Spektaklį apie operos užkulisius sukūrusi režisierė: intrigas išnaudojame kaip energijos akumuliatorių

Spektaklio „Profesija: operos solistas“ režisierė ir pjesės autorė Raminta Verseckaitė prieš sukurdama dramaturginę medžiagą šiam pasirodymui atliko unikalų meninį tyrimą – interviu forma bendravo su Lietuvoje gerai žinomais solistais. Vėliau, jau repeticijų metu, buvo išrinktos įdomiausios tų solistų istorijos ir sukurta pjesė apie jų išgyvenimus, komiškas situacijas, laimėjimus, santykius su kolegomis ir žiūrovais, meilę muzikai. „Pasirodė, kad ši profesija labai žemiška, su skauduliais, juokingomis, kartais net absurdiškomis situacijomis... Nustebino, kad visi muzikai nori kalbėti apie savo profesiją, visiems rūpi atrasti būdų, kaip pritraukti žiūrovą prie operos, kaip jam pasakyti, kad opera nėra tik pūstos suknelės ar kažkas nesuprantamo, neaiškaus ir nuobodaus“, – kalbėjo R. Verseckaitė.

„Stand-up'as“ išsivystė į meninį tyrimą

R. Verseckaitė pasakojo, kad šis sumanymas jai kilo dar prieš pradedant studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) – ji tiesiog norėjo sukurti „stand-up'ą“ apie operos solistus. Visgi ši idėja pravertė jau vėliau – stojant į magistrantūrą LMTA, Vaidybos ir režisūros katedrą.

„Norint įstoti – reikia pasiūlyti temą, pasakyti, kokį meninį tyrimą atliksi. Taip išėjo, kad mano „stand-up'as“ išsivystė į meninį tyrimą, kurio metu aš rinkau interviu, transkribavau medžiagą. Taikydama teminės analizės būdą išanalizavau visus interviu ir parašiau pjesę. Atradau gražų dalyką, kad socialinių mokslų metodai gali padėti rašant ir kuriant pjesę“, – kalbėjo ji.

Įdomiausia, anot R. Verseckaitės, buvo tai, kad kalbinami solistai atsiskleidė ne tik kaip savo srities profesionalai, bet atvėrė ir kitą – žmogiškąją pusę.

„Interviu buvo gana ilgi, truko apie valandą, pusantros. Žvelgiant iš šalies – solistai turi savo stotą, pasitempimą, statusą, tačiau interviu metu atsipalaiduodavo. Šis pasikeitimas iš solisto į atvirą, nuoširdų žmogų, kuris dalinasi paslaptimi, jautriais dalykais – labai gražus! Visiems rūpi atrasti būdų, kaip priartinti žiūrovą prie operos... Apskritai, teatruose vyrauja tendencija ieškoti betarpiško ryšio su publika, ne tik kelti emocijas, bet mąstyti, užduoti klausimus“, – įspūdžiu pasidalino R. Verseckaitė.

Viskas, apie ką svajojo

Paklausta, kodėl būdama aktore pasirinko darbą su operos solistais, R. Verseckaitė sakė, kad tai ilga istorija – ji nuo mažumės buvo susijusi su muzika, dešimt metų mokėsi muzikos mokykloje, pabaigė dvi specialybes – klasikinį fortepijoną ir džiazinę improvizaciją. O studijuodama bakalaurą įstojo į miuziklo vaidybą.

„Ten vėlgi turėjau tęsti muzikines paskaitas – solfedžio, muzikos, literatūros, harmonijos disciplinos, fortepijonas... Akademinės, klasikinės muzikos mano gyvenime visada buvo daug, vaidinant dramos spektakliuose man to visą laiką trūkdavo. Bet rasdavau, kuo užpildyti – netyčia atsiradau LMTA Dainavimo katedros Operos studijoje kaip asistentė, o dabar po penkerių metų esu šios operos studijos režisierė. Statau solistams jų baigiamąsias operas. Kadangi pradėjus ten dirbti su pirmuoju kursu užmezgėme nuoširdų ryšį, bendraudavome nepaisydami nuo senų laikų nusistovėjusios hierarchijos – studentas / dėstytojas“, – susipažinimo su solistais istoriją pasakojo pašnekovė.

R. Verseckaitė pasidžiaugė, kaip gražiai viskas susidėliojo. Šalia – jauni, aktyvūs, drąsūs operos solistai, kurie nori dirbti kartu: „Taip ir likome kartu, toliau nagrinėjame temas. Man asmeniškai tai išsipildžiusi svajonė – sujungti akademinę muziką, domėjimąsi, gilinimąsi į klasikinę muziką ir savo profesines (aktorines, režisūrines) žinias. Viskas, apie ką svajojau.“

Kalbėdama apie daugialypiškumą R. Verseckaitė sakė, kad vis paraginanti studentus viskuo domėtis. „Ir mano mokytojai taip mokė – domėtis ne tik savo profesija. Jeigu dainuoji, ne tik dainininkų klausyti, o visapusiškai išmanyti kultūrą, meno istoriją, įvairius kontekstus. Ir šiaip esu smalsi, stengiuosi domėtis įvairiais dalykais, o režisuojant tiesiog privaloma kuo daugiau visko išmanyti. Aišku, yra puikiausių pavyzdžių, kai operas režisuoja režisieriai, kurie nepažįsta nei klavyro, nei supranta, kas ten parašyta... Sako, kad tai raketų mokslas! Bet šių dalykų žinojimas ir išmanymas tiktai padeda, papildo“, – kalbėjo ji.

Solistai fantastiškai dainuoja, bet su vaidyba – liūdniau

R. Verseckaitė atkreipė dėmesį ir į operos solistų vaidybą. „Čia radome skaudžią, didelę bėdą, apie kurią taip pat išgirstu iš kitų profesionalių aktorių ir režisierių. Solistai fantastiškai dainuoja, moka stebuklus padaryti su savo balsu / garsu. Bet su vaidyba... kažkaip liūdniau. Operoje įprasta – dideliais, aiškiais gestais viską parodyti, bet jaunoji karta, kuri vaidina šitame spektaklyje, jie jau supranta, kad to negana. Mato tokius pavyzdžius kaip visiems puikiai pažįstama Asmik Grigorian, pastebi, kad ji ne tik dainuoja, bet ir vaidina puikiai – ne prasčiau nei aktoriai. Sako, kad ir jiems reikia išmokti. Nenuostabu, šiandieniniame pasaulyje operas režisuoja dramos režisieriai – kuo toliau, tuo labiau. Jie reikalauja iš solistų visapusiško profesijos išmanymo“, – konstatavo ji.

Užtat spektaklyje „Profesija: operos solistas“, anot režisierės ir pjesės autorės, solistai ne tik dainuoja, bet ir vaidina.

„Spektaklyje yra daug kalbamo teksto, kas operos solistams gan neįprasta. Tačiau bet koks kūrėjas tik laimi, jei išmano kuo daugiau disciplinų, turi kuo daugiau įgūdžių ir gebėjimų, ir juos moka profesionaliai sujungti. Visus ir mane asmeniškai liečiantis klausimas: kaip tai padaryti nenutolstant nuo savo profesijos? Kaip tarp skirtingų disciplinų atrasti balansą ir harmoniją, neliekant tuose vienuose siauruose bėgiuose?“, – kėlė klausimus režisierė.

Intrigas ir nesusipratimus išnaudoja kaip energijos akumuliatorių

Kita, deja, dažnai nutylima operos solistų profesijos pusė – intrigos, kovos dėl vaidmenų. R. Verseckaitė neslėpė, su tuo susidurianti – matanti ir girdinti: „Aplink mane nemažai žmonių, kurie dirba operoje. Įvairaus amžiaus, dauguma jauni. Girdžiu tai, kas vyksta... nelabai simpatiški dalykai, dėl kurių kartais ir pikta. Bet yra ir tokių, dėl kurių norisi pasidžiaugti. Ką mes darome su visa šia informacija, matydami dalykus, kurie atrodo tikrai neteisingi, kaip tai pakeisti? Kartais jaunoji karta nesupranta, kad įmanoma ką nors pasakyti ar pasiūlyti. Spektaklyje šios temos skamba: kartų susidūrimas operos pasaulyje, kaip tai konfrontuoja, kaip tai reikėtų išspręsti. Jauni solistai gerbia vyresnius, bet nori, kad jiems duotų laisvę, kad pagaliau jie galėtų pakeisti operą. Susirinkę prieš repeticijas kalbėdavomės – apie tai, kas įvyko per šią savaitę, ką pamatė naujo savo profesijoje, ką norėtų užkonservuoti šimtmečiams... Vadinamąsias intrigas, nesusipratimus, erzulius išnaudodavome kaip energijos akumuliatorių. Kai rasdavome bėdų, galvodavome, ką mes galime pakeisti, ką padaryti, kad to sumažėtų ar išvis išnyktų.“

Spektaklyje vaidina tokie operos solistai kaip Vaidas Bartušas, Viltė Darvydaitė, Charlotte Kilsch, Dita Lilionytė, Pavelas Morgunovas, Paulius Prasauskas, koncertmeisterė Vaida Maulevičė. Vaidinantys solistai, neseniai pabaigę magistro studijas LMTA, tačiau jie jau koncertuoja Lietuvoje, užsienyje, dalyvauja Lietuvos operos ir baleto teatro pastatymuose.

„Solistai mane „spaudžia“, nori tęsti, nori, kad išliktume kaip trupė, kurtume pusiau draminius, pusiau muzikinius–operinius spektaklius. Turime planų, jau žiemą ketiname suorganizuoti elektroninės muzikos teatralizuotą koncertą, XX a. Amerikos kompozitorių mono operų koliažą. Visi generuojame idėjas, komandiškai dirbame – tai labai svarbu. Džiugu, kad grupė nutarė neišsiskirstyti, manau, tai šiandien labai reta. Nori toliau dirbti, ir kaip jie sako, toliau keisti pasaulį, keisti operą“, – pasidžiaugė R. Verseckaitė.
***

Organizatoriai pasidalino spektaklyje „Profesija: operos solistas“ vaidinančių operos solistų atsiliepimais:

„Čia net ne spektaklis, o solistų išpažintys, jų real life. Dažniausiai būna įdomu ir smalsu, kas vyksta už uždangos, kulisuose, scenos žmonių gyvenimuose. Tas istorijas mes ir papasakosim susitikimo su žiūrovais metu šitam (ne)spektakly...“, – Charlotte Kilsch.

„Dažniausiai stato klasikines operas, t.y. klasikinius pastatymus, taip atsiranda dešimtys ir šimtai panašių vienas į kitą pastatymų, skiriasi tik dekoracijos ir kostiumai. Mes norime sukurti tokias operas ir spektaklius apie operas, kurie panaikintų tą patosišką ribą tarp atlikėjų ir žiūrovų. Norime bendrauti su žiūrovais betarpiškai“, – Pavelas Morgunovas.

„Tai yra mūsų, dar visai jaunų žmonių, bandymas pakeisti žiūrovų požiūri į operą. Sugriauti klišes. Kurdami šį spektaklį galvojome apie žmones, kuriems nepatinka opera. Jiems sukurtas šis spektaklis“, – Paulius Prasauskas.

„O operos mylėtojams tikrai bus malonu išgirsti gražias arijas ir pasinerti į užkulisines solistų istorijas. Dažnai žmonės, nesilankantys operose, galvoja, kad ten vaidina tik vyresni žmonės su pūstom suknelėm ir daug grimo. Ir labai nustemba sužinoję, kad operose dirba ir jaunimas! Tai šis spektaklis, visas nuo pradžios iki galo, sukurtas jaunosios kartos. Spektaklis, kuriame susijungia klasikinė, elektroninė, populiarioji muzika ir skanus humoras. Ir viskas linksmai apie operą “, – Viltė Darvydaitė.

„Kurti šį spektaklį buvo labai smagu. Manau, kad ir žiūrovai tą smagumą jaučia. Kaip sako mano personažas: „viskas yra energetika, kuria mes dalinamės su publika.“, tai pasirodymo metu dalinamės su žiūrovais tik pačia geriausia energija ir dalinamės skaudžiomis ir juokingomis istorijomis“, – Dita Lilionytė.

„Man asmeniškai rūpi klausimas, ką būtų galima pakeisti operoje, kad ji būtų suprantamesnė, artimesnė ir labiau pasiekiama žiūrovams. Šitoks susitikimas su žiūrovais yra ne tik keliantis geras emocijas, bet ir padedantis kartu su publika nagrinėti, kaip suprast tą operą? Kas joje gerai, o ką reiktų keisti? Ir dar vienas malonus dalykas, ką paruošėm žiūrovams – spektaklyje skambantys šimtmečių patikrinti muzikiniai kūriniai, kurie glosto žiūrovų ausis ir sielas spektaklio metu“, – Vaidas Bartušas.

Dokumentinė komedija „Profesija: operos solistas“ bus pristatyta rugsėjo 29 d., 19val.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Gedimino pr. 42, Vilnius) Balkono teatre.