Tai – naujausias režisieriaus Artūro Areimos darbas, sukurtas pagal šveicarų dramaturgo, rašytojo humanisto Friedricho Dürrenmatto pjesę, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Dviejų dalių tragiška komedija dienos šviesą išvydo 1962 metais, dar po trejų – pjesė Juozo Miltinio bičiulio Juozo Banaičio buvo išversta į lietuvių kalbą, o 1967-ųjų vasario 25 d. Panevėžyje įvyko ir dabar jau legenda tapusio spektaklio premjera, sulaukusi ne tik panevėžiečių žiūrovų antplūdžio, bet ir svečių iš Vilniaus, Kauno, Rygos, Maskvos.
Prabėgus daugiau nei penkiasdešimt metų po legendinio J. Miltinio pastatymo, F. Durrenmatto „Fizikų“ Miltinio teatro scenoje imasi režisierius Artūras Areima.
Jam tai jau trečiasis pastatymas šiame teatre: 2018 m. balandį įvyko A. Škėmos dramos „Pabudimas“ pastatymas, o tų pačių metų rugsėjį – ir spektaklio „Aklieji“ pagal J. Saramago romaną „Aklumas“ premjera, sukėlusi nemažą atgarsį visuomenėje ir išprovokavusi nemažai kontraversiškų vertinimų panevėžiečių bei iš kitų miestų atvykusių žiūrovų tarpe.
Ankstesniuose pastatymuose daugiausiai dirbęs su teatro trupės jaunąja dalimi, šįsyk režisierius A. Areima kūrybiškai mobilizuoja vyresniosios kartos aktorių pagrindu suburtą spektaklio kūrybinę komandą ir drauge su ja teatro scenoje kelia klausimus, susijusius su žmogiškumo bei moralės transformacijomis, už lango vykstant didiesiems paradigminiams pokyčiams, neišvengiamai keičiantis žmogiškumo, sąmoningumo, moralės, realybės sampratoms.
Pjesės veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje „Vyšnių sodas“, kurioje gydomi trys fizikai: vienas jų save laiko Albertu Einšteinu, kitas – Izaoku Niutonu, o trečiasis tiki, kad su juo kalba karalius Saliamonas.
Pjesėje plėtojamos mokslininko pasiaukojimo bei atsakomybes prieš visuomenę, žmogaus (ne)gebėjimą pakeisti pasaulį temos. Pjesės autorius problemas atskleidžia per fizikų išgyvenimus, tačiau lygiai tokius pat klausimus kelia ir sprendimus turi priimti ir kitų sričių mokslininkai, kūrėjai, įstaigų tarnautojai, verslininkai ir visi kiti, susiduriantys su bet kokiomis galios struktūromis.
A. Areima spektaklio veiksmą iš sąlyginės užmiesčio vilos perkėlė į teatrą – J. Miltinio sanatoriją. Spektaklyje vaidinantys aktoriai tapo pacientais, o aktorei Ligitai Kondrotaitei atiteko gydytojos psichiatrės vaidmuo.
Naujajame kūrinyje visi personažai vadinami ne F. Dürrenmatto sukurtais, o tikraisiais artistų vardais. Aktorius Albinas Kėleris čia vaidina Albiną Kėlerį, o kartu su juo į spektaklį pateko ir jo profesinė biografija.
Šiandien jam antrina A. Areima: „Jeigu pažiūrėsime į teatrą iš šalies, per repeticijas jis iš tikrųjų gali būti panašus į beprotnamį. Man ir pačiam būna keista – aš prašau daryti nesąmones, o aktoriai ir daro.“
Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas atkreipia dėmesį į režisieriui būdingą braižą: „Artūras mėgsta aktorius pastatyti į nepatogią padėtį, dirbti su jų profesinėmis, o kai kuriais atvejais ir su žmogiškosiomis ydomis, ir tai, kas galbūt iš pradžių atrodė silpnybė, paversti stipriosiomis pusėmis. Neabejoju, kad tai padeda mūsų teatro aktorių trupei grūdintis, augti, tvirtėti – ir profesine prasme, ir žmogiškąja.“
Statydamas „Fizikus“ A. Areima pats prisipažįsta mąstantis apie žmogaus atsakomybę bei pasaulio teatrališkumą. „Šioje pjesėje man svarbiausias visuotinis beprasmiškumas. Žmonės vis bando padaryti ką nors gera, bet jiems vis nepavyksta. Štai bandome apsaugoti gamtą, rūšiuojame šiukšles, bet vis tiek negalime jų sumažinti. Tokiame kontekste svarstau, ar vis dar egzistuoja moralinė atsakomybė, ar ji yra tikra, o ne apsimestinė“.
Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius Artūras Areima, dramaturgė Inga Sanakojevaitė, kompozitorė π, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, šviesų operatorius-programuotojas Julius Kuršis, videomeninkas Paulius Jakubėnas, choreografas Marius Pinigis, aktoriai Giedrius Arlauskas, Albinas Kėleris, Ligita Kondrotaitė, Karolis Legenis, Laimutė Mališauskaitė, Lolita Martinonytė, Emilis Pavilionis, Jolita Skukauskaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Petras Šimonis, Julius Tamošiūnas, Rimantas Teresas.
