Pamiršta antroji revoliucija
„Sveiki atvykę į amžinąją Rusiją“, – spektaklio žiūrovus pasitinka iškaba virš durų, pro kurias jie žengia į kambarį, pripildytą 1917 m. Rusijai būdingų rekvizitų. Taip prasideda spektaklis, kurį į Vilnių atvežė Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT). Jo metu žiūrovai fiziškai keliauja per skirtingas „Menų spaustuvės“ erdves, o mintimis jie vedami per įvairias Rusijos epochas – carinę monarchiją, bolševikų revoliuciją, Stalino įsigalėjimą, galiausiai – Putino atėjimą į valdžią. Režisierės M. Davydovos sukurti personažai pasakoja, kaip jie gyveno bandydami atverti kelią liberalioms idėjoms ir kuo kas kartą tai baigdavosi.
„Tai yra ir parkūras, ir instaliacija, ir videoinstaliacija, bet iš tiesų visa tai yra tiesiog dalys tam tikro naujo estetinio fenomeno, kuriam vardas greičiausiai dar nesugalvotas. Bent jau aš jo nežinau. Man svarbiausia, kad šiame projekte edukaciniai, analitiniai ir meniniai elementai susijungia į vieną visumą. Man „Amžinoji Rusija“ išauga ne tik iš įvairių parodų, spektaklių, performansų, kuriuos žiūrėjau dėl savo profesijos, bet taip pat ir iš mano dėstytojavimo patirties. Tam tikra prasme pradedu suprasti, kad paskaita irgi gali tapti meno kūriniu. „Amžinoji Rusija“ tampa naujokų iniciacija į kultūrą“, – taip savo kūrinį žiniasklaidai pristato pati M. Davydova, žinoma teatro kritikė ir prodiuserė, šiuo spektakliu debiutavusi kaip režisierė.
Nors šis spektaklis siejamas su 1917 m. Rusijos revoliucijos šimtmečiu, M. Davydova pabrėžia faktą, kad tais metais Rusijoje revoliucijos buvo net dvi – tai ji papasakojo po spektaklio vykusioje diskusijoje, kurią moderavo VU TSPMI profesorė Natalija Arlauskaitė. Po vienos iš šių revoliucijų Rusija kurį laiką buvo bene laisviausia šalimi pasaulyje – čia buvo įteisinta visuotinė rinkimų teisė, čia pradėjo gimti drąsūs politiniai, meniniai, seksualiniai judėjmai.
Tiesą sakant, nuo minties apie pamirštą revoliuciją prasidėjo visa spektaklio idėja. M. Davydova visai kitais klausimais dar 2015 metais bendravo su teatro Berlyne „HAU Hebbel am Ufer“ vadove Annemie Vanackere, kuri jos paklausė, ar ji turinti minčių dėl revoliucijos šimtmečio minėjimo. „Aš jos paklausiau, kurios revoliucijos, ar ji žinanti, kad tais metais jų Rusijoje buvo dvi? Ji atsakė nežinanti, bet kad tai – labai įdomu“, – prisiminė ji.
M. Davydovos nuomone, Rusijoje trūksta požiūrio į šią revoliuciją ir ją sekusią kontrrevoliuciją. „Tą požiūrį labiausiai nori apropriuoti Rusijos valdžia, nes jai labai patinka žodis didžioji – Rusijoje ši revoliucija vadinama didžiąja, tad jie nori ja didžiuotis. Iš kitos pusės, yra žodis revoliucija, kuris valdžiai nepatinka“, – ironizavo režisierė.
Tai, kaip pateikti šiuos įvykius, tapo nelengva užduotimi. „Kažkaip jei dabar pradėsi tą revoliuciją smerkti, lyg istoriją kraipysi, bet šlovinti kažkaip irgi neišeina“, – apie kūrybinį procesą pasakojo M. Davydova.
Galiausiai ji rado sprendimą istoriją papasakoti savo sukurtų personažų lūpomis. „Sukurti vaizdinę aplinką, kaip iš normalaus virstama į siaubūną, buvo gana paprasta. Bet kaip pavaizduoti tas idėjas, kaip tos kairiosios, iš tikrųjų gražios idėjos staiga pavirsta į radikalas dešinias idėjas, o svajonės apie laisvę pagimdo represijas ir išsigimsta iki siaubingų lygių? Galėjau bandyti kalbėti lyg objektyviai, bet tada labai greitai pradėdavau pati sau prieštarauti. Tad sugalvojau du personažus, kurie yra visiškai išgalvoti, bet turi kažkokį realių asmenybių šešėlį, taip pat turi kažkiek mano minčių, nors dažnai aš su jais ir nesutinku“, – komentavo režisierė.
Rusijoje spektaklis būtų neįmanomas
Spektaklis, kurio premjera įvyko Vokietijoje, Rusijoje būtų neįmanomas – ir ne vien dėl ideologinių priežasčių. „Tiesiog joks save gerbiantis meno vadovas Rusijoje niekada nepasitikėtų meno kritiku, žmogumi teoretiku ir visiškai neturinčiu jokios režisūrinės patirties“, – neslėpė M. Davydova, pridurdama, kad taip gali įvykti tik Vakaruose. Tuo labiau, kad kartu su ja komandoje buvo scenografė Vera Martynov ir kompozitorius Vladimiras Rannevas, kurie Vokietijos publikai iki tol buvo visai nežinomi.
Nors spektaklyje dalis istorijos praleidžiama – nuo Stalino laikų iškart pereinama prie Putino – režisierė sako, kad to jai visai pakako idėjai, kurią norėjo perteikti. „Juk ir tai, ką pasiima iš istorijos valdžia, yra ta didybė, kažkokiu iškreiptu būdu sukergta į vieną daiktą“, – pastebėjo ji.
O tai, kad spektaklis baigiasi pesimistine nata, režisierei atrodo labai natūralu, ypač dar kartą priminus, kad ji norėjo kalbėti ne apie Rusijos apskritai, o apie liberalios minties istoriją. „Nelabai turiu, iš kur semtis optimizmo, tuo labiau, kad tos liberalios minties vis mažiau ir mažiau lieka ne tik Rusijoje, o apskritai visame pasaulyje. Kaip galėjo atsitikti, kad vienoje seniausių demokratijų buvo išrinktas prezidentas Donaldas Trumpas? Juk ten ir karo nebuvo, ir ekonominis pakilimas, ir žiniasklaida informavo žmones: buvo galima suprasti, kad tai nėra pats geriausias pasirinkimas. Gal kiek daugiau optimizmo kelia Vokietija, ten gyvuoja ta liberali mintis ir jos nešiotojai“, – kalbėjo ji.
Išeičių pasiūlyti negali
M.Davydova pasakojo, kad reakcijos į šį jos spektaklį nelabai priklauso nuo rodomos šalies, tačiau didesnį vaidmenį atlieka spektaklio rodymo laikas. „Kai spektaklis buvo parodytas 2017 m. sausio mėnesį, tada visi, tiek vokiečiai, tiek rusai, tiek kiti žiūrėjo į jį tiesiog kaip į meno kūrinį. Paskui, kai spektaklis 2018 kovą buvo atgaivintas, jis buvo rodomas likus kelioms dienoms iki eilinio Putino perrinkimo. Rusai, specialiai atvažiavę pasižiūrėti spektaklio į Berlyną, išgyveno jį labai asmeniškai, buvo sukrėsti ir paskui su ašaromis akyse manęs klausė, tai ką mums dabar daryti? O aš sakiau – nežinau. Kaip galima tokių dalykų klausti žmogaus, kuris tik pastatė spektaklį? Reikia patiems kažkaip ieškoti išeities“, – sakė ji.
Kitas makabriškas sutapimas įvyko šį spektaklį rodant 2018 m. kovą, po to, kai Kemerove įvyko tragedija, per kurią prekybos centre kilus gaisrui žuvo daugiau nei 60 žmonių. „Jie žuvo tik todėl, kad visi atsarginiai išėjimai buvo užblokuoti: turime Rusijoje blogą praktiką taip daryti. O tada žmonės atėjo į spektaklio erdvę „Eternal Russia“, ir jiems buvo pasakyta, kad iš čia yra tik vienas išėjimas, tas atsarginis, bet realioje Rusijoje, atrodo, net atsarginio išėjimo nėra“, – apgailestavo ji.
O kol kas, kol istorijos prošvaisčių liberaliai minčiai Rusijoje nesimato, M. Davydova ruošiasi toliau apie tai kalbėti per savo meną: balandžio 27 d. Vokietijoje ji parodys spektaklio „Amžinoji Rusija“ tęsinį „Checkpoint Woodstock“, o rudenį galbūt atveš jį ir į Lietuvą.
