aA
72-ąjį Kanų kino festivalį atidaręs filmas „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don‘t Die“) – postmoderni meditacija pasaulio pabaigos tema.
Kadras iš filmo „Mirusieji nemiršta“
Kadras iš filmo „Mirusieji nemiršta“
© Stopkadras

Mažame Amerikos miestelyje vyksta kažkas keista. Dingo vietinio ūkininko višta, o paskui ir visi kiti apylinkių gyvūnai. Televizorius rodo prastai, radijas sunkiai gaudo ryšį. Diena ir naktis susimaišė tiesiogine šio žodžio prasme: staiga vidury nakties pradėjo šviesti saulė, o dieną – tamsu. Ir dar: iš kapų keliasi mirusieji.

Jimas Jarmuschas savo kūryboje jau ne pirmą kartą imasi mirties ir pomirtinio gyvenimo temos. Prieš tai buvo „Išgyvena tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“) apie ilgaamžius vampyrus-menininkus. Dar anksčiau – „Negyvėlis“ („Dead Man“), kuriame Johnny Deppas suvaidino Viljamą Bleiką, mirtinai sužeistą didžio poeto bendravardį, kurio nerimastingą sielą anapilin turi išlydėti apsiskaitęs indėnas. „Mirusieji nemiršta“ yra šiuose filmuose plėtotų temų variacija, sudaranti su jais savotišką trilogiją.

Žilaplaukio amerikiečio režisieriaus kuriamo miestelio pavadinimas yra Centervilis, bet laisvai galėtų būti ir Tvin Pyksas. Tarsi pilnametražis savo televizinio pirmtako dvynys, jis yra apgyvendintas negausios krūvelės keistuolių ir ekscentrikų. Čia turime neurotišką komiksus kolekcionuojantį degalinės darbuotoją Bobį Viginsą, nežinia iš kur kilusią rytų religijas praktikuojančią morgo vadovę Zeldą Vinston, pamišėlį Atsiskyrėlį Bobą, tris komiškus policininkus. Net geografiniai taškai, ir tie sutampa: miškai, kavinė, policijos nuovada.

Regis, iš televizinių serialų paveldėta ir filmo logika. Vietoj aiškaus naratyvinio vektoriaus diktuojamo pasakojimo, režisierius pateikia žiūrovams epizodų seką, kuriuos neretai sieja tik bendra erdvė ir laikas. Viename sename interviu jis yra pasakęs, kad nemėgsta, kai filmuose rodomi tik įvykiai, turintys tiesioginę įtaką pasakojimo eigai. Jį esą labiau žavi mažos nereikšmingos smulkmenos, tai, kas lieka už kadro. Taip ir čia, filmo pavadinime anonsuoti numirėliai pasirodo filmai gerokai įpusėjus, o mums tenka stebėti scenas ir dialogus, kurie niekur neveda, tačiau yra žavūs patys savaime.

„Tvin Pykso miestelis“ – ne vienintelis kūrinys, ateinantis į galvą peržiūros metu. „Mirusieji nemiršta“ apskritai yra pilni nuorodų ir saviironiškų meta-žaidimų. Antai, Tomo Waitso vaidinamas atsiskyrėlis miške randa H. Melville'io „Mobį Diką“, kurį nuolat cituoja. Degalinės darbuotojas visą parduotuvės vidų apklijavęs klasikinių siaubo filmų plakatais – nuo „Nosferatu“ iki „Videodromo“. Adamo Driverio vaidinamas Ronis Petersonas ant savo automobilio raktų yra pasikabinęs „Tūkstantmečio sakalą“ iš „Žvaigždžių karų“, kuriuose vaidina pagrindinį blogietį. O nuolatinis Jarmuscho filmų svečias Iggy Popas filme pasirodo kaip gyvas numirėlis, akivaizdžiai pasišaipydamas iš to, kaip dabar atrodo tikrame gyvenime.

Tačiau pagrindinis režisieriaus dialogo partneris filme, be jokios abejonės, yra George'as Romero, septinto dešimtmečio pabaigoje padaręs tikrą revoliuciją siaubo žanre. Būtent jis savo debiute „Gyvų numirėlių naktis“ („Night of the Living Dead“) pirmas pavaizdavo zombius, kaip lėtai vaikštančius iš ano pasaulio prisikėlusius lavonus, trokštančius žmogiško kraujo. Jis savo ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu pavertė siaubo filmus socialinės kritikos kūriniais, kurių strėlės buvo nukreiptos į rasizmą, ksenofobiją, vartotojiškumą. Galiausiai, tai jo filmuose pabaisos bene pirmąkart virto ne didžiuoju Kitu, bet visuomenės atspindžiu.

Zombiai – tai mes, teigė Romero, ir Jarmuschas jam akivaizdžiai pritaria. Jo gyvi numirėliai – ne šiaip kompiuterinės grafikos produktas, nužengęs iš Michaelo Jacksono dainos „Thriller“ muzikinio klipo. Jie baisūs ne tuo, kad gali nužudyti, bet tuo, kad yra panašūs į mus pačius. Pavyzdžiui, zombių porelė, ką tik pasimaitinusi kavinės savininkės kūnu, skuba užsigerti savo vakarienę šviežiai pagaminta kava. O staiga prisikėlusio senos alkoholikės lavono pirmi žodžiai yra „Chardonnay“. Kiekvienas zombis yra išjudintas savo prigimtį apibrėžusio troškimo (froidistai pasakytų – varos), kurį be sustojimo ir kartoja: „belaidis internetas“, „telefonas“, „gitara“.

Nemaža dalis kritikų jau apkaltino filmą už tai, kad jis, neva, naudojasi jau anksčiau atrastais receptais, nieko prie jų nepridėdamas. Drįstu nesutikti. „Mirusieji nemiršta“ – ne šiaip sau citatų kratinys, bet postmodernių laikų apokalipsės postmodernus paveikslas. Jei Romero kažkada buvo vartotojiškos visuomenės grėsmės pranašu, Jarmuschas yra veikiau patologoanatomas arba chirurgas, fiksuojantis paciento mirties laiką. Apokalipsė jau įvyko, sako jis, ir vieno iš filmo personažų lūpomis priduria: niekuo geru tai nesibaigs.

Kad jau vilties nėra, lieka tik juodas humoras. Jo – akimirksniu atpažįstamo visų režisieriaus kūrybos mėgėjų – filme yra apstu. Tačiau jis čia pasitelktas ne tik žiūrovui prajuokinti. Veikiau, atvirkščiai, nuolatinis šypsnis, žaidimai su citatomis, ketvirtos sienos griovimas – visi šie triukai turi neleisti žiūrovui pernelyg įsitraukti į filmo veiksmą, padėti išlaikyti kritinį atstumą ir nepamiršti, kad pavojus gresia ne filmo veikėjams, bet mums patiems, sėdintiems kino salėje.

Šiuo požiūriu filmo „Mirusieji nemiršta“ tapomas pasaulio paveikslas itin primena Johno Carpenterio filmą „Jie gyvi“ („They Live“). Į jo pagrindinio veikėjo rankas patenka stebuklingi akiniai: užsidėjęs juos, jis staiga pamato pasaulį, koks jis yra iš tiesų. Kiekviena reklaminė iškaba, kiekvienas televizijos ekranas iš tiesų slepia paprastus nurodymus: paklusk, pirk, vartok. Visos šios užslėptos žinutės yra suformuluotos į zombius panašių ateivių, kurie gyvena čia pat, šalia, tiesiog slapstosi už žmogiškos išvaizdos.

Panašiai ir Jarmuschas, tarsi radęs panašų optinį prietaisą, mėgina papasakoti visiems likusiems žmonėms, ką pamatęs. Nepasiginčysi – jo naujausio kūrinio kritinis patosas išties galingas. Ir visgi, kiek keista jį girdėti čia, Kanuose, kur prie kiekvieno kino teatro driekiasi ilgiausios eilės, o prieš „Mirusieji nemiršta“ seansus girdisi: „Jarmuschas, Jarmuschas, Jarmuschas“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(3 žmonės įvertino)
5.0000

Rushdie ligoninėje atsakė į tyrėjų klausimus

Po pasikėsinimo į Salmaną Rushdie rašytojas, anot žiniasklaidos, jau kalbėjosi su tyrėjais apie...

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose – net penkios naujos parodos

Rugpjūčio 19 d., penktadienį, nuo 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų...

Pianistė Onutė Gražinytė: išgryninta muzika yra tarsi iki baltumo įkaitintas plienas

Šiuolaikinio estų kompozitoriaus Arvo Pärto „Lamentate“ rugpjūčio 20 d. suskambės Pažaislio...

Senamiesčio istorija atgyja šiuolaikinio meno kūriniuose: paroda būsimame meno centre įkūnys ateities progresiją

„Lewben Art Foundation“ privatus šiuolaikinio meno parodų ir edukacijos centras, besikuriantis...

Lietuvos fotomenininko Ričardo Jarmalavičiaus nuotraukos – tarp 100 geriausių pasaulyje

Tarp 100 geriausių pasaulyje vienspalvių nuotraukų šiemet išrinkti du žinomo Lietuvos fotografo...

Top naujienos

Tautiečių pamėgtame Ventspilyje – neregėti dalykai: latviai dabar labai didžiuojasi, nes lietuviai to dar neturi

Viena populiariausių vietų Latvijoje, į kurias lietuviai vyksta su šeima – tai plačiais ir...

Lukašenka vėl įsitvirtino Baltarusijoje: dabar lieka tik viena viltis

Praėjusią savaitę suėjo dveji metai po Aleksandro Lukašenkos esą laimėtų rinkimų...

Mįslingai dingo iš Ispanijos turėję grįžti du jauni lietuviai: artimieji prašo pagalbos

Jau daugiau nei savaitę be žinios yra dingę du jauni žmonės – 18-metė Vesta Kunigonytė ir...

Delfi PliusSniego pilys

Jelcino humoras ir pomėgis moterims karčiai atsirūgo: apkaltintas smurtaujant ir priekabiaujant, o Anglijos karalienė liko apšalusi nuo netakto

Kadaise sklido legendos apie tuomečio Rusijos prezidento Boriso Jelcino silpnybę moterims....

Rimtas testas Gran Kanarijoje: Ispanija – Lietuva eiga gyvai

Antradienio vakarą savo jėgų patikrinimą tęsianti Lietuvos vyrų rinktinė (FIBA 8) Gran...

„Putino virėjas“ samdinių ieško tarp žudikų ir prievartautojų

Rusijos privati karinė kompanija „Vagnerio grupė“ savo išretėjusias gretas pildyti pradėjo...

Prie savo namų uteniškė pasijuto lyg miške: akis į akį susidūrė su vilkais ir dabar perspėja miestų gyventojus (1)

Ne kasdien papuola akis į akį susidurti su miško gyvūnais, juo labiau – savo kieme. O štai...

Įspūdingas greitis: Meilutytė pakeliui į finalą paliko sau už nugaros visas varžoves

Italijos sostinėje Romoje tebesitęsiančiame Europos čempionate įvyko moterų 50 metrų krūtine...

Ekspertai įvertino siūlymą pratęsti liberalizaciją: elektros neatpigins, bet vieną tikslą galime pasiekti

Elektros tiekimo rinkos liberalizavimo terminų keitimas neatpigins elektros, tačiau gali numalšinti...

Karas Ukrainoje. „Kokia įdomi diena“: skelbiama apie sprogimus prie Simferopolio Melitopolio meras: pasislėpti jau niekas nebesuspės (22)

Rusijos publicistas Andrejus Piontkovskis įsitikinęs, kad Rusijos prezidentas siekia paliaubų.