firma Renesans suprojektavo dėžes „Liūdesėlių“ skrydžiui Lufthansa lėktuvu. Kai siunta pasiekė Tokiją, gaunu faksą, kad medžių šaknyse aptikta žemių, o jų negalima įvežti į Japoniją. Klausia manęs, ar sutinku, kad meno muziejaus specialistai tą žemę išvalytų. Sutikau.
Kai 1991 m. spalio 31 d. atskridau į parodos The Seed Hall atidarymą, įvyko netikėtumas – prie įėjimo sutikau lietuvių grupę, pasirodo, po Japoniją gastroliuoja Universiteto folklorinis ansamblis. Sakau, tuoj mano parodos atidarymas, gal padainuosite. Nors turėjo labai mažai laiko, bet mielai sutiko. Taigi pirmieji vernisažo svečiai išgirdo kelias lietuviškas neapsakomo grožio dainas, atitikusias mano kūrinių nuotaiką. Būna sutapimų, kuriuos galima pavadinti Dievo dovana arba stebuklu.
Per parodos atidarymą paklausiau, kiek žemių iškrapštyta iš mano „Liūdesėlių“ šaknų. Atsakė, kad 5 kilogramai. Kas su ta žeme padaryta? Ji sudeginta.
Seitaro Kuroda
1993 m. regdamasis performansui Hommage Vincent Van Gogh visą lauką šalia savo vasarnamio, netoli Žemutinio Kazimiero, apsėjau saulėgrąžomis. Geltona spalva ant kalnelio pritraukė ne tik bites, bet ir japonų dailininką Seitaro Kurodą. Susiradęs mane, pasiūlė kartu atlikti performansą, bus filmuojama, jis rašys straipsnį. Kodėl gi ne – erdvės daug, visas laukas mūsų. Rugpjūčio 28–29 d. tarp žydinčių saulėgrąžų piešėme, karpėme popierių, vaišinomės vynu, ėjome ratelį dainuodami: „Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus“...
Seitaro paliko man savo adresą. Po keleto metų, kai nuvykau į Niujorką, susitikome jo bute dangoraižyje, po to parodė man dar tuščią savo dirbtuvę Rytų Brodvėjaus alėjoje, sako, imk raktus ir būk čia, kurk. Aš apgailestaudamas atsisakiau, nes Varšuvoje tuo metu turėjo vykti mano spektaklis „Baltas briedis“, vaidinu jame, privalau grįžti…
Vėliau Seitaro netikėtai sutikau Tokijuje. Su Lenkijos ambasadorium Henryku Lipszycu įeiname į koncertų salę, skamba būgnų ritmai, o scenoje piešia Seitaro Kuroda…
Framo Kitagawa
Kasmet gruodžio viduryje gaunu atviruką iš Tokijo su Art Front galerijos direktoriaus Framo Kitagawos parašu. Mudviejų bendradarbiavimas prasidėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai buvau pakviestas į Tachikavą, kad sukurčiau skulptūrą viešajai erdvei. Per keletą dienų nupiešiau eskizų ciklą, iš jų buvo atrinktas veidas su automobilio siluetu, vietoj ratų – akiduobės. Grįžęs į Varšuvą, padariau metalinį modelį, išsiunčiau į Art Front galeriją, meistrai skulptūrą „Veidas-automobilis“ išdidino iki 2500 x 1780 x 838 cm.
1994 m. atvykęs į Tachikava art project atidarymą, buvau maloniai nustebintas, nes jame dalyvavo pasaulio meno „žvaigždės“ – Marina Abramović, Tony’s Craggas, Rebeca Horn, Anishas Kapooras, Tadashis Kawamata, Josephas Kosuthas, Robertas Rauschenbergas, Ousmane Sow ir kt. Dalis jų atvyko į atidarymą. Per ceremoniją Kitagawa pasakė girdėjęs, kad Stasys naujame savo spektaklyje dainuoja. „Gal ir mums padainuosite“, – paklausė. Kas man beliko, stovėdamas prieš garsenybes, užtraukiau „Teka saulelė rytuose“. Manau, tiko Tekančios saulės šalyje…
Tais pačiais 1994 m. plakatas, kurį sukūriau spektakliui „Baltas briedis“, gavo Toyamos tarptautinės plakatų trienalės Aukso medalį. Po trejų metų buvau pakviestas į tos trienalės žiuri. Tą sužinojęs Kitagawa sako: kai baigsi darbą vertinimo komisijoje, kviečiu pasisvečiuoti Art Front galerijoje, norėčiau, kad sukurtum ciklą japonų pasakų motyvais, o kaimo mokyklose ir kultūros centruose surengtum piešimo pratybas vaikams ir suaugusiems. Sutikau. Iki šiol turiu vaikų įteiktas atminimo dovanas – jie kūrė kaukes, piešė Stasio portretą, rašė linkėjimus japonų kalba.
2000 m. atvykęs į Etchigo Tsumari meno trienalę, atlikau piešimo performansą – publikai stebint, pastelinėmis kreidelėmis piešiau figūras ant japoniško namo sienų…
2009 m. trienalėje ant kimono medžiagos buvo atspausdintos 34 pastelės ir pakabintos ore, kaime prie kelio. Milžiniška instaliacija. Veidai ant simboliško laivo, ne vandeniu plaukiančio, bet į žemę įaugusio, metalinių stiebų plazdėjo vėjyje tarsi burės, tikėdamiesi, kad kada nors išjudės į kelionę…
Viešėdamas Tokijuje 2016 m., lydimas vertėjo, užsukau į Art Front galeriją. Susitinku su Kitagawa, įteikiu jam albumą „Stasys 60“. Varto, žiūri, jo akys merkiasi, pavargusi galva nulinksta… Jis užmiega. Nežinau, ką daryti. Po keleto minučių Framas atsibunda ir sako: „Tu geras dailininkas“…
Yusaku Kamekura
Atsiverčiu žurnalo Creation. International Graphic Design, Art & Illustration 1989 m. nr. 1. Pirmajame viršelyje – Ikko Tanaka, plačiai pristatoma jo kūryba. Po to – Bruno Bruni, Paulas Randas, dvidešimt puslapių skirta Stasio kūrybai – plakatams ir pastelių ciklui, sukurtam Barselonoje 1988 m.
Yusaku Kamekura išleido dvidešimt Creation numerių, kiekviename pristatydamas po kelis autorius iš Japonijos ir kitų kraštų. Tai savotiškas Kamekuros testamentas, jo mąstymas apie meną. Kamekura – žinomas japonų plakato meistras, didžiulis autoritetas. Varšuvos Meno akademija suteikė jam Doctor Honoris Causa. Tose iškilmėse dalyvavau.
Lankydamasis Tokijuje, ne kartą buvau jo svečias, Creation galerija surengė mano iliustracijų knygai „Mėnulio pilnatis“ (Crescent Moon) parodą.
Kasmet esu kviečiamas dalyvauti labdaros akcijose – reikia suprojektuoti skėčio, sportinių batelių, laikroduko, džinsų, krepšio, kojinaičių, lėkštutės, šaliko, marškinių, vėduoklės dekorą, sukurti užrašų knygelės viršelį ir t. t. Autorius gauna vieną autorinį gaminio egzempliorių ir kelis katalogus. Lėšos už parduotus riboto tiražo kūrinius skiriamos Tarptautiniam vaikų rėmimo fondui.
Katsura Funakoshi
Šio skulptoriaus kūrinius ne kartą mačiau kataloguose, parodose. Iš medžio išdrožtos figūros, paprasti, kuklūs veidai, atviromis akimis žiūrintys į mus. Skulptūros paspalvintos – veido spalva natūrali, marškiniai balti, kostiumas juodas su stropiai išdrožtomis sagomis, kaklaraištis lyg tikras. Jei reikėtų savais žodžiais apibūdinti šią kūrybą, sakyčiau, kad tai kažkas tarp renesanso ir magiškojo realizmo. Jeigu kas klaustų, ką japonų mene vertinu labiausiai, nedvejodamas atsakyčiau – Funakoshi. Už begalinį paprastumą.
Per vieną viešnagę Tokijuje sužinojau, kad atsirado galimybė apsilankyti šio skulptoriaus dirbtuvėje. Apsidžiaugiau. Įeinu ir nustembu – dirbtuvė visai mažytė, vos keli žingsniai pločio ir ilgio. Katsura šypsodamasis sveikinasi, mato mano nustebimą ir sako, kad jam tokios dirbtuvės užtenka.
Šioje minierdvėje matau keletą dar nebaigtų medinių portretų, kabo keli eskizai. Šeimininkui įteikiu savo parodos Vilniaus ŠMC 1993 m. katalogą. Dėmesingai varto. Pasidarome nuotrauką atminimui ir einame vakarienės…
Shinas Matsunaga
Žymaus japonų plakato meistro Matsunagos premijų ir nuopelnų sąrašas labai ilgas, bet noriu papasakoti ne apie jį, o apie vieną mudviejų nuotykį.
Prieš daug metų po Varšuvos tarptautinės plakatų bienalės atidarymo su kolegomis sėdime viešbučio Europejski fojė, dalijamės įspūdžiais, aptarinėjame kai kuriuos ką tik matytus darbus, svarstome, ar tinkamai paskirti medaliai. Matsunaga varto katalogą ir paprašo autografo. Pasirašydamas sakau, kad galėčiau ką nors ir nupiešti. Jis nudžiugo ir leido man savavaliauti.
Pokštaudamas tai ant vieno, tai ant kito plakato reprodukcijos piešiau humoristinius „komentarus“. Shinas leipo iš juoko, vis ragindamas – piešk toliau. Tą vakarą mano išradingumas pražydo įvairiomis spalvomis, prie stalo griaudėjo juokas, o Matsunagos katalogas tapo „raritetu“.
Koichi Tanikawa
NDA galerijos direktorius Nadayuki Hasegawa, atrodo, 1993 m. supažindino mane su dailininku Koichi Tanikawa. Lankėmės jo dirbtuvėje, vartėme katalogus, apžiūrinėjome spalvingus dekoratyvius darbus.
Besikalbant jis pasakė, kad vardas Stasys susideda iš trijų žodžių – žvaigždė, poema ir lizdas. Padavė popieriaus ir sako: nupiešk keletą projektų – padarysiu tau antspaudų. Ėmiausi darbo, įrašydamas, piešdamas savo vardą, pavardę į apskritimą.
Vieną dieną gaunu siuntinuką – jame dažai ir keturi antspaudukai. Vienas iš jų – su, žvaigžde, poema ir lizdu.
