Estų trupės pavadinimas nesusijęs su tradiciniu japonų no teatru. Skiemuo NO reiškia numerį, o skaičiuoti savo kuriamus spektaklius trupė pradėjo 2005 metais nuo 99 ir skaičiuos iki nulio. Tada savo darbą baigs. Tai yra ne tik teatras, bet ir daug daugiau, kaip patys rašo savo interneto puslapyje. Tai tęstinis šiuolaikinio meno darbas, kuriamas scenografės, videomenininkės Ene-Liis Semper ir režisieriaus Tiito Ojasoo – jie trupės meno vadovai – kartu su dešimties aktorių trupe (dabar jų devyni). Laikas baigtinis, nors mes manom, kad jis niekada nesibaigs – menininkai jį skaičiuoja atgal, taigi nuo 99 iki nulio.
Tai susiję ir su teatro prigimtimi, nes jis yra trumpalaikė meno rūšis, vos atsiradęs išnyksta. Dabar trupė repetuoja 33-ią spektaklį „Revoliucija“. Kiekvieną spektaklį kuria nusiteikę, kad jis paskutinis. „Paskutinio mūšio“ grožis ir energija, kai susitelkia kūrėjai, aktoriai, technikų komanda, būna ypač koncentruoti ir paveikia žiūrovus.
Kalbamės su trupės NO99 įkūrėjais, režisieriais menininkais Ene-Liis Semper ir Tiitu Ojasoo.
– Ar skaičiuoti darbus nuo 99 iki nulio – jūsų meninė programa? Teatras laikomas pramoga arba į griežtus apribojimus netelpančiu menu. Jūsų programa griežta, panašesnė į šiuolaikinio meno projektą.
Tiit. – Toks ir buvo mūsų sumanymas.
Ene-Liis. – Kai pradėjom NO99 veiklą, sumanymas buvo sujungti skirtingas patirtis: šiuolaikinį meną, teatrą, šiuolaikinę filosofiją. Kurti konceptualų vientisą meno kūrinį, kuris truks ilgiau negu dieną ar savaitę. Stengiamės išlaikyti jį tiksliai tuose rėmuose iki pat pabaigos. Skaičiuojam atskaita nuo pabaigos į pradžią.
Tam mus įkvėpė skirtingi dalykai. Vienas jų – kaip išlikti budriems, neapsnūsti per tą ilgą laiką, kaip išvengti rutinos. Kiekvienas teatro kūrėjas (theater maker) žino: jei per premjerą aplanko didelė sėkmė, jau kitą dieną turi pradėti ką nors nauja. Turi nuolatos varžytis su ankstesniu savo sėkmingu darbu, stebinti save, likti budriu ir palaikyti energiją. Turi žengti į nepažįstamą žemę, judėti į sferą, kurioje anksčiau nesi buvęs.
Mus įkvėpė vieno estų poeto esė, jo laiko suvokimas: mes, visi žmonių giminės atstovai, manom, kad laikas yra begalinis. Visi tikim tuo, kas prieštarauja tikrovei. Juk laikas nėra begalinis, saulė ir žemė tikriausiai bus ne amžinai. Bet visi tiesiog skaičiuojam metus pridėdami po skaičių, gyvenam lyg čia būtume amžinai. Pasitelkėm to poeto mintį, nes ji jaudinanti ir mums graži, jis sakė: norėčiau viską apversti į priešingą pusę, kad visi skaičiuotų po metus atimdami. Tiesiog skaičiuoti mažyn ir pasiekti tą ribą, kur saulė jau nebešviečia, ir susidurti tiesiai su faktu, kad laikas ne begalinis.
Pagalvojom, kad teatras yra apie akimirką. Visi žino, kad kitą dieną bus kita energija, forma, kitoks spektaklis. Net jei teatras repertuarinis, net tada kita diena visai kitokia. Tai priklauso nuo mūsų energijos, kaip ją išlaikom, vertinam, kaip susitelkiam į tą trumpą laiką, kol esame kūryboje, kol turi išlaikyti reikalingą maksimalią energiją. Turim nepamiršti skaičiuoti atgal, numeruoti spektaklį ir skirti jam numerį nuo 99 iki nulio. Tokia yra mūsų projekto koncepcija.
– Atgal skaičiuojama, pavyzdžiui, prieš leidžiant raketą, prieš kokį nors startą. Jūs skaičiuojat savo darbo pabaigos link. Laikote tai finišu? Ar startu?
Tiit. – (Juokiasi.) Tikimės, kad tai bus ko nors naujo pradžia. Sakykime, mintyse galime žaisti žaidimėlį: šiandien paskutinė tavo gyvenimo diena. Ką darysi? Ir jei pagalvoji apie tą akimirką, manau, ją imi daug labiau vertinti. Stengiamės taip ir daryti: įvertinti kiekvieną statomą ir vaidinamą spektaklį. Kita vertus, taip galvoti absurdiška – kaipgi įmanoma? Bet...
– Kaip jums pavyksta per kiekvieną spektaklį palaikyti energiją tokią koncentruotą, lyg jis būtų paskutinis?
Tiit. – Per daug trupės gyvavimo metų kai kurie aktoriai paliko trupę, sakė, kad NO99 kaip maratonas. Jei negali toliau bėgti, turi pasitraukti.
– Yra tų pačių aktorių nuo pat pradžios?
Tiit. – Taip, yra pora nuo pat pradžių. Bet kai kurie išėjo. Išėjo, nes pajuto, kad toliau nebegali įgyvendinti svajonės ir turi daryti kažką kito.
– Tai jų asmeninis sprendimas?
Tiit. – Taip. Labai vertinu jų sprendimą, nes jei negaliu kažko toliau daryti visu pajėgumu, turiu daryti kažką kita. Žmonės auga, keičiasi.
Ene-Liis. – Keli iškart rado naujų privalumų Vakarų scenose. Vienas išvažiavo į Vokietiją dirbti teatre, jam labai sekėsi. Nors nemokėjo vokiškai, kitais metais jau laimėjo geriausio jauno aktoriaus apdovanojimą. Kitas išvažiavo į Londoną – kai tik pradėjom bendradarbiauti su kitomis šalimis, kelis mūsų aktorius iškart „pakabino“ kitos trupės. Bet manau, tai tikrai puikus augimas.
Pamenu, vaikystėje mama žiūrėdama TV vis sakydavo (matydama, kad keliauja chorai, dainininkai, orkestrai, jiems sekasi pasaulyje): vargšai aktoriai, jie susiję su kalba ir negali keliauti. O mes pamanėm: pabandom. Teatras gali būti labai komunikabilus ir už vietinio konteksto ribų. Kelis kartus pamėginom, tai kuo puikiausiai pavyksta.
Tiit. – Dar grįžkim prie ano klausimo: kaip išlaikyti dvasinį budrumą. Turi tai daryti kasdien. Kiekvieną mielą dieną. Per kiekvieną repeticiją ir per atnaujinimo repeticiją. Vienas aktorius neseniai juokėsi: NO99 tikriausiai yra daugiausia atnaujinimo repeticijų rengiantis teatras.
Mūsų taisyklė nuo pradžių tokia: jei tarp spektaklių būna ilgesnė nei 21 dienos pertrauka, turim daryti atnaujinimo repeticiją prieš spektaklį. Tai nenutinka dažnai. Be abejo, stengiamės suplanuoti spektaklius, kad tokių ilgų pertraukų nebūtų, bet būna.
Gražu tai, kad net jei salė tuščia, o spektaklis senas, aktoriai vis tiek viską paima iš repeticijos, ką tik gali. Jie nori vėl leistis į tą pasaulį ir vėl jį prikelti. Manau, tai yra teatro grožis. Peteris Brookas sako, kad turi kas nors būti šalia ir žiūrėti. Žinoma, kas nors turi būti ir žiūrėti, bet tu turi pasiruošti susitikti žiūrintįjį. Tą mes stengiamės daryti kasdien.
– Apie jūsų spektaklių turinį – jie atrodo patriotiški, nes jūs nuolat susirūpinę aktualiais visuomenės klausimais arba klišėmis.
Ene-Liis. – Kartais taip ir yra, bet nemėgstam, kad mus sietų vien su politiniais klausimais. Stengiamės išlikti pusiau politiški, pusiau poetiški. Pavyzdžiui, spektaklyje „Purvas“ viskas nėra taip jau aišku.
Tiit. – Kažkas neseniai sakė apie „Purvą“, kad jis aiškiai politinis, bet tiesiogiai to neįvardina. Tad tikimės, kad žiūrovams tas susipynimas bus geras. Manau, galima lengvai suprasti, kad jis apie mūsų dabartinę visuomenę, bet tai nėra tiesiai pasakyta. Politinio teatro silpnybė – jei nugrimzti į smulkmenas, prarandi poetinį lygmenį. Stengiamės to vengti.
Spektaklį „Savisaaras“ apie skandalingą Estijos politinį veikėją, buvusį Talino merą (dabar jam pradėtas teismo procesas ir tuo pačiu metu jis kandidatuoja vietinės valdžios rinkimuose), kūrėm graikiškos tragedijos stiliumi, tai jį pakylėjo kiek aukščiau kasdienybės. Nors rėmėmės tikrais, visiems žinomais faktais.
Su „Purvu“ žengėm dar žingsnį pirmyn – kalbame apie visuomenę, gali aiškiai tai matyti, bet yra daugiau įmanomų būdų interpretuoti, iš scenos siunčiame daugiau įvairių vaizdinių. Bendras paveikslas daugmaž vientisas.
Ene-Liis. – Gal jis abstraktesnis, labiau egzistencinis, netiesioginis.
Tiit. – Bet ir tikras, nes ten yra purvas, yra žmonės. Jie tikrai fiziškai yra arti, iš tiesų YRA.
Vienas aktorius gražiai apibūdino: visada, kai pradedi vaidinti spektaklį „Purvas“, tai lyg kelionė, negali nei grįžti atgal, nei pasitraukti į šalį, turi būti joje dvi valandas, tada baigiasi. Negaliu sakyti, kad tai „graži kelionė“, bet tai „tikra kelionė“, kurią žiūrintis turi nukeliauti kartu su spektakliu. Svarbu, kaip žmonės suvoks spektaklį. Kai kurie – tai nestebina – būna sukrėsti, nes yra akimirkų, kai jis gali būti žiaurus, ypač scenoje tarp abiejų lyčių.
Ene-Liis. – Todėl, kad jis apie egzistencinius aspektus. Kas ten sakoma, tiesa. Bet žmonės paprastai stengiasi jos vengti mintyse, nes viskas yra labai politiškai korektiška. Esam demokratinė visuomenė. Mūsų aktoriai – repeticijose buvo gražu – viską improvizavo. Jie buvo pasiruošę. Mes daug diskutavom, kaip viskas gali būti, bet pabaigoje jie šoko stačia galva į veiksmą ir pateikė tiek daug skirtingų pasiūlymų. Niekas nebuvo stumiamas daryti veiksmo – manau, jiems patinka dalintis. Jie iš tiesų jaučia atsakomybę.
Tiit. – Kai vaidinom Vokietijoje, buvo susitikimas su žiūrovais. Ten buvo senų ponių, viena sakė: buvo labai gražu, man iškilo daug prisiminimų ir vaizdų iš vaikystės. To tikrai nebuvo „Purve“, tai nebuvo susiję su veiksmu scenoje. Bet kažkokiu būdu ji patyrė tuos įspūdžius. Tai pagrindinis dalykas. Mes tikim, kad teatre nereikia visko aiškinti. Teatre reikia būti tikram – ne realistiškam, o tikram. Tikri dalykai čia, žmonės čia, jie dalyvauja ne tik mintyse, bet ir fiziškai. Tada gali jau viską paleisti vykti. Ir žiūrovai gali tiesiog leisti viskam vykti, tik žiūrėti ir matyti vaizdinius.
Ene-Liis. – Manau, kad negalim sakyti, jog teatras yra apie kažką, ką norim papasakoti. Jei kažko ilgiuosi ar man kažko trūksta, galiu tai parodyti, bet tai nebus: „noriu jums štai ką pasakyti, štai kaip viskas yra“.
Viskas ne taip paprasta. Tai yra savotiškų įsivaizduojamų tiltų tiesimas ar skirtingų vaizdinių, plotmių tarp aktorių ir žiūrinčiojo kūrimas. Jie gal toje įsivaizduojamoje erdvėje kartu kažką patirs, pasidalins tuo. Nėra taip „štai yra taip, o tu turi suprasti va taip“. Viskas negali būti taip tiesiogiai.
Apie „Purvą“ kažkas sakė, kad tai juodžiausias matytas dalykas, o kitas, kad tai šviesiausia patirtis, kaip malda. Nuomonės labai skirtingos. Manau, vertingiausia, kad yra tiek daug sluoksnių ir nuo žiūrėtojo priklauso: kas ką nori matyti.
– Gal galit papasakoti apie naujausią spektaklį „Revoliucija“?
Tiit. – Jis skirtas Estijos šimtmečiui.
Ene-Liis. – Respublikos šimto metų jubiliejui.
Tiit. – Estijos teatro kūrėjai nusprendė sukurti valstybei dovaną: padalinti valstybės istoriją į dekadas...
– Tai reiškia, kad yra veikli teatralų organizacija?
Tiit. – Taip, tiesa, yra tokia, jūs tokios neturite. Mes turim stiprią teatro sąjungą. O ji vienija kelias: aktorių, scenografų, režisierių ir technikų sąjungas, visos ir sudaro teatro sąjungą. Ir dar turim, vadinkime, scenų sąjungą. Tai ir didesni teatrai, ir mažesni – visi susiburia kartą per mėnesį ir aptaria finansavimą ir darbo reguliavimą. Jie lyg pašnekovai teatro sąjungai, su jais gali kalbėtis aktoriai ir teatro sąjungos žmonės. Teatrai skirtingi, pavyzdžiui, didelė opera sėdi už to paties stalo su maža nepriklausoma trupe. Bet tai suteikia pagrindą kalbėtis apie profesiją ir ateitį, įstatymus, visus reikalus.
Šiame uoste mes aptarėm, koks galėtų būti dovanos valstybei projektas. Aptarėm sumanymus ir šis laimėjo. Padalinom Estijos respublikos istoriją į vienuolika dekadų (paskutinis spektaklis bus apie ateitį), pradedant nuo 1910-1920 metų. Loterijoje, kuri vyko prieš porą metų, ištraukėme pirmą dekadą. Sakau, gerai – darom revoliuciją.
Ene-Liis. – Tai vienintelis dalykas, kurį gali pasirinkti iš pirmos dekados.
Tiit. – Kiti teatrai gal daro istorinius spektaklius – jie turi būti įkvėpti istorijos dekadų. Mes galvojam apie revoliuciją kaip reiškinį, o ne apie 1917 metų revoliuciją. Tai įvykis, kuris kažką griauna ir kažką kuria. Tai nuolatinis destrukcijos pojūtis, jos grožis ir siaubas...
Ene-Liis. – Liūdesys, kuris ateina paskui. Ir vilties ilgesys.
Tiit. – Toks bus mūsų kitas spektaklis, premjera bus rudenį su mūsų aktoriais.
